Gyvenimas viename didžiausių pasaulio miestų Mumbajuje, Indijoje, 27-erių lietuvei Vilgailei – tai kasdien vis naujai stebinanti realybė, įsispraudusi tarp visiško nepritekliaus ir spindinčios prabangos.
Vilgailė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Indija davė pradžią jos nesibaigiančiai kelionei po įvairias kultūras ir besikeičiančių vertybių pažinimui. Drąsi ir labai energinga mergina Mumbajuje gyvena jau penktus metus. Galvoja, kad gal jau kiek per ilgai, bet palikti Indiją jai nėra taip lengva.

– Kada išvykote iš Lietuvos ir kodėl?

– Išvykau iškart po bakalauro studijų, 2009-aisiais. Aukštuoju mokslu buvau nusivylusi, tad apie magistrą Lietuvoje tuo metu negalvojau. Norėjosi išvykti iš Europos, pamatyti pasaulį kitokiu kampu ir nuveikti ką nors įdomaus. Studijų metais sužinojau apie tarptautinę AIESEC organizaciją, kuri, bendradarbiaudama su užsienio šalių kompanijomis, siūlė įdomių stažuočių užsienyje.
Labiausiai domino socialinė kryptis, traukė Azija, pilna sparčiai besivystančių šalių. Porą mėnesių naršiau AIESEC duomenų bazę ieškodama socialinio darbo pasiūlymų, bet supratau, kad tokio tipo stažuotės yra trumpos, 3–4 mėnesiai, bei privalu turėti santaupų pragyvenimui. Aš, tuo metu ką tik „iškepta“ bakalauro diplomo savininkė, negalėjau sau to leisti. Galiausiai nusprendžiau pasirinkti vadybinio darbo stažuotę – ilgesnę, bet šiek tiek geriau apmokamą. Nebuvo tai dideli pinigai, tačiau taupant išgyventi buvo galima, taigi pateikiau savo kandidatūrą vietinei įmonei Indijoje.

– Kodėl pasirinkote būtent Indiją?

Vilgailė
Vilgailė
© Asmeninio archyvo nuotr.

– Nenuostabu kad Indija, kaip viena didžiausių ir sparčiausiai besivystančių Azijos šalių, siūlė plačiausią stažuočių spektrą – rinktis tikrai buvo iš ko. Be to, anglų kalba – viena iš dviejų oficialiųjų kalbų. Angliškai mokėjau, todėl tikėjausi, kad man bus lengviau adaptuotis.

Mano dėmesį patraukė įmonė, kuri tarptautinėje rinkoje diegia verslo valdymo sistemas įvairios srityse dirbančioms bendrovėms. Nusiuntusi motyvacinį laišką ir gyvenimo aprašymą sulaukiau kvietimo į darbo pokalbį per „Skype“. Į tokią įmonę, kur svarbu išmanyti IT technologijas ir verslo procesus, atrankos pokalbis tuomet atrodė keistas, nes pagrindiniai kriterijai buvo susiję su asmenybės lankstumu ir gebėjimu prisitaikyti kitose kultūrose. Vis pabrėždavo, kad Indija yra labai įdomi, bet pilna iššūkių šalis. Potencialus darbdavys labai domėjosi, kiek esu keliavusi, ar gyvenusi užsienyje. Dabar tie klausimai atrodo pagrįsti. Jie mane galėjo išmokyti visko, ko reikėjo techniškam darbui, bet išgyventi Indijoje, bendrauti su klientais, suprasti žmonių mentalitetą – turėjau išmokti pati.

– Jūs Indijoje gyvenate kur kas ilgiau nei metus. Ar vis dar dirbate toje pačioje įmonėje?

– Užtrukau... Gyvenu šioje šalyje jau penktus metus. Pati negaliu patikėti, kad aš čia jau taip ilgai ir vis dar tebedirbu toje pačioje įmonėje (juokiasi). Nesitikėjau, kad pirmieji darbo metai gali būti tokie įdomūs ir pilni iššūkių profesine prasme. Patikau įmonės vadovams, nes greitai mokiausi, drąsiai ėmiausi projektų ir lengvai adaptavausi ne tik Indijoje, bet ir Afrikoje, kur praleidau apie du mėnesius dirbdama prie vieno mūsų projekto.

Paprastai iš stažuotojų daug nereikalaujama – jiems duodami monotoniški darbai, pvz., dokumentų tvarkymas ar duomenų įvedimas į sistemą. Pati aiškinausi, klausiau, kabinausi. Taip susiklostė, kad po trijų mėnesių mane įtraukė į naują projektą su stambia manufaktūros įmone Kenijoje. Dar po kelių mėnesių mane ten išsiuntė kaip sistemos konsultantę. Po sėkmingos kelionės įmonės vadovai man pasiūlė pasilikti dar vieneriems metams. Tuomet, atrodė, prarasti nebuvo ko – darbas man vis labiau patiko ir bėgant laikui tapau vis svarbesne komandos dalimi. Afrika paliko milžinišką įspūdį – norėjosi keliauti dar, su naujais projektais, po kitas šalis. Indijoje taip pat jaučiausi vis geriau, tad nusprendžiau taip greitai taško savo klajonėse nedėti.

– Ar pamenate savo pirmąją savaitę Indijoje?

– Ooo… taip! (juokiasi). Pamenu, kaip išlipusi iš lėktuvo pagalvojau, kad tuoj uždusiu – nebuvo kuo kvėpuoti dėl karščio ir drėgmės bei smogo – lyg pirtyje! O triukšmas! Zujo mašinos ir rikšos, žmonių minia šūkalojo... Buvo tikrai nedrąsu, tad oro uoste dairiausi AIESEC‘o kuratoriaus, kuris turėjo pasitikti ir padėti nuvykti į organizacijos parūpintą butą stažuotojams. Butas, į kurį atvykome, buvo perpildytas – vieni vėlavo išsikraustyti, kiti per anksti atvyko, tad kurį laiką teko glaustis ant žemės. Tai vienas iš daugelio organizuotumo trūkumo Indijoje pavyzdžių.

Biuras, kuriame dirbau, buvo Mumbajaus verslo centre, o tai man buvo valanda kelio traukiniu. Patirtis Mumbajaus traukiniuose, kurie perveža apie 6 mln. žmonių per dieną, tikrai įsimintina – visuomet sausakimši, nėra kuo kvėpuoti. Supratau, kad žmonių gyvenimo lygis gali skirtis kardinaliai, priklausomai nuo socialinio sluoksnio. Vienoj gatvės pusėj – skurdžiose pašiūrėse, ant šaligatvių gyvenantys žmonės čia pat kuria ugnį pietums, prausiasi, pila nuotekas į gatvę, purvini vaikai kaulija pinigų. Kitoje gatvės pusėje – saulėje tviskantys dangoraižiai, kostiumuoti žmonės, traukiantys į biurus, verslininkai naujutėlaitėse mašinose. Visa tai patirdamas šoko pirmąsias savaites neišvengsi.

– Gyvenate Mumbajuje. Dažnai sakoma, kad Mumbajus – ne Indija. Kodėl? Koks tai miestas?

Mumbajus – Indijos finansų, komercijos bei pramogų sostinė. Dar britų laikais žmonės čia plaukė iš visų Indijos kampų, ieškodami laimės ir tikėdamiesi užsidirbti. Miestas augo greitai, glausdamas atvykėlius iš įvairių bendruomenių ir religijų. Vėliau pradėjo plūsti ir užsieniečiai. Norint išgyventi, reikėjo vieniem su kitais sutarti, išmokti tolerancijos ir pagarbos, būti atviriems ir visapusiškiems. Taigi čia susiformavo visai kitoks mentalitetas, nei, pavyzdžiui, Delyje. Mumbajus dar išsiskiria ir tuo, kad čia yra milžiniškos kino industrijos – Bolivudo – širdis.

Bolivudas indams kaip trečioji religija, žinoma, po kriketo;) Taip pat tai labai verslus miestas. Neįtikėtinas pavyzdys – pačiame Mumbajaus centre įsikūręs vienas didžiausių Azijos lūšnynų – Dharavi. Akys raibsta nuo verslų įvairovės – odų, plastiko, popieriaus perdirbimo punktai, siuvyklos, kepyklėlės, metalo liejyklos.

– Ką galėtumėte patarti lietuviui vykstant į Indiją?

– Visų pirma – pamiršti bet kokius nusistatymus ar įsitikinimus. Važiuokite atvira širdimi. Visa, ką patirsite, priimkite natūraliai, kaip neatskiriamą kultūros dalį. Neteiskite, nesibaisėkite, nesinervinkite – Indijoje gali nutikti bet kas. Kelionėje gali atsirasti įvairiausių kliūčių – sugesti traukiniai ar autobusai, galite likti apgauti, apvogti. Suprasite, kad teisėtu keliu čia mažai ką galima nuveikti. Valstybinėse institucijose – didelio masto biurokratija su nuolat keičiamomis taisyklėmis ir popierizmu. Reikia susitaikyti ir išlaikyti pozityvumą – tik taip galėsite mėgautis kelionės įspūdžiais.

– Ar užsienietei vienai vaikščioti Mumbajaus gatvėmis saugu?

– Mumbajuje pakankamai saugu. Aš be incidentų gyvenau įvairiausiuose rajonuose. Žinoma, nereikia provokuoti pavojingų situacijų – nevaikščioti vienam sutemus ir pan. Delyje, pavyzdžiui, geriau po 19 val. visai kojos iš namų nekelti – galbūt girdėjote apie neseniai ten nusiritusią prievartavimų bangą.

– Daugelis vyksta į Indiją ieškodami dvasinio savęs pažinimo. Ar tikrai toje šalyje keičiasi vertybės? Ir kaip?

– Jei ieškai – tikrai gali rasti. Čia yra gerų jogos, meditacijos mokyklų, vienuolynų, kurie turi mokytojų (guru), pasiekusių aukštesnį pasąmonės lygį. Apskritai Indijoje religija užima svarbią vietą, apie 80 proc. tikinčiųjų – hinduistai. Jie švenčia šventes, reguliariai lanko šventyklas, pasninkauja bent dieną per savaitę ir, svarbiausia, tai daro nuoširdžiai. Hinduizmo filosofijos aspektai yra gana paplitę ir Vakaruose – joga, meditacija, ajurvedinė medicina, karma, reinkarnacija.

Šie gyvenimo metai Indijoje tikrai pakeitė mano požiūrį į vertybes, mąstyseną. Suprantu, kokia esu laiminga – sveika, turiu stogą virš galvos ir ko pavalgyti. Matydama žmones aplinkui suvokiu, kad tokios vertybės kaip bendruomenė, šeima yra aukščiau nei materialinė gerovė. Jiems šeima yra pati svarbiausia, giminės auga kartu, juos sieja labai stiprūs ryšiai, dėl to vaikai neskuba palikti tėvų namų, tėvus labai myli ir gerbia.

– Ar dažnai tenka keliauti? Kokia įsimintiniausia kelionė?

– Aš mėgstu keliauti, ir man pasisekė, kad darbe turiu galimybių. Darbo reikalais esu pabuvojusi Liberijoje, Kenijoje, Ugandoje, Amerikoje, Kanadoje. Gana dažnai tenka apsilankyti Vokietijoje ir Filipinuose. Tarp skrydžių nepraleidžiu progos praleisti dienos ar dviejų tranzito stotelėse – Singapūre, Stambule ar Honkonge. Poilsiui dažniausiai renkuosi Indiją, kuri yra nepaprastai įvairi – kiekviena valstija su savais gamtos turtais, istorija, kultūra. Esu dar aplankiusi Šri Lanką ir Nepalą – kaimynines Indijos šalis.

– O kas labiausiai Jums patinka Indijoje?

– Pradėti dieną su saule ir gera nuotaika. Oras čia beveik visada vasariškas, ir tai kelia ūpą. Kas rytą užsiimu joga ir meditacija, po to galima išgerti šviežio kokosų vandens, nueiti į šalia esantį turgų šviežių vaisių ar daržovių – viskas ranka pasiekiama. O ir depresijos čia nėra, žmonės su šypsena dirba darbus, miestas pilnas džiaugsmingo šurmulio.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Didžiausi atlyginimai: dešimtuke – netikėti naujokai (43)

Birželio mėnesį buvo tik viena įmonė, kurios darbuotojų atlyginimų vidurkis buvo...

Gyvai / Lietuvos įtakingiausieji 2017: DELFI TV tiesiogiai su vienu įtakingiausių Lietuvos ekonomistų G. Nausėda (7)

Tęsdamas išskirtinį projektą „Lietuvos įtakingiausieji 2017“, DELFI pristato įtakingiausių...

N. Vasiliauskaitė. Terorizmas pasaulį jau pakeitė (30)

„Net jeigu islamistai sugebėtų surengti Europoje po teroristinį aktą kiekvieną dieną, tai...

Barselonos išpuolio mikroautobuso vairuotojas nustatytas, jo ieškoma visoje Europoje (8)

Ispanijos policija pirmadienį paskelbė nustačius asmens, praeitą ketvirtadienį nukreipusio...

Artėja visiškas Saulės užtemimas: milijonai plūsta jo stebėti (7)

Į Jungtinių Valstijų miestus, įskaitant Čarlstoną Pietų Karolinoje, suplūdo milijonai...

D. Kuprys paliko NŽT vadovo pareigas (8)

Daugiau nei metus Nacionalinei žemės tarnybai ( NŽT ) vadovavęs Danielius Kuprys paliko tarnybą....

G. Žiemelis investuoja į tūkstančio vietų bendrabutį (74)

Gediminas Žiemelis investuoja į daugiau kaip tūkstančio vietų bendrabutį darbininkams.

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1734)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Išbandymas alkotesteriu: kodėl pareigūnai vengia antro karto (142)

Socialiniuose tinkluose garsiai nuskambėjo istorija, kai viena vairuotoja pasiskundė, jog policijos...