– Gabija, papasakokite, kaip viskas prasidėjo, kada po baigtų anglų filologijos studijų Vilniaus universitete išvykote iš Lietuvos?
– Pirmą sykį išvažiavau dar studijuodama – pagal „Erasmus“ mainų programą pusmetį praleidau Airijoje ir... susižavėjau gyvenimu kitoje šalyje. Būtent gyvenimu, ne kelionėmis po šalį – man patiko būti svetimtaute ir po truputį „jaukintis“ kitą kultūrą, prisitaikyti prie kitokios kasdienybės ir kitokio mąstymo. Ilgai gyvenant šalyje galimą ją pažinti kitaip, nei keliaujant kaip turistei, taigi nusprendžiau po keletą metų pagyventi man patinkančiose šalyse ir nuodugniau jas ištyrinėti.
– Pirmoji jūsų kryptis buvo Graikija, kaip ten sekėsi? Kokią nuomonę susidarėte apie tą šalį?
– Taip, iš tiesų, netrukus po Airijos persikėliau į Graikiją – nebenorėjau lietaus ir pilko dangaus, buvo smalsu patyrinėti šiltesnius kraštus, o apie Graikiją žinojau nedaug, todėl išvykau ten visiškai nieko nesitikėdama ir vedama tik smalsumo.
Graikija man patiko iškart – žmonės, maistas, skambi keista kalba, žydras dangus ir įvairus, kontrastingas kraštovaizdis. Daug keliavau po šalį, mane žavėjo nedidelės šalies kontrastai – akmeningos pakrantės žemyninėje Graikijoje ir smėlėti, turistų pilni paplūdimiai populiariose salose, žali miškai šiaurėje ir sausi, nederlingi, uolėti kalnai pietuose. Patiko ir žmonės – draugiški, vaišingi, niekur neskubantys ir labai besididžiuojantys savo istoriniu paveldu.
Manau, Graikija yra puiki šalis atostogoms bei pažintinėms kelionėms. Gyventi ten kartais būdavo sunku dėl žmonių lėtumo, neorganizuotumo ir nuolatinio žodžio nesilaikymo. Jų tušti pažadai, plepumas ir vėlavimas vargino, tačiau kartu ir kėlė šypseną. Man tai atrodo neatsiejamos pietiečių charakterio ypatybės, prie kurių tiesiog įpratau.
Mažos šalies privalumai
– Kiekvienoje šalyje, kurioje tekdavo gyventi, pramokdavote vietinės kalbos. Kokiomis kalbomis dabar gali susikalbėti?
– Man atrodo, kad išmokdama vieną naują kalbą, pamirštu vieną anksčiau mokėtą, taigi tikriausiai reikėtų gerokai pakrutinti atmintį, jei norėčiau prašnekti, pvz., turkiškai, bet tebekalbu graikiškai, ispaniškai, žinoma, angliškai bei rusiškai, šiek tiek – arabiškai, o šiuo metu kremtu prancūzų kalbą, kuri kažkodėl atrodo sunkesnė nei visos, kurių mokiausi iki šiol.
– Kokie įgūdžiai ir gebėjimai svarbiausi gyvenant gana egzotiškose šalyse, kur angliškai susikalbėti sunku, o reikia susirasti darbo. Kas tau padėjo ?
– Man padėjo tai, kad esu iš palyginti mažai žinomos šalies, taigi galiu save ir Lietuvą pristatyti kaip panorėjusi. Tarkime, Egipte aptikau skelbimą, siūlantį darbą užsieniečiams anglų kalbos mokytojams – buvo reikalaujama, kad mokytojui anglų kalba būtų gimtoji. Gavau darbą, nes įtikinau savo pašnekovę ir būsimąją viršininkę, kad Lietuvoje viena iš oficialiųjų kalbų yra anglų.
Tiems, kurie taip gudrauti nenori, visuomet praverčia asmeninės pažintys ir ryšiai – daug lengviau susirasti darbą ne siuntinėjant CV, o tiesiogiai bendraujant su žmonėmis ir pasitelkiant savo charizmą. O kartais pakanka tiesiog išvaizdos – daugelyje egzotiškų šalių europiečiai laikomi prestižiniais darbuotojais ir yra vertinami paprasčiausiai dėl to, kad yra baltaodžiai. Taip vienas mano draugas bekeliaudamas po Kiniją ten įsidarbino – jo vadovui tiesiog pasirodė, kad europietis biurui suteikia „kosmopolitiškumo“ įspūdį.
Egipto iššūkiai
– Su savo vyru susipažinote taip pat užsienyje?
– Paskutiniuosius metus gyvenote Egipte, Kaire. Su kokiais iššūkiais susiduria europiečiai, atvykę gyventi į arabišką šalį. Kam reikia būti pasiruošus?
– Reikia pasiruošti dideliam religingumui (ateizmas ten nesuprantamas) ir šeimos kultui. Pirmaisiais metais mus su vyru erzino nuolatiniai klausimai, kodėl neturime vaikų ir kada pagaliau jų susilauksime – europiečiams tokie klausimai, manau, pasirodytų per daug asmeniški.
Egiptiečiai mąsto tradiciškiau nei mes – pvz., nemano, kad moteriai būtina dirbti, nes ją gali išlaikyti vyras. Stebisi, kad pasirinkome gyventi svetimoje šalyje, toli nuo giminių – jiems šeima labai svarbi. Kaire sulaukdavau daug dėmesio – malonaus (žmonės šypsodavosi, prašydavo nusifotografuoti kartu, nes jiems atrodžiau labai graži), ir nemalonaus. Seksualinis priekabiavimas ten kasdienybė. Kairas garsėja kaip pavojingas moterims miestas, nuo įkyrių vyrų kenčia ne tik užsienietės, bet ir vietinės moterys).
– Egipte suspėjote įgyti ir naujų įgūdžių bei susirasti naujos veiklos. Kokia patirtimi galite pasidalyti?
– Kaip jau minėjau, dirbau anglų kalbos mokytoja. Taip pat teko padirbėti gyvūnų prieglaudoje – ši patirtis buvo labai įdomi, nes yra niekaip nesusijusi su mano specialybe bei ankstesne profesine patirtimi, tačiau labai artima mano širdžiai – labai myliu gyvūnus ir džiaugiausi, galėdama jiems padėti. Dirbau prieglaudos administratore, tačiau daug bendravau su veterinarais, stebėjau, kaip gydomi beglobiai sergantys gyvūnai, padėdavau surasti jiems šeimininkus, daug sužinojau apie naminių gyvūnų priežiūrą ir susipažinau su puikiais, savo darbą mylinčiais žmonėmis. Tai buvo nuostabi patirtis.
– Kaire jums gimė sūnus, po to drąsiai kartu keliavote ir į kitas Afrikos šalis. Kas laukia motinų, kurios susidurs su panašia situacija kaip jūsų? Kaip auginami vaikai Egipte?
– Egiptiečius stebino mūsų drąsa – ten šeima labai branginama, taigi vaikais itin rūpinamasi, jie saugomi. Kai su vos keturių mėnesių sulaukusiu sūnumi išskridome į Keniją, daugelis mus gąsdino maliarijos pavojais, kelionės nuovargiu, klimato kaitos žala kūdikiui ir t. t. Iš tiesų kelionė pavyko puikiai, o baltaveidis mažylis buvo itin populiarus tarp tamsiaodžių afrikiečių.
Keliauti su vaiku yra daug lengviau, nei maniau, tačiau, be abejonės, tai priklauso nuo tėvų požiūrio – mes nesijaudiname dėl mažylio ir nebijome ligų ar kitų pavojų, leidžiame jam ragauti egzotiško maisto, bendrauti su vietiniais žmonėmis ir manome, kad įspūdžių, žmonių ir aplinkos įvairovė teigiamai veikia vaikelio vystymąsi. Nepritariu „steriliam“ vaiko auginimui ir perdėtam tėvų rūpestingumui.
Į Lietuvą visada norisi sugrįžti
– Kaip suvedė keliai vėl su Lietuva, kodėl nusprendėte grįžti?
– Pasiilgau žiemos! Po ilgų metų, praleistų kitose šalyse, tiesiog panorau prisiminti, ką reiškia gyventi Lietuvoje – juk pastaruoju metu čia apsilankydavau tik per atostogas, beveik kaip turistė. Be to, rūpi mano vaikelio ateitis – noriu, kad jis kalbėtų lietuviškai, pažinotų mamos gimtinę ir būtų ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos pilietis. Taigi, keletą metų nusprendžiau praleisti Lietuvoje.
– Ar sunku grįžus įsivažiuoti į lietuvišką gyvenimo ritmą?
– Man – ne, jaučiuosi lyg niekada nebūčiau išvykusi. Smagu matyti, kaip pasikeitė, pagražėjo Vilnius. Šiek tiek sunku sklandžiai kalbėti lietuviškai. Malonu vėl atrasti gerąsias tautiečių savybes – man patinka, kad lietuviai – santūrūs, darbštūs, netuščiažodžiaujantys. Mano vyrui sunku priprasti prie lietuviško klimato bei žmonių santūrumo – juk mes daug tylesni nei triukšmingieji pietiečiai.
– Ar dar svajojate apie kitas šalis, kuriose norėtųsi pagyventi?
– Žinoma! Norėčiau pagyventi Lotynų Amerikoje – man tai yra neatrastas, egzotiškas kraštas. Tai būtų puiki proga patobulinti ispanų kalbos žinias, ir, žinoma, pabėgti nuo šaltos lietuviškos žiemos.
Klajokliškas gyvenimo būdas – radikalus
– Ką patartum žmonėms, kurie norėtų išbandyti gyvenimą įvairiose pasaulio šalyse, tačiau bijo parasti pastovų darbą ir tą saugumo jausmą, kurį turi namuose?
– Nebijoti. Pabandyti – juk nei tapti sėsliam, nei pradėti keliauti niekada nevėlu. Manau, anksčiau ar vėliau ateis laikas apsispręsti, ko reikia labiau – nuotykių ir iššūkių ar pastovumo ir saugumo. Tikiu, kad galima suderinti viską – tiek pastovumą, tiek nuotykių pilną gyvenimo būdą. Pažįstu žmonių, dirbančių rimtus ir, mano nuomone, nuobodokus darbus, kurie per atostogas pakabina kostiumą į spintą ir leidžiasi į kelionę autostopu.
Vis dėlto, sprendimas nuolatos gyventi klajokliškai yra gana radikalus – galbūt verta pasibastyti po pasaulį tam tikru gyvenimo laikotarpiu, pvz., jaunystėje, arba atėjus vidutinio amžiaus krizei ir pajutus pokyčių poreikį, tačiau ilgainiui nuolatiniai nuotykiai taip pat gali tapti rutina.
– Palyginti su bendraamžiais, esate aplankiusi daugybę šalių. Kurios iš jų paliko didžiausią įspūdį? Kas jose nustebino?
– Šalis, kuri iki šiol yra antrieji mano namai – Graikija. Ją myliu nepaisant visų jos blogybių ir trūkumų. Daug įspūdžių paliko Indija – iš pradžių man ten visiškai nepatiko, tačiau kuo ilgiau ten buvau, tuo labiau pasidaviau Indijos kerams ir išskrisdama pažadėjau sau būtinai vėl ten sugrįžti. Na, o mudviejų su vyru kartu atrasta ir mums niekad nepabostanti šalis yra Turkija – ne tik populiarieji kurortai bei Stambulas, bet ir mažiau turistų pažįstama rytinė šalies dalis. Tikrai vėl ten apsilankysime.