Šį pavasarį Vokietijoje vykusiame pasaulio šokių čempionate jau ne pirmą kartą nuskambėjo ir lietuviška Ivetos Lukošiūtės pavardė. Ji drauge su savo šokių partneriu moldavu Ghermanu Mustucu 10 šokių grupėje užėmė antrąją vietą pasaulyje.
Tai tikrai labai geras pasiekimas žinant, kad jie atstovauja Amerikai – “prasimušti” į geriausių JAV šokėjų gretas labai sudėtinga, šokančių čia tikrai daug daugiau nei, pavyzdžiui, Latvijoje, Moldovoje ar Lietuvoje.

Dabar mergina gyvena Niujorke, kur ne tik pati treniruojasi, dalyvauja varžybose, bet ir treniruoja savo mokinius. Energija trykštanti 26 metų mergina suspėja ne tik į šokių treniruotes, bet pati kuria ir puošia drabužius sau, šokių partneriui ir kitiems šokėjams.

- Grįžote iš Pasaulio čempionato, kuriame laimėjote antrą vietą 10 šokių kategorijoje. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šokių kategorijas?

- Šiuo metu su partneriu Gherman Mustuc atstovaujame profesionalams. Šokam 10 šokių, į kuriuos įeina penki Lotynų Amerikos ir penki standartiniai šokių stiliai. Labai daug porų pasirenka arba lotynų, arba standartinius šokius, nes tie stiliai yra gana skirtingi, be to, taip lengviau treniruotis. Dažniausia stilių šokėjai pasirenka atsižvelgdami į savo kūno sudėjimą, charakterį.

Mes su partneriu šokame abiem stiliais ir dažnai varžybose rungiamės su poromis, kurios šoka tik vienu iš stilių ir dar su poromis, kurios taip pat pasirinkę visus 10 šokių. Paskutiniame mūsų dalyvautame Pasaulio čempionate Vokietijoje, Gera mieste, abu su partneriu užėmėme antrą vietą 10 šokių kategorijoje. Į Pasaulio čempionatus kiekviena šalis siunčia tik dvi geriausias poras, kurios jai atstovauja.

- Jūs atstovaujate JAV. Jei atstovautumėte Lietuvai, tikriausiai būtų daug lengviau patekti į pasaulio čempionatus? Juk profesionaliai šokančių porų joje tikrai yra mažiau.

- Taip. Aš gyvenu JAV, treniruojuosi, priklausau Amerikos šokėjų asociacijai, čia dirbu, mokau... Mano partneris taip pat gyvena Niujorke, todėl mes atstovaujame Amerikai. Lietuvoje nėra nei vienos profesionalų poros, kuri šoktų 10 šokių kategorijoje. Amerikoje daug porų, šokančių profesionalų lygyje, o ypač Niujorke, kur iš viso pasaulio suvažiavę daug gerų šokėjų. Konkurencija labai didelė, o tai skatina progresą. Niekada Lietuvoje nebūčiau pasiekusi to, ką pasiekiau Amerikoje.

Iveta Lukošiūtė ir Ghermanas Mustucas
© Nuotr. iš asmeninio albumo

- Papasakokite, kaip pradėjote šokti. Visi žinome, kad geri šokėjai pradeda šokti nuo pat ankstyvos vaikystės. Tikriausiai ir jūs ne išimtis?

- Vaikystėje svajojau šokti balete. Kai man buvo ketveri su puse, mama nuvedė į Klaipėdos pionierių rūmų šokių būrelį. Atsimenu, buvau gera šokėja, bet nepaklusni ir judri, todėl dažnai mane išvarydavo už durų, nes trukdydavau dirbti kitiems vaikams. Vėliau laikraštyje mama rado skelbimą, kad vyksta priėmimas į „Žuvėdrą“ - taip patekau pas Skaistę ir Romaldą Idzelevičius. Ten šokau nuo šešerių iki trylikos metų. Vėliau nusprendžiau, kad čia nematau savo ateities - juk ne paslaptis, kad tokie šokiai labai brangiai kainuoja, o mano tėvai neturėjo per daug pinigų...

(Čia įsiterpia Ivetos mama Anastazija Lukošienė: - Buvo ir taip, kad net teko parduoti automobilį. Važiavome į Kauną, ten išsirinkome suknelę, o kadangi atliekamų pinigų neturėjome, teko parduoti savo „Žiguli“. Ivetos tėvelis protestavo, bet galiausiai vis viena sutiko. Tada ta suknelė kainavo 800 dolerių, o tais laikais, kai Lietuva tik atgavo nepriklausomybę, tai buvo labai dideli pinigai...)

- Deja, vaikystėje mes dažnai nežinome, ko norime. Ar patikdavo treniruotis, nebūdavo per sunku?

- Idzelevičiai buvo labai griežti treneriai, todėl treniruotės būdavo nuobodžios ir sunkios. Man patikdavo draugai, patikdavo šokti, bet būdavo labai sunku treniruotis. Treneriai visada kritikuodavo ir beveik niekada negirdavo. Man, vaikui, norėjosi pramogauti - kai draugai žiūrėdavo serialus, atostogaudavo, žaisdavo, aš turėdavau eiti į treniruotes. Norėjau mesti treniruotes, bet mama neleido. Dviejų dalykų man mama neleido daryti, tai kirpti savo ilgų plaukų ir mesti šokių...

(Vėl įsiterpia Ivetos mama: - Iveta visada buvo labai gabi menams. Vaikystėje ji lankė šokius, muzikos mokyklą, mokėsi piešti ir viską vienu kartu... Pastebėjau, kad dukra pradėjo nervingai mirksėti. Nuvedžiau pas gydytoją, o jis išklausęs, kiek užsiėmimų mergaitė lanko, liepė mažinti krūvį. Teko atsisakyti muzikos mokyklos, nors namuose jau buvo nupirktas pianinas.)

Kai man buvo koks penkiolika metų, pradėjau savo mamai zyzti, kad noriu mesti pramoginius šokius, nes man neįdomu. Mamą „spaudė“ pinigai - tos treniruotės ir konkursai labai brangiai kainavo, todėl ji pasidavė... Be šokių „ištempiau“ gal tik kokius aštuonis mėnesius. Pradėjau sapnuoti savo trenerę Idzelevičienę. Tai tapo nebepakenčiama, supratau, kad be šokių nebegaliu gyventi. Sugrįžau, galvojau, kad šoksiu tik savo malonumui, bet už savaitės pradėjau ieškoti šokių partnerio ir vėl pradėjau intensyviai treniruotis.

Iveta Lukošiūtė
© Nuotr. iš asmeninio albumo

- Kaip atvažiavote į Ameriką?

- Pirmiausia į Ameriką išvažiavo mama. Po dviejų metų aš atvažiavau pas ją. Tada man buvo 17. Išvažiavau iš Lietuvos tik pabaigusi vienuoliktą klasę, vedama smalsumo ir norėdama aplankyti savo mamą. Daug rūbų su savimi nepasiėmiau, bet vieną šokių suknelę įsidėjau... Metus gyvenau kartu su mama Čikagoje. Ten pabaigiau vidurinę mokyklą, įstojau į koledžą. Visus metus tik atvažiavusi į Ameriką nešokau, išskyrus kelias pamokas vidurinėje mokykloje, kurios man buvo juokingos...

Bestudijuodama koledže gavau darbą kirpykloje, kurioje man už valandą mokėjo 4,25 dolerio. Vėl pradėjau sapnuoti savo trenerę Idzelevičienę. Po metų supratau, kad daugiau be šokių nebeištversiu. Laikraščiuose ieškojau skelbimų apie šokių studijas.

Kartą pamačiau, kad ieškomas šokių mokytojas. Nors niekada neplanavau būti šokių mokytoja, bet skelbimas mane sudomino, todėl paskambinau nurodytu telefonu. Savininkas pakvietė pokalbiui. Kai nuvažiavau, jis iš karto pasiūlė man darbą ir pažadėjo, kad mokės 50 dolerių už valandą. Aš iš karto sutikau. Pradėjau vesti grupines pamokas suaugusiems. Neturėjau trenerės patirties, bet man gerai sekėsi. Bedirbdama sužinojau, kad yra lenkas, kuris ieško šokių partnerės „lotynų“ šokiams. Aš su juo susipažinau ir kartu prašokome metus. Paskui į Ameriką atvažiavo Artūras Narbutas, labai geras šokėjas iš Lietuvos. Jis buvo šokęs pas Norvaišas. Susipažinau su Artūru ir su juo pradėjau šokti „standartinius“ šokius. Vienu metu turėjau du šokių partnerius. Vėliau su Artūru pradėjome treniruotis 10 šokių kategorijoje, todėl mečiau lenką ir šokau tik su juo. Daug važinėjome po Ameriką, dalyvavome varžybose, treniravomės, bet po trejų metų išsiskyrėme. Iš karto pradėjau šokti su moldavu Ghermanu Mustucu profesionalų kategorijoje.

- Kodėl išsiskyrėte su Artūru? Atsirado kokie nors nauji interesai? Ar sunku buvo bendrauti? Juk ne paslaptis, kad šokančios poros dažnai praleidžia labai daug laiko kartu ir tampa tarsi šeimos nariais?

- Manau, kad buvo daug priežasčių, dėl kurių išsiskyrėme. Viena iš priežasčių - visada treniruodavomės tik dviese, nebūdavo kas mums pataria, kas stebi profesionalo akimis ir vertina. Šokių pasaulis labai skiriasi nuo kito darbo, nes du žmonės, kurie šoka kartu, turi labai sutarti. Tai sunkus grupinis darbas, dažnai tavo žingsniai priklauso nuo kito žmogaus.

Mes su juo buvome ne tik šokių pora, bet ir draugai. Pagaliau pasidarė per daug sunku dirbti kartu. Mūsų charakteriai nesutapo, per daug būdavo trinties... Nors išsiskyrėme, bet likome labai geri draugai.

Iveta Lukošiūtė ir Ghermanas Mustucas
© Nuotr. iš asmeninio albumo

- Visi konkursai, suknelės, treniruotės labai daug kainuoja. Kaip užsidirbate pinigų, kad galėtumėte dalyvauti čempionatuose?

- Kaip minėjau, mokiau šokti kitus ir gaudavau 50 dolerių už valandą, treniruojant vaikus - 15 dolerių už valandą. Kai vėliau su Ghermanu išvažiavome gyventi ir dirbti į Niujorką, tada dar šokome mėgėjų kategorijoje. Kadangi Amerikoje gerų šokėjų yra labai daug, jų darbas apmokamas atsižvelgiant į jų vardą ir pasiekimų lygį.

Iš pradžių mus priėmė dirbti į studiją ir mokėjo po 20 dolerių už valandą. Kai mes pradėjome daugiau treniruotis, mūsų pasiekimų lygis pradėjo augti, mes galėjome savo pamokas parduoti brangiau, taip pat atsirado daugiau mokinių. Dabar dirbu šokių studijose, Prinstono universitete dėstau šokių pamokas. Kai mes su partneriu iškovojome pasaulinių laimėjimų, už 45 minučių pamokas pradėjo mokėti 85 dolerius. Iš tų pinigų dar reikia susimokėti už salės nuomą. Tai kiek pinigų mes gauname.

Išleidžiame taip pat nemažai. Nuolat užsisakome pamokas ir mokame treneriams, kurie dažnai atvažiuoja iš Europos treniruoti Amerikoje gyvenančių šokėjų. Šių mokytojų pamokos kainuoja nuo 150 iki 300 dolerių už 45 minutes; kaina priklauso nuo jų profesionalumo lygio ir iš kokios šalies atvažiuoja, mat jiems reikia susimokėti už kelionę ir pragyvenimą. Mums jie reikalingi, kad kelti savo profesionalumo lygį.

Daug pinigų išleidžiame keliaudami į įvairius konkursus. Mes turime apsimokėti už kelionę, gyvenimą viešbutyje. Konkursuose prizai atitenka tik laimėtojui, be to, jie tikrai nėra dideli - apie 1500 dolerių. Tų pinigų užtenka tik padengti kelionės išlaidoms. Jei konkursas vyksta kur nors Europoje, kelionė kainuoja daug daugiau...

Iveta Lukošiūtė ir Ghermanas Mustucas

- Labai linksma skaičiuoti svetimus pinigus, bet vis viena nesuprantu, kaip galima išgyventi iš šokių, juk treneriams sumokate daugiau, nei patys gaunate. O dar kelionės į konkursus, drabužiai ir kitos išlaidos...

- Kuo aukštesnis profesionalumo lygis, tuo daugiau gauni už pamokas, tuo daugiau turi mokinių. Mes tai pat dalyvaujame specialiuose konkursuose, kuriuose gali dalyvauti poros, kuriose vienas šokėjas yra profesionalas, o kitas mėgėjas... Mėgėjais gali būti tiek vaikai, tiek suaugę, kurie nori šokti su geru ir gražiu partneriu. Už treniruotes su jais mėgėjai moka pinigus, taip pat jie sumoka ir už keliones į konkursus. Dažniausiai tokie konkursai vyksta prieš vakarinius profesionalų konkursus. Pasaulyje dar tai nepopuliaru, bet Amerikoje labai madinga. Mano partneris turi daug tokių partnerių, aš tai pat turiu kelis mokinius, su kuriais šoku, bet kadangi norinčių šokti vyrų visada yra mažiau, todėl daugiau dirbu su mėgėjų poromis.

Dar uždirbame dalyvaudami įvairiuose šou. Kai mes su partneriu pradėjome šokti, tokiuose šou gaudavome apie 100 dolerių už šokį, o dabar, aišku, kaina pakilo. Šou, tai tokie vakarėliai, kuriuose mes šokame tuos pačius savo šokius, bet pridedame nedidelį vaidinimą, pasinaudojame artistiškumu ir tai jau daug įdomiau žiūrėti nei konkursus. Kartais tokius šou daro teatre, kur susirenka šokių mėgėjai ir vietoj teatro stebi šokius. Patys šokėjai pasirenka muziką, keičia kostiumus.

Galiausiai viskas susibalansuoja. Uždirbi, išleidi konkursuose, pakeli savo profesionalumo lygį, uždirbi daugiau, bet ir išleidi daugiau... Mes norime pakelti savo profesionalumo lygį iki maksimumo, kad ateityje, kai baigsime šokti, galėtume teisėjauti konkursuose (nors ir dabar jau teisėjaujame), treniruoti, šokti šou ir tada jau išlaidų nebebus, o bus tik pelnas. Labai svarbu, kokiame profesionalumo lygyje nustosi šokti – nuo to vėliau priklausys atlyginimų dydis. Labai gerai moka Japonijoje. Kartą mes patys apsimokėjome kelionės išlaidas į konkursą Japonijoje, dabar jie patys kviečia atvykti ir kelionės išlaidas padengia.

Profesionalaus šokėjo kelias yra labai sunkus, brangus, bet labai įdomus, pamatai ne tik visą Ameriką, bet ir daug pasaulio šalių. Kur kitur dirbdama galėčiau tiek daug pamatyti? Kai sugrįžtu į Niujorką, pabūnu dvi savaites ir jaučiu, kad prasideda monotonija, darosi nuobodu... Man labai patinka šis darbas.

- Iveta, Jūs ne tik šokate, bet ir kuriate sukneles. Kodėl? Ar nėra, kas jums jas sukurtų?

- Nuo pat vaikystės mane domina rūbų dizainas. Aš nežaisdavau su tikromis lėlėmis, bet piešdavau jas pati ir joms kurdavau drabužius. Domėjausi menais, bet kadangi nebaigiau vidurinės mokyklos Lietuvoje, tai neįstojau į išsvajotą Dailės akademiją. Besimokydama koledže Amerikoje lankiau piešimo, fotografijos, kompiuterio grafikos pamokas.

Kai pradėjau šokti konkursuose, šalia manęs nebuvo gero dizainerio, kuris kurtų man šokių sukneles. Teko pačiai tuo užsiimti. Niujorke šokių rūbų kainos didžiulės - po 2000-3000 dolerių, o jos ir nevertos tokių pinigų, nes kokybė manęs netenkino. Supratau, kad aš pati galiu padaryti daug geriau. Susiradau siuvėją, nupiešiau jai modelius, ji pasiuvo sukneles, aš jas papuošiau Svarovskio kristalais. Visos suknelės, su kuriomis aš šoku, yra sukurtos mano, pati jas išklijuoju kristalais. Kitoms šokėjoms patiko mano rūbai ir jos pradėjo juos pirkti.

Dažniausiai mano klientės japonės, jos lieknos, tik gal šiek tiek žemesnės, bet aš truputį patrumpinu savo sukneles ir joms puikiai tinka. Yra tokių žmonių, kuriems patinka mano dizainas, bet netinka mano dydis, todėl kartais pasiuvam sukneles parduoti. Buvo atsiradę net rėmėjų, kurie siūlė šokti su jų suknelėmis, bet pačios sukurtos man yra mielesnės, todėl atsisakiau paramos. Dabar turim tik vienus rėmėjus – jie mums duoda nemokamai batus, o mes jiems leidžiame naudotis mūsų nuotraukomis reklamos tikslais.

Atidariau savo kompaniją, kuri kurs ir gamins rūbus šokėjų treniruotėms. Treniruotėms šokėjai taip pat nori gražių ir praktiškų rūbų, juk su jais praleidžia didžiąją savo dienos dalį. Kursiu visą rūbų liniją, skirta būtent treniruotėms.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Mama parodė, ką Turkijoje siaučiantis virusas padarė jos vaikui: oda luposi gabalais (15)

Turkij os turizmui – neramios dienos. Nuo liepos vidurio nesiliauja pranešimai apie Koksaki...

1 euras Odesoje – per dideli pinigai: parodė, ką galima nusipirkti uz centus (85)

Pigiau nei Odesoje – sunku surasti. Šiame Ukrainos kurorte už centus galite važinėti viešuoju...

Ministerija nenori tylėti apie 404 eurų algą mokytojams: uždirba kur kas daugiau (302)

Po to, kai DELFI paviešino skaičius, kiek mokytojų Lietuvoje trūksta iki mokslo metų pradžios...

Atskleistos susišaudymo Vilniuje aplinkybės: paskelbta O. Pikul-Jasaitienės brolio J. Barono paieška (14)

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Saulius Gagas pakomentavo...

„WikiLeaks“ atsisakė publikuoti slaptą informaciją apie Rusijos valdžią (32)

Pačiame pernykštės JAV prezidento rinkimų kampanijos įkarštyje nutekintą medžiagą...

Išnarpliojo, ką slepia politikų apranga (3)

Statistinis šiuolaikinio politiko portretas – vidutinio amžiaus vyras, vilkintis kuklų,...

„Oze“ vietoj „Prismos“ įsikurs „Maxima“ (27)

Lietuviškas prekybos tinklas „ Maxima “ laimėjo derybas dėl iš Lietuvos pasitraukusio prekybos...

Niekada nesiskolinusią moterį užgriuvo solidi skola (5)

Viena Raguvėlės miestelio gyventoja gyvena kaip ant adatų. Dar liepos pabaigoje ji gavo...

Bankas įspėja – daliai klientų paslaugų įkainiai didės (124)

Pristatant šiemetinę naujovę – pagrindinių bankinių paslaugų krepšelį – buvo žadama, kad...

„Via Baltica“ rekonstrukcija: kelininkai ir gyventojai iškasė karo kirvį (34)

Planas rekonstruoti „ Via Baltica “ kelyje esančias sankryžas sukėlė didelį kai kurių...