Jau antrąjį kartą vykstantį renginį organizavo Danijos Lietuvių Jaunimo Sąjunga. Vienas iš festivalio renginių – penktadienį vykusi konferencija „Lietuvos ir Danijos visuomenės: dinamika ir pokyčiai per pastaruosius 25-erius metus“.

Anglų kalba vykusį renginį sveikinimo kalbomis pradėjo Danijos Lietuvių Jaunimo Sąjungos pirmininkas Dominykas Jaugelis bei Lietuvos Respublikos ambasadorius Danijos Karalystėje Vytautas Pinkus.

Konferencijoje dalyvavo LRT laidų vedėja Rita Miliūtė, Lietuvos eksporto Danijoje atstovė bei Danijos Prekybos Rūmų Kopenhagoje pirmininkė Danguolė Gailevičiūtė, danų kalbos mokytojas ir patarėjas karjeros klausimais Kalbų centre Kopenhagoje bei kompozitorius Casper Hernandez Cordes. Renginį moderavo danų žurnalistas Uffe Gardel.

Konferencijos pranešėjai pastebėjo, jog Danija ir Lietuva turi daug panašumų: abi šalys yra panašaus dydžio, abi yra paveiktos globalizacijos, abiejų šalių kalboms kyla grėsmės, abi - danų ir lietuvių kalbos yra labai sunkios išmokti užsieniečiams; abi šalys - Lietuva ir Danija turi po „didelį kaimyną“.

Buvo paminėta, jog Danija praeityje taip pat turėjo labai didelių iššūkių kaip ir Lietuva šiuo metu „dėl didelio agresyvaus kaimyno“ – tuometinės Vokietijos.

Buvo aptarti ir kai kurie kultūriniai skirtumai, tokie kaip skirtinga hierarchija daniškose ir lietuviškose organizacijose. Kaip pastebėjo C. H. Cordes, Danijos organizacijose hierarchija beveik nejaučiama, žmonės vieni į kitus, ir netgi į savo vadovus, kreipiasi „Tu“.

Lietuvoje hierarchija, anot jo, yra vis dar labai stipriai išreikšta, į vadovą privaloma kreiptis „Jūs“, pavaldinys vis dar turi jausti pagarbią baimę vadovui: „Oh my God! I talk to the Boss!” (liet. „O Dieve, kalbuosi su bosu!“) ir pan. C. H. Cordes manymu, Danijoje taip yra dėl vyraujančios bendradarbiavimo kultūros tarp žmonių.

Danijos organizacijose iš pačių darbuotojų tikimasi iniciatyvos, o ne duodant jiems nurodymus.

Vėliau diskusijos metu lietuvė klausytoja iš salės pakomentavo, jog Lietuvoje ši tradicija turbūt yra atkeliavusi iš nesenos praeities, kai Lietuva buvo didžiulės Sovietinės autoritarinės valstybės dalimi, kur visa sistema buvo pagrįsta baime.

Vis dėlto, grįžus iš Danijos į Lietuvą ir bendraujant su žmonėmis gimtojoje šalyje, žmonės ją dažnai pataiso, jeigu ji kreipiasi „Tu“, ir arogantiškai reikalauja, jog kreiptųsi „Jūs“. Jos manymu, tokia bendravimo kultūra taip pat šiek tiek stabdo bendradarbiavimo kultūros vystymąsi Lietuvoje.

Salę pralinksmino vienas danas, gyvenęs Lietuvoje nemažai metų, kai diskusijos metu pakomentavo, jog „lietuviai taip pat turi humoro jausmą“.

Jis papasakojo, kaip pardavėja „Iki“ parduotuvėje Lietuvoje jį nubaudė dėl to, kad iš bulvių maišelio, kurį pirko, pribyrėjo žemių. Todėl grąžą suskaičiavo vien tik baltais vienos bei dviejų centų monetomis ir taip atidavė grąžą.

Diskusijos metu vienas žiūrovas iš salės iškėlė savojo identiteto problemą, nes vienas jo tėvų yra lietuvis, o kitas – rusas. Todėl, anot jo, jam yra gana sunku suvokti savo identitetą, sudėtinga eiti į lietuvišką kariuomenę, jeigu reikėtų ir pan. Sunku susivokti priešingos informacijos srautuose iš Lietuvos ir Rusijos.

R. Miliūtė jam patarė liautis žiūrėjus rusišką propagandą arba tiesiog žiūrėti į tą informaciją kritiškai, atsirenkant, kur yra melas ir kur tiesa.
Po konferencijos grojo dainininkė iš Lietuvos Živilė BA su grupe.

Salėje taip pat buvo eksponuojami Kopenhagoje gyvenančių dailininkių Mykolės Ganusauskaitės (Lietuva), Lolitos Pelegrimės (Lietuva) bei Marijos Griniuk (Ukraina/Lietuva) piešiniai.

Konferencijos bei paties lietuviško festivalio tikslas - skleisti Danijoje pozityvią žinią apie Lietuvą bei suburti Danijoje gyvenančius lietuvius praleisti įdomiai laiką kartu.