Technologijoms tobulėjant, menininkų, savo kūryboje sujungiančių keletą meno rūšių, vis daugėja. Ir kai koks nors meninis projektas, pavyzdžiui, filmas ar muzikinis albumas ima plėstis, jis gali tapti dideliu transmedia projektu – kartu ir filmu, ir muzikiniu albumu, ir kompiuteriniu žaidimu. Būtent tokio projekto pabaigtuves netrukus švęs ir jis pats. Jo režisuotas trumpametražinis filmas apie dvasinius jauno menininko ieškojimus neseniai baigtas filmuoti Lietuvoje, taip pat baigtas ir kartu su juo pasirodantis muzikinis albumas ir tariamasi dėl kompiuterinio žaidimo sukūrimo.

Kita įdomi detalė yra tai, kad Kimo yra kilęs iš žymios išeivijos menininkų šeimos. Jo močiutė – dar ir dabar Los Andžele tebegyvenanti rašytoja Alė Rūta, o senelis - a.a. architektas Edmundas Arbačiauskas. Prisimindamas savo vaikystę, menininkas sako, jog būtent seneliams jis yra labiausiai dėkingas už išsaugotą lietuvybę. Ir ne tik išsaugotą. Kimo ryšys su Lietuva – labai stiprus. Tuo metu, kai jis keletą metų iš eilės gyveno Lietuvoje, įsijungė į Romuvos judėjimą, ėmė dainuoti etnografiniame ansamblyje „Kūlgrinda“ ir net tapo pagoniškuoju vaidila.

- Gimei Havajuose, užaugai Los Andžele - vos ne geto rajonuose, baigei Kalifornijos meno institutą – gyvenai visiškai amerikietišką gyvenimą. Atrodytų, kad pasibaigus vaikystei su lietuviškom mokyklom ir tautinių šokių būreliais, nuo lietuvybės turėjai nutolti. Tačiau tu- atvirkščiai. Po Nepriklausomybės Lietuvoje apsigyvenai keletui metų, pastoviai į ją atvažiuoji. Kas čia tave taip traukia? Juk net pagal kraują esi tik „pusė lietuvio“, tavo tėvas juk - amerikietis.

- Štai dėl „pusės lietuvio“ aš nesutinku (juokiasi...) Esu tikras lietuvis ir visuomet save tokiu laikiau. Mano tėvas – amerikietis, bet aš užaugau su mama, o didžiausią lietuvišką auklėjamąjį darbą atliko seneliai. Prisimenu, kaip su jais dalyvaudavau Nepriklausomybės mitinguose, kiek seneliai dėl jos dirbo ir išgyveno. Seneliai visą gyvenimą buvo labai dideli patriotai. Jie pogrindyje platino lietuvišką spaudą, senelis dalyvavo ginkluotame pasipriešinime prieš rusus ir vokiečius, jis sukilėlius aprūpindavo ginklais. Kaip ir visi lietuviukai Amerikoje aš šiek tiek lankiau šeštadieninę mokyklą, truputį šokau tautinius šokius. Bet Amerikoje man tame kažko trūko. Viskas pasikeitė, kai pirmą kartą aplankiau Lietuvą. Supratau, kad viskas, ko mane Amerikoje mokė, yra tikra ir kad ta Lietuva, apie kurią man pasakojo, egzistuoja. Ir aš tą Lietuvą labai myliu. Savo darbais stengiuosi propaguoti jos vardą, su ja sieti savo veiklą. Man patinka senoji baltų pasaulėžiūra. Senieji baltai pasižymėjo nepaprastai didele pagarba savo praeičiai, tolerancija aplinkai, vidine darna, darna su gamta, protėvių, šeimos, kaimynų gerbimu ir t.t.

- Minėjai, kad šią pasaulėžiūrą Lietuvoje jauti dar išlikusią.

- Tikrai jaučiu. Kaip ir kiekvienas, kuris čia negyvena. Jūs, kurie čia užaugote, gal to kartais nebepastebite. Mane žavi lietuvių nuoširdumas, tikri, atviri santykiai, aistra, su kuria viskas daroma.

- Bet kaip tada paaiškinsi faktą, kad profesionalioje veikloje tave lietuviai kuo nuoširdžiausiai ėmė ir apgavo? Net spauda apie tai rašė. Pasakojai, kad darant vieną projektą buvo pasisavinti tavo filmo fragmentai, organizuojant kitą - kolegos paskutinę minutę su tavimi nutraukė kontraktą (kaip čia iškęsi nepasakius “išmetė už borto”) ir perėmė visus renginio rėmėjus, dalyvaujant muzikiniame šou, pasak tavęs, buvo falsifikuojuami balai ir t.t. Ar tokį elgesį taip pat paaiškintum archaiška lietuviška pasaulėžiūra?

- Ne, tokį paaiškinčiau rusiška. Ir net ne rusiška, bet sovietine. Nereikia užmiršti, kad
lietuviai – be galo sužalota tauta. Šimtmečiais mus kažkas vis atakavo, norėjo užgrobti. Vien 50 metų sovietų valdžios ką padarė! Ir nors Lietuvą myliu, prisipažinsiu, kad dirbti ten - man sunku. Mūsų tiesiog kitoks mentalitetas. Lietuvoje kažkodėl taip vadinamiems “verslininkams” atrodo, kad jeigu jau tu esi atviras, nuoširdus ir draugiškas, reiškia – esi silpnas ir kvailas, ir tave galima apgauti. Aš esu iš Kalifornijos, kur žodis ir rankos paspaudimas prilygsta įstatymui. Todėl kai kurių lietuviškų „įstatymų“ aš tiesiog nesuprantu.

Žinoma, visko atsitinka ir Amerikoje, bet Lietuvoje apgaudinėjama daugiau. Ir kas įdomiausia, - dažniausiai be jokios aiškios naudos. Tarsi šiaip sau, iš malonumo. Tarsi, jeigu tu kažką apgausi, būsi “cool”. Jeigu tu turi kokią nors idėją, tai iš tavęs ją būtinai bus stengiamasi ištraukti. Aš negaliu atsistebėti, kodėl tie žmonės mąsto? Juk Lietuva – labai maža šalis. Čia visi vieni kitus pažįsta, vieni apie kitus viską žino. Todėl jeigu mane kažkas apgaus, aš gi apie tai papasakosiu! Na tai kas, kad vieno sandėrio metu tu gal ir uždirbsi 20 procentų daugiau, bet bus sugadinta tavo reputacija. Ar naujiesiems verslininkams tas jau visiškai nebesvarbu?

- Kitaip tariant, tau artima senoji lietuviška pasaulėžiūra, o tai, ką dabar matai Lietuvoje –nepriimtina?

- Kai kas – taip, nepriimtina. Labai daug neigiamų dalykų atėjo iš Sovietų Sąjungos. Man labai nepatinka amžinas lietuvių dejavimas. Turiu bičiulį. Jis – tarnauja Pasaulio Taikos korpuse. Jie važinėja po skurdžius pasaulio regionus ir padeda žmonėms. Vieną kartą jis buvo Afrikoje, o po to iš karto atvažiavo į Lietuvą. Jis pasakoja, kaip Afrikoje, viename skurdžiausių žemės kampelių, kur apie 50% žmonių serga AIDS, visi linksmi, šypsosi, dainuoja, nes gerai supranta, kad turi būti dėkingi už tai, kad dar gyvena ir turi ką pavalgyti. Jis matė autobusą, kuriame yra 30 vietų, o važiavo kokia 150 žmonių ir kalbėjo su vairuotoju, kurio paklausė, ar labai sunkus jo darbas. Vairuotojas net nustebo dėl tokio klausimo, atsakė, kad visai nesunkus, svarbiausia, kad jis turi darbą ir kad gali pavalgyti.

Kitą dieną mano draugas nusileido Vilniuje. Pirmas jo sutiktas žmogus buvo taksistas. Kaip jis skundėsi, kaip pasakojo, kad Lietuvoje viskas blogai, kad bloga valdžia, kad visi vagys, kad nežmoniškai maži atlyginimai ir t.t. ir pan. Iš vienos pusės, žmonės tik skundžiasi, o nieko nedaro, kad tą pakeistų, iš kitos – jie nemoka vertinti to, ką turi. O juk Lietuvoje nėra kažkokių labai baisų ligų, nėra karo.

Bet aš nenusimenu. Manau, kad laikai pasikeis. Mes, lietuviai, turime labai didelį potencialą keistis, esame labai stipri ir gyvybinga tauta. Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad Lietuva prisikėlė po sovietinių metų? Kaip tokia mažytė šalis nugalėjo tokį milžiną - Rusiją?! Žinoma, šiandien Lietuvoje valdžią paėmę blogos jėgos. Bet būtent todėl dabar tauta ir vėl turi susiimti ir prisikelti. Dvasinis atgimimas – štai per ką visą laiką eina Lietuva, kas mus visą laiką gelbėjo ir dar išgelbės.

- Būtent apie tai ir kalba naujasis tavo trumpametražinis filmas “Echo Fade Reflect – Infinate”. Jame, nors ir skirtame angliškai kalbančiai auditorijai, didžiąją laiko dalį rodoma Lietuva. Ką šiuo filmu nori pasakyti? Kažkur skaičiau, kad filmo idėją brandinai beveik 15 metų, o scenarijų rašei – 7.

- Mano filmo mintis – labai paprasta, kai kas ją gali pavadinti netgi banalia: netingėk ir stenkis keisti pasaulį aplink save! Gal tai ir skamba vaikiškai, bet aš iš tiesų tikiu, kad mes galime pakeisti pasaulį. Tik, žinoma, pirmiausia turime pakeisti savo mąstymą. Pagalvokite, jeigu kiekvienas žmogus nors truputėlį pasikeistų, žemė iš karto taptų kitokia. Mes kiekvienas į šią žemę ateiname tam, kad po mūsų ji taptų geresnė. Jeigu tu manęs paklaustum mano gyvenimo kredo, jis toks ir yra – padaryti žemę geresne. Savo jaunystėje mačiau labai daug smurto, dėl to gerumas man yra labai svarbu. Bet pasikeisti mes galime tik per dvasinį atgimimą. Tiek mes, tiek ir Lietuva. Manau, kad kiekviename lietuvyje slepiasi dvasinis milžinas. Gal šiuo metu jis miega, bet jis yra. Mūsų tauta labai daug iškentėjo, bet tos kančios nenuėjo veltui. Mes jas prisimename ir per jas ateis mūsų tautos apsivalymas.

- Tavo filosofija, kai ji reiškiama žodžiais, atrodo gana paprasta. Tačiau filmo kontekstas nėra paprastas. Filmo herojus – jaunas menininkas, kuris persekiojamas savo tautos kančios prisiminimų. Jis kuria savo meną, o praeities vizijos jį pastoviai lanko. Ir jos tokios skausmingos, kad jis netiki, jog tai susiję su kūryba, bet mano, kad jis tiesiog eina iš proto. Ar toks filosofinis užtaisas ne per sunkus šiuolaikiniam žiūrovui? Bet kas įdomiausia, kad tokį kontekstą lydi labai modernus vizualinis apvalkalas ir … repo muzika. Kaip tu tą paaiškinsi?

- Pirmiausia noriu pasakyti, kad nors filmas pastatytas anglų kalba, man buvo labai svarbu, kad jame būtų kalbama apie Lietuvą. Ir filmuojamas jis 80% buvo Lietuvoje. Aš tikiuosi, kad filmą pamatys tikrai daug žiūrovų. Kai jis bus baigtas, mes planuojame jį vežti į visus didžiuosius kino festivalius, stengtis jį parduoti ir kuo daugiau platinti. Be to, kaip jau minėjau, filmas daromas kaip transmedia projektas, todėl kartu leidžiamas ir muzikinis albumas ir tariamasi dėl kompiuterinio žaidimo. Lietuvą aš norėjau parodyti pasauliui kaip dvasinio atgimimo pavyzdį. O kad toks filmas bus per sunkus šiandieniniam žiūrovui, aš nemanau. Jame tiek daug visko, kad tie, kas nenorės gilintis į sudėtingą filosofiją, filmą galės žiūrėti tiesiog kaip pramogą - stebėti vaizdus, klausytis muzikos ir t.t. Ir tik vėliau galbūt supras, kas gi visu tuo norėta pasakyti. Tai nėra filmas tik labai išsilavinusiam žiūrovui, pramogos elementas jį daro prieinamą kiekvienam.

- O kodėl jame skamba būtent repo muzika? Juk ji taip pat nėra labai populiari plačiosiose masėse - turiu omenyje baltuosius. Daugumai mūsų repas nori nenori asocijuojasi su agresija. Beje, ar tiesa, kad šią muziką atsinešei iš jaunystės, kai augai pavojinguose Los Angeles rajonuose?

- Taip, bet ten repo muzika buvo ne prievartos propagavimas, o pasipriešinimas jai. Tokį repą, kokį mes šiandien girdime, kai ištisai filmuojama juodaodžių nusikaltėlių kultūra, sukūrė pelno siekiančios garso įrašų kompanijos. Beje, tą muziką teisingiau vadinti ne repu, o hip – hopu. Ir ji nėra kilusi tik iš juodaodžių. Anksčiau hip hopas buvo miesto kultūros judėjimas ir jame dalyvavo visokių rasių žmonės. Jis kilo kaip protestas prieš agresiją. Tuose rajonuose, kur augau, muzika būdavo priešinamasi prievartai. Kai tu kitaip negalėdavai pasipriešinti, tu savo mintis sudėdavai į muziką. Ir ta muzika anksčiau nebuvo tokia agresyvi. Ji buvo socialiai aktyvi, teigianti, kad prievarta yra blogis. Man ji ne kartą padėjo išnešti sveiką kailį, kai grėsė pavojus. Galiu tvirtai pasakyti, kad jei ne hip  hopas, aš šiandien kažin ar būčiau gyvas. Dar vienas dalykas, padėjęs apsispręsti, kokia muzika turi būti filme, yra tai, kad rasti nišą hip hopo gerbėjų tarpe yra lengviau negu pop muzikos. Pop muzikos rinka – perpildyta. Gerai Britney Spears, ji savo albumo reklamai turi 10 milijonų. Aš tokių pinigų neturiu, todėl ir negaliu tikėtis patraukti pop publikos dėmesio.

- Tu esi ir filmo režisierius, ir prodiuseris, ir montuotojas. Pats ir dainuoji (gali dainuoti ir operą, ir šamaninius vokalus, ir repą), pats kuri tekstus. Be to, pieši grafiti, tapai freskas. Ar yra meno srityje kažkas tokio, ko tu nemoki ir nedarai? Ir ar to visko tau ne per daug?

- Aš esu patenkintas, kad galiu daryti daug ką. Kaip jau sakiau, manau, kad tokia yra mūsų visų misija – netingėti ir dirbti dėl bendro reikalo. Kita vertus, jei galėčiau, nenorėčiau savo projektuose visko daryti pats. Kad ir šiame filme – aš norėčiau pasisamdyti gerą aktorių. Bet geri aktoriai Holivude yra labai brangūs, be to – sudėtingo charakterio. Jei jiems kas nors nepatiks, jie savo kaprizais gali sužlugdyti projektą. Todėl aš geriau pasikliaunu savimi.

- Kaip menininkas esi įgijęs labai gerą išsilavinimą. Kalifornijos meno institutas garsėja kaip viena geriausių modernaus meno mokyklų Amerikoje. Tau stojant konkursas buvo maždaug 160 žmonių į vieną vietą. Kaip per tokį konkursą praeinama? 

- Labai paprastai – tik su savo portfolio. Mūsų institute komisija nežiūri į nieką kitą, o tik į tai, ką tu esi padaręs. Man pasisekė, kad mano darbai jiems patiko ir mane priėmė. Tik po to sužinojau, kokį konkursą praėjau. Aš studijavau tris specialybes: filmų režisūrą, vokalinę ir improvizacinę kompoziciją, kompiuterinę muziką ir konceptualųjį šiuolaikinį meną.

- Tavo veikla tokia plati, kad norom nenorim pagalvoji, ar lieka joje vietos asmeniniam gyvenimui. Sakei, kad esi nevedęs. Tačiau ar turi kokią nors širdies damą, ar apie tai net pagalvoti nėra kada? Ir apskritai, kokios moterys patinka? O gal – net ne moterys?

- Moterys, moterys, gali net neabejoti (juokiasi…). Bet, jeigu atvirai, joms lieka labai mažai laiko. Viską atima menas. Žinoma, “širdies damą” turiu, bet kol nevedęs, nenorėčiau labai daug pasakoti. Niekada nežinai, kas iš to išeis. O šiaip, tai man labiausiai patinka lietuvės. Jos - stiprios, protingos, išlaikiusios sveiką balansą tarp tradicinės moters rolės ir nepriklausomybės, nebijo pasakyti savo nuomonės ir t.t. Na, ir turbūt nereikia sakyti, kokios jos yra gražios. Norėčiau vesti lietuvę, bet bijau ką nors prognozuot, nes su meile, pati žinai,- jos kontroliuoti neįmanoma!