Renatą Retkutę nemažai tautiečių žino kaip aktyvią lietuvių bendruomenės veikėją, plaukus pinančią į kasas ir vilkinčią tautiniais drabužiais, ir dažnai palaiko ją geriausiu atveju lituanistinės mokyklėlės mokytoja. Tą dieną, kai kalbėjomės, kasas ji jau buvo nusikirpusi, tačiau nei apie savo darbą, nei apie asmeninį gyvenimą, kaip ir anksčiau, pasakoti neskuba. Lietuvių bendruomenėje Anglijoje ji nori būti tiesiog lietuve.
© Nuotr. iš asmeninio albumo
- Tave daug kas pažįsta iš veiklos lietuvių bendruomenėje, bet kita gyvenimo dalis – tiek asmeninė, tiek profesinė – kaip ir paslaptyje. Kodėl?

- Nenorėčiau, kad žmonės pirmą įspūdį apie mane susidarytų iš to, kaip aš galiu prisistatyti – štai, žiūrėkite, esu matematikos mokslų daktarė, mokslininkė, dėstau universitete… Galbūt tai padarytų kažkam įspūdį, bet jei pulčiau tik susipažinusi aiškinti, kas aš esu, žmonės gali pajusti distanciją, kitaip pradėtų į mane žiūrėti, o aš noriu, kad būtų normalus bendravimas, be išankstinio nusistatymo. Noriu, kad žmonės vertintų mane pagal lietuvių bendruomenei nuveiktus darbus.

Daug kas nustemba sužinoję apie mano profesinę veiklą, kad esu ištekėjusi, auginu du sūnus. Kai dar gyvenau Airijoje, Korke, inicijavau lietuvių bendruomenę, po kiek laiko kažkas manęs klausia - tai tu universitete dėstai, sako, visai nebūčiau pagalvojus… Čia, Londone, irgi sutikau nemažai žmonių, kurie nustemba, sužinoję, kad esu mokslininkė.

Mano sąmoningas pasirinkimas buvo niekada nesigirti, ką aš darau, kad neatsirastų bereikalingi barjerai. Suvokiu, kad žmonės, kurie turėjo gana prestižinius darbus Lietuvoje, čia neretai turi dirbti ne pagal savo specialybę, o aš čia atvažiavau siekti karjeros ir neturėjau tokios patirties, kokią jie turi, tai gali sukurti barjerus bendravime, o aš to nenorėčiau.

- Bet įprasta, kad profesionalai, kurie turi geresnius darbus ar užima aukštesnes pozicijas, lietuviška veikla nelabai domisi, jie kuria savo klubus ar pan., bet bendruomenę palieka nuošalyje, sako, kad jiems neįdomu…O pati labai aktyviai dalyvauji jos darbe. Kodėl?

- Nuo pat jaunystės visur dalyvavau - ir universiteto ansamblyje grojau, ir chore dainavau, ir skautuose dalyvavau, buvau labai aktyvus žmogus ir visada maniau, kad ir karjera, ir šeima, ir saviraiška turi būti suderinami. Žinau, jeigu paklausite bet kurį mokslo žmogų, kuris nedalyvauja bendruomeninėje veikloje, - kodėl, jis sakytų – esu siaubingai užimtas. Aš irgi esu labai užimta, bet bendruomeninė veikla man patinka. Profesinis bendravimas yra labai reglamentuotas - tam tikras ratas žmonių, tam tikros temos, o bendruomenėje aš sutinku visai kitokius žmones, pamatau visai kitokį gyvenimą, ir tai man įdomu. Dažnai sako, kad žmonės dalyvauja bendruomeninėje veikloje dėl naudos ar pinigų, bet yra ir tų, kurie dalyvauja iš idėjos. Aš manau, kad esu vienas iš tų žmonių, kurie daro iš idėjos.

- Kada prasidėjo tavo lietuviška veikla?

- Aš atvažiavau į Škotiją studijuoti doktorantūroje ir ten turėjome subūrę studentų ir mokslininkų grupelę. Aktyviau į veiklą įsijungiau dirbdama Airijoje. Pagrindinė priežastis ta, kad aš norėjau lituanistinės mokyklos savo vaikams. Vienas žmogus man patarė - jei nori sukurti mokyklą, kviesk žmones burtis į bendruomenę. Taip ir pradėjome. Tuomet aš atrodžiau kaip kokia keistuolė - jei mieste išgirsdavau lietuviškai šnekant, būtinai užkalbindavau, duodavau lankstinuką su informacija, kad buriasi lietuvių bendruomenė, kviečiau - ateikite, junkitės… Gal daug kas ir nesuprasdavo, palaikydavo fanatike, o ir pati bendruomenė daug kam atrodė kaip kokia sekta. Bet galiausiai 2003 metais Korke subūrėme bendruomenę ir atidarėme mokyklėlę. 2007 metais išvažiavau į Angliją, bet malonu girdėti, kad mokyklėlė gyvuoja iki šiol, bendruomenė irgi.

- Kiek žinau, persikėlusi į Angliją iš karto įsijungei į lietuvišką veiklą ir dabar esi Švietimo tarybos pirmininkė. Žodžiu, žmogus, kuris rūpinasi lituanistinio švietimo reikalais?

- Iš patirties aš žinau, kokią didelę reikšmę turi lituanistinės mokyklėlės. Mes išvažiavome iš Lietuvos, kai mūsų vaikams buvo 2 ir 4 metai. Kai vaikai nuo tokio amžiaus auga kitoje kalbinėje aplinkoje, jie lietuvių kalbą pradeda priimti kaip archaišką, kuria bendraujama su seneliais Lietuvoje, dar su tėvais. Tad svarbu, kad vaikas sutiktų ir kitus vaikus, kurie tą kalbą naudoja ir suprastų, jog tai yra jaunatviška bendravimo forma.

Švietimo tarybos posėdžiuose dažnai kalbame, kad lietuvių kalba negali būti vien gramatika ir taisyklės, tai turi būti gyvas dalykas, naudingas bendravimo įrankis. Lituanistinių mokyklų idėja ir yra išlaikyti tokį bendravimą. Vasaros pradžioje į JK atkeliauja kasmetinis Europos lituanistinių mokyklų sąskrydis “Draugystės tiltas” ir tokie suėjimai padeda vaikams suvokti, kad lietuvių kalba yra reikalinga bendraujant su bendraamžiais lietuviais iš Vokietijos ar Ispanijos…

- Jau greit dešimt metų, kai gyveni ne Lietuvoje. Kodėl išvykai?

- Klaipėdos universitete baigiau magistrantūrą, turėjau nuostabius dėstytojus ir nesutinku, kai kalbama, kad Lietuvoje aukštasis mokslas nepakankamo lygio. Bet kai imu galvoti, kodėl išvažiavau – manau dėl to, kad supratau, jog neatsilaikysiu prieš sistemą.

- Kuria prasme?

- Dar mokantis magistrantūroje buvau pakviesta dėstyti universitete. Atlyginimai maži ir kai aš pirmą kartą gavau kyšį vokelyje, pamaniau – dabar aš atsisakau, išlaikau principus, bet sistema mane sudoros... Kita vertus, galvojau, būtų labai įdomu sužinoti, kokie yra akademinio gyvenimo standartai kitose šalyse ir gavusi stipendiją išvažiavau į Škotiją.

- O šeima – vyras, du sūnūs?

- Mes išvažiavome į Škotiją visa šeima, nors buvo sunku: studijos, nauja šalis, maži vaikai.

- O kaip vyras – į svetimą šalį paskui žmoną, išvykusią studijuoti?

- Vyras rado darbą, dirbo vakarais, naktimis, o dienomis prižiūrėdavo vaikus.

- Pasiaukojo dėl žmonos karjeros?

- Jis kažkiek visada turi aukotis, nes mato, kad aš turiu daugiau galimybių įsitvirtinti, kažko pasiekti… Jis visada mane palaikė, nes nėra lengva, kai išteki jauna ir jau trečiame kurse prieš egzaminus gimsta pirmas vaikas. Aš neėmiau jokių akademinių atostogų ir pašiurpinau visą gimdymo skyrių, kai vos pagimdžiusi pasiėmiau aukštosios matematikos konspektus ir ruošiausi egzaminui. Daug metų iš eilės aš gaudavau rektoriaus stipendiją, o prieš išvažiuodama gavau Lietuvos mokslų akademijos apdovanojimą už geriausią studento mokslinį darbą fizinių mokslų srityje.

- Kažkaip sunkiai įsivaizduojama – matematikos mokslų daktarė ir moteris…

- Man visada gerai sekėsi matematika ir pasirinkau ją, nors vienu metu labai abejojau, buvau susidomėjusi ir psichologija, ir ekonomika… Kita vertus, aš esu įsitikinusi, kad tai, jog esi moteris, neturi tapti barjeru tavo profesijai ir karjerai. Mano sritis yra taikomoji matematika ir man įdomu įvairios sritys, kur ją galima pritaikyti. Surrey universitete aš dirbu su meteorologais, ieškome matematinių metodų orui prognozuoti. Dabar jau turiu sutartį su Nottinghamo universitetu ir ten dirbsiu su genetika. Man labai įdomu, nes genetika labai produktyvi ir perspektyvi sritis. Matematiniai metodai panašūs, bet tyrimų sritis man visiškai nauja. Tad pirmus kelis mėnesius skirsiu tam, kad perprasčiau tą sritį, dirbsiu laboratorijoje ir ten specialistai pasirengę man padėti…

- Egzistuoja įsivaizdavimas, kad matematikas – sausas, racionalus žmogus, kuris niekuo daugiau nesidomi, tik skaičiais.

- Kad matematikas - sausas žmogus, tai stereotipas. Bet tiesą sakant, aš, kaip matematikė, esu nelabai tipiška, mane yra pavadinę menininke-matematike. Domiuosi menais, fotografija, turėjau keletą parodų, dabar mokausi piešimo, repetuojame sutartines su dar keliomis lietuvėmis… Kartais tos repeticijos vyksta Surrey universitete, tai nežinau, ką mano kolegos apie tai mano… Aš labiau žiūrėčiau į save kaip į moterį-mokslininkę, man įdomu realizuoti save ir nejausti lyčių skirtumo…

- Ar čia moterims mokslininkėms lengviau?

- Kokių nors specialių nurodymų, kad palengvintų moterų gyvenimą, nėra, bet yra supratimas, požiūris… Jei savo viršininkui pasakau, kad man reikia iš mokyklos parsivesti vaikus ar turiu mokykloje reikalų, žiūrima į tai liberaliai…

- Tau teko dėstyti Lietuvoje, čia irgi turi paskaitų. Kokie skirtumai?

- Iš pradžių patyriau tam tikrą šoką – dvejus metus dėsčiau Klaipėdos universitete ir Lietuvoje visai kitokia kultūra ir požiūris į studentus. Čia aukštosiose mokyklose studentai visada teisūs ir dėstytojai dirba studentams. Kartais net keista, kad jei studentas kažko nepadarė, neatsiskaitė, – dėstytojas kaltas, kad nepakankamai jį sudomino. O matematika nėra toks dalykas, kurį daug kas norėtų studijuoti, todėl kiekvienas studentas yra aukso vertės… Teko priprasti prie to, kad studentas gali bet kada prieiti, elektroninį laišką parašyti ar paskambinti ir paklausti – aš nesuprantu, kaip man čia tą ar kitą daryti. Čia studentai moka už mokslą, jie diktuoja sąlygas. Bet būna tokių kuriozinių situacijų, kai žmogus baigė keturis kursus ir nežino, kur yra biblioteka. Tai vėl dėstytojo kaltė, kad jis nenurodė, kur yra biblioteka…

- Ar nežiūri kreivai, kad esi imigrantė?

- Kiek pastebėjau, pusė dėstytojų matematikos ar fizikos katedrose būna užsieniečiai, tad problemų dėl nebritiškumo nekilo. Ilgą laiką buvo tokia tradicija, kad patys britai siekė savo karjeros Amerikoje ir atsirado laisvų pozicijų. Bet konkurencija didelė… Paskutiniame konkurse, kuriame dalyvavau, buvo aštuoni žmonės į vieną vietą.

- Priklausai tai kategorijai žmonių, kurie vadinami “nutekėjusiais protais”? Ar nėra planų grįžti į Lietuvą?

- Niekada nesakau, kad negrįšiu, bet kai vaikai pradeda lankyti mokyklą ir tampa šios visuomenės dalimi, daug sunkiau apsispręsti. Ir jau bijau, kad jie neprisitaikytų prie mokyklos sąlygų Lietuvoje. Vien dėl vaikų artimiausius penkerius metus negalėčiau grįžti. Mums su vyru svarbiausia, kad vaikai save laiko lietuviais, nors ir išvažiavo iš Lietuvos, kai buvo visai maži, ir nenorėtų būti kuo nors kitu.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

A. Čekuolio receptas ilgam ir energingam gyvenimui (50)

Palikęs televiziją, žurnalistas, rašytojas Algimantas Čekuolis toliau rašo knygas ir beria...

Ekonomikos žvaigždė: rusų oligarchai į užsienį išvežė pusę šalies turto (57)

Turtingi rusai ofšoruose laiko tiek pat turto, kiek visi Rusijos gyventojai turi šalies viduje kartu...

T. Janonis. „Valstiečiai“, apsidairykite, kas vyksta jums už nugaros (49)

Valdantiesiems šokinėjant iš laimės, kad pavyko pradėti urėdijų reformą, urėdai laiko...

Artėjančio rudens prognozė: šalnos ir šalčiai – dar rugsėjį (84)

Rugsėjį jau galime sulaukti šalnų ir šalčių, tiesa, bent sniego tikimybė, laimei, išlieka...

Ketvirtadalis balsavusiųjų už „Brexit“ mano, kad buvo apmauti (1)

Naujausia apklausa atskleidė, kad jei referendumas dėl „Brexit“ vyktų dabar – Jungtinė...

Gyvai / Po sproginėjančių baterijų skandalo grįžta „Samsung Note“ gyvai nuo 18 val. (20)

Trečiadienio vakarą JAV, Niujorke, pristatomas naujausias „Samsung“ telefonas, tai...

Greitai paruošiama vakarienė: kepame žuvį (1)

Kai pietų ar vakarienės norisi čia ir dabar, puikiausia išeitis – greitai paruošiama...

Uždaromas ir „Swedbank“ skyrius Vilniaus centre (22)

Sostinės Gedimino prospekte ilgus metus veikęs vieno iš didžiausių šalies komercinių bankų...

„Iš viršaus“: kas laimėjo „Cavaliers“ ir „Celtics“ mainuose?

Pastarąją naktį įvykę Klivlando „Cavaliers“ ir Bostono „Celtics“ mainai iššaukė...

Kosmetologė patarė, kokia turėtų būti ideali kasdienė odos priežiūra (8)

Trečiadienio popietę DELFI TV Gyvai konferencijoje viešėjusi „ Sothys “ partnerė...