Tokiomis įžvalgomis dalijosi ir daugybę klausimų šeštadienio (kovo 12 d.) vidurdienį kėlė filosofas, politikos teoretikas ir komentatorius, idėjų istorikas ir socialinis analitikas Leonidas Donskis Lietuvos ambasadoje Londone susitikęs su lietuvių bendruomene. „Lietuva XXI amžiaus pradžioje: dilemos, viltys ir nusivylimai“ – apie tai buvo diskutuota dvi valandas trukusiame susitikime.
Lietuva - sėkmės istorija
Mes, anot Leonido Donskio, turėjom keletą progų -Sąjūdžio, Valstybės atkūrimo dvidešimtmečius - susimąstyti, kur einame, ir tų progų tik daugės, kuo toliau, tuo daugiau bus kalbama, kas su mumis vyksta, kas mums atsitiko nuo 1990 metų, kokia yra Lietuva, kaip būtų galima įvertinti visą joje vykstantį procesą.
Pasak L. Donskio, Lietuva yra neabejotina sėkmės istorija - Lietuva pirmą kartą per savo moderniąją istoriją yra visiškai integruota į Vakarų pasaulį.
„Lietuva greitai ir sėkmingai atsidūrė struktūrose, kuriose svajojo atsidurti, - Europos Sąjungoje, NATO, - sako europarlamentaras. - Žinoma, dabar aiškėja, kad tai nebuvo stebuklingas finišas, o daugiau problemų kūrimas. Dabar suprantam, kad prasidėjo realios problemos, kad kasdienybė sunki, su Europos Sąjunga ir NATO tenka dalintis problemomis, kurių nepatyrėme anksčiau. Bet tas etapas nueitas labai sėkmingai. Tai vienas retesnių atvejų, kada Lietuvos politinė klasė visiškai solidarizavosi ir turėjo bendrą tikslą“.
Be to, pasak profesoriaus, Lietuva prisistatė pasauliui pakankamai sėkmingai, kaip neabejotinai integrali Europos dalis. Tačiau tuo Lietuvos sėkmės istorija ir baigėsi.
Lietuva - diasporoje be lyderių
Lietuvoje kaip viena didžiausių ir skaudžiausių šalies problemų įvardijama emigracija. „Kaip atsitiko, kad ta pati šalis 21-aisiais savo naujosios politinės egzistencijos metais dar kelia dramatiškus klausimus? Savaime emigracija, mano galva, nėra jokia tragedija, bet jos tempai ir mastai gali tapti problema, - prognozuoja filosofas. - Aš niekada nekelsiu klausimo, ar liks lietuvių Lietuvoje. Jų tikrai bus. Aš keliu kitą klausimą: ar Lietuva mokės gyventi su savo naujom diasporom?“
Iki šiol, anot L. Donskio, situacija buvo kitokia, ir su savo išeivija Lietuva nesimokė gyventi. Tai išeivija, sukūrusi atsarginę Lietuvą, mokėsi gyventi su Lietuva, atgavusia nepriklausomybę. Dabar situacija kita – Lietuvos vaduoti nereikia, išeivija šios misijos jau neturi, nereikia kurti ir atsarginės Lietuvos. Vadinasi, kyla naujo bendrabūvio būtinybė. Lietuva turi išmokt gyvent su faktu, kad ji yra diasporoje.
Dar viena problema, pasak profesoriaus, kuri atsirado šalia emigracijos, – tai faktas, kad Lietuvoje nėra elito. Prabėgo dvidešimt vieneri metai, o Lietuvos elitas stulbinančiai nepasikeitė. Kaip taip atsitiko, kad Lietuva neatnaujino savo intelektualinio, kultūrinio, politinio elito? Kodėl neiškilo ryškių politinių lyderių? Kodėl išsiderinęs natūralios lyderystės kaitos mechanizmas?
Arba intelektuali, arba jokios
Švietimas Lietuvoje, teigia europarlamentaras, - strateginė problema, ir krepšelių skirstymas ar universitetų skaičius – tik techniniai klausimai. Problema daug gilesnė: prabėgus dvidešimt metų niekas neparašo normalios monografijos apie Pabaltijo valstybių likimą. Ar mes, klausia filosofas, turime pakankamai ambicijos suprasti, kad Lietuva neturi atsilikti intelektualiai? Jau dabar gilesnės monografijos apie intelektualinę istoriją rašomos ne lietuvių - geresnes istorijas apie tai, kas nutiko Rytų Europoje, parašo britai.
„Ar mes nepralaimėsime intelektualinės konkurencijos, ypač socialiniuose moksluose ir humanistikoje, kurie būtini, nes pasaulis tiek komplikuojasi, kad saviinterpretacija darosi vis sudėtingesnė, - svarsto socialinis analitikas. - Mes turėtume kaip savo akies obuolį branginti žmones, kurie pasirūpintų tuo, kad geriausias knygas apie Lietuvą rašytų lietuviai“.
Kalbant apie švietimo sistemą Lietuvoje, anot L. Donskio, reikia kalbėti ne apie tai, ar mes išdidžiai galėsim pasakyt, kad turim gerą mokyklą, europinių universitetų. Reikia kalbėti apie tai, koks bus mūsų istorinis politinis pasakojimas po 20, 50 metų, ir ar nebus taip, kad tą pasakojimą rašys vakarai.
„Man norėtųsi, - sako profesorius, - kad Lietuvos švietimo sistemoje būtų daugiau strateginio mąstymo žmonių, kurie suprastų, kaip svarbu Lietuvai atsidurti tarp apsišvietusių tautų. Mes nelabai kam būsim įdomūs savo politine galia, nelabai nustebinsim pasaulį ekonominiais projektais, bet yra viena sritis, kurioje Lietuva paprastai dalyvauja gana sėkmingai, tai - idėjos, švietimas, kultūra, menai. Turtingas kultūrinis gyvenimas yra aiškus Lietuvos koziris, ir kultūros ir švietimo sistemos turi būti prioritetai. Arba Lietuva bus intelektuali ir pajėgs konkuruoti intelektualiai, arba mūsų nebus“.
Griauti lengviau nei statyti
Laikas bėga ir kelia tam tikrus uždavinius, o su jais susidūrę supratom, pasak L. Donskio, kad lengviau buvo herojiškai kovoti, buvo netgi lengviau herojiškai griauti Sovietų Sąjungą negu sukurti normalią politinio gyvenimo kasdienybę. Partijos labiau primena gaujas negu partijas, viskas daugiau remiasi intrigom - ne idėjų kova. O kultūros žmonės baidosi politikos ir savo poziciją argumentuoja taip: negi nematai, kokia politika? O kada ji bus kitokia, jeigu niekas nemėgins tos logikos keisti.
„Vienas dalykas aiškus - mes turim didelį kritinio vertinimo potencialą, - teigia filosofas. - Lietuviai kritiški tam, kas Lietuvoje vyksta. Iš vienos pusės tai gerai, nes kritiškas požiūris leido atsirasti naujiems reiškiniams, tokiems kaip kairiojo jautrumo jauni inteligentai. Lietuva, kurioje atsiranda jaunų kairiojo jautrumo inteligentų, virsta normalia europietiška šalimi. Kritiškas vertinimas gerai, nes nekritikuojami politikai išsigimsta. Tačiau man nerimą kelia tai, kad kritika Lietuvoje yra su tam tikru fatalizmo ženklu - nelabai mes ką pakeisime. O aš nenoriu tuo tikėti. Mes turim ir galim pakeisti. Būtų labai prasminga suderinti stebėjimą su dalyvavimu. Sociologijoje yra tam tikra dilema: ar galima tam tikrus procesus pažinti tik juos stebint, ar būtina juose dalyvauti.
Man atrodo, lietuviai nesutaikė stebėjimo ir dalyvavimo. Jie kritiškai stebi, bet atsisako dalyvauti, ir šiuo metu egzistuoja disbalansas: stebima daugiau, kritiškiau, bet atsisakoma dalyvauti. Sociologas, visuomenininkas Vytautas Kavolis manė, kad lietuvius, atgavusius nepriklausomybę, ištiks baisi socialumo krizė, kad lietuviai nemokės gyventi patys su savimi. Manau, įžvalgus spėjimas, bet aš vertinu tai švelniau - atsirado gerų dalykų. Vakariečiams nereikia auklėti lietuvių, yra pakankamai išsilavinusių žmonių, kurie jaučia, kada nusišneka mūsų oficialūs asmenys. Bet, manau, problema ta, kad mes nenorim pamėginti padalyvauti istorijoje“.