Mokytoja gyvena name su biblioteka ir trimis baseinais, verslininkas vykdo projektą už šimtą milijonų. Rio de Žaneire (Brazilija) įsitvirtinę lietuviai atprato skųstis. Nors juos suskaičiuoti pakaktų rankų pirštų, Brazilijos saulę ir atlapaširdžius žmones pamilę imigrantai tvirtina, kad tautiečių daugiamilijoniniame mieste gyventų kur kas daugiau, jei ne įsišakniję stereotipai.
(iš kairės) Olegas ir Marija Orlovai, Lina Karoblytė
© DELFI (M.Augusčio nuotr.)

Lietuvą reklamuoja ir latvis

Lietuvos futbolo rinktinei pasaulio čempionatų slenkstis tebėra gerokai per aukštas, bet ar Brazilijoje vykstančiose pirmenybėse galima atrasti lietuviškų akcentų?

Sutikti tautietį viso pasaulio dėmesio centre atsidūrusiame „Maracana“ stadione – misija neįmanoma. Bet tokią viltį trumpam buvo įžiebęs čia savanoriaujantis Jacekas iš Vroclavo (Lenkija).

„Taip, žinau ir vieną lietuvį, Martyną. Pasiklausinėkite spaudos centre“, – rekomendavo pasauliniuose sporto renginiuose ne pirmus metus savanorio pareigas einantis vaikinas.

Netrukus yla išlindo iš maišo. Pradėjus Martyno paieškas, pas DELFI žurnalistą buvo atvestas į ketvirtą dešimtį metų įkopęs vyriškis. Martinas iš Latvijos.

„Nieko keisto – mane čia dažnai lietuviu vadina. Turbūt mūsų šalis visi maišo“, – juokdamasis ranka numojo latvis, dirbantis UEFA, o šįkart nusamdytas FIFA reguliuoti žiniasklaidos fotografų darbo per rungtynes Rio de Žaneire.

Vis dėlto stebėti futbolo fiestos Brazilijoje buvo nuvykę ir „tikresnių“ lietuvių, per Lietuvos futbolo federaciją (LFF) įsigijusių daugiau nei 200 bilietų į pirmenybių rungtynes. O kai sekmadienį „Maracanoje“ Vokietija ir Argentina stos į žūtbūtinę dvikovą dėl pasaulio čempionų taurės, stadiono tribūnose tikrai bus bent viena žiūrovė iš Lietuvos. Tik Giedrei Vinikaitei nereikėjo skristi tūkstančių kilometrų į Rio de Žaneirą – ji jau pusantrų metų gyvena Rojaus mieste.

Mažoji Lietuva – prestižiniame rajone

Merginą iš Kazlų Rūdos į Braziliją atvedė meilė. Su būsimu savo vyru brazilu Giedrė susipažino dalyvaudama studentų mainų programoje. Prieš pusketvirtų metų pora nusprendė bendrą ateitį kurti Brazilijoje ir kurį laiką ieškojo tam tinkamiausios vietos. Kuomet inžinieriaus specialybę turintis sutuoktinis gavo tarnybą naftos kompanijoje Rio de Žaneire, kartu atvyko ir Giedrė.

Dabar ji gyvena prestižinei Pietų zonai priklausančiame Flamengo rajone, o dirbti kasdien keliauja į Bara da Tižuką. Vos prieš tris dešimtmečius Atlanto vandenyno pakrantėje iškilusi miesto dalis garsėja kaip viena labiausiai pasiturinčių Rio de Žaneire. Ne veltui Bara da Tižuka vadinama mažąja Amerika: modernių daugiabučių, komercinių ir prekybos centrų kvartalus raižo platūs bulvarai, o nekilnojamojo turto kainos čia tokios pačios kosminės kaip Kopakabanoje ar Ipanemoje.

Tačiau lygiai taip pat šį rajoną būtų galima pakrikštyti mažąja Lietuva: būtent čia įsikūrė didžioji dalis nedidukės Rio de Žaneiro lietuvių bendruomenės.

G. Vinikaitę savo kompanijoje įdarbinęs verslininkas Olegas Orlovas su žmona Marija, anglų kalbos mokytoja Lina Karoblytė, programuotoja Kristina ir tėvynės žiniasklaidos jau pagarsintas Titas, rengiantis turistams ekskursijas po favelas – tai kone visi išeiviai iš Lietuvos, suleidę šaknis 6,3 mln. gyventojų turinčiame metropolyje.

(iš kairės) Olegas ir Marija Orlovai, Lina Karoblytė
(iš kairės) Olegas ir Marija Orlovai, Lina Karoblytė
© DELFI (M.Augusčio nuotr.)

Šokiravo šlepetės

Bara da Tižukos senbuvės Linos istorija – kaip du vandens lašai panaši į Giedrės. Prieš vienuolika metų baigusi studijas ir keliaudama po JAV ji sutiko savo išrinktąjį Marcelo.

„Kai baigėsi jo vizos galiojimas, iškilo klausimas, kur toliau kartu važiuoti: į Braziliją ar Lietuvą. Pasikalbėjome, kad Lietuva maža, ne tokia tolerantiška kitų rasių atstovams. O Brazilija didesnė šalis, auganti, čia daugiau galimybių“, – prisiminė moteris.

Portugalų kalbos nemokančiai kaunietei pritapti naujoje aplinkoje nebuvo lengva. Iš pirmojo kultūrinio šoko Linai į atmintį labiausiai įsirėžė... šlepetės.

„Man buvo labai keista, kad visi po miestą vaikšto su guminėmis šlepetėmis. Galvojau, kad žmonės neturi pinigų batams nusipirkti. O paskui ir pati pradėjau jas avėti, nes per karščius taip patogiau“, – juokdamasi pasakojo L. Karoblytė.

Savarankiškai išmokusi kalbą naujoji Rio de Žaneiro gyventoja vėliau įstojo į universtitetą ir gavusį diplomą pradėjo mokyti brazilus anglų kalbos. Dabar ji dirba privačioje mokykloje, papildomai dėsto kursuose ir kartais vertėjauja, o taip pat augina du sūnus.

Brazilijos paštą aprūpino lietuviškais terminalais

Tuo tarpu Olegą ir Mariją Orlovus į Braziliją atginė ne meilė, o krizė. Kaunietis tėvynėje turėjo statybų verslą, kuriam smūgį sudavė 2009 metų ekonominis sunkmetis. Nusprendęs pradėti nuo pradžių svečioje šalyje, O. Orlovas pasirinko Braziliją, kurią pamėgo keliaudamas po pasaulį.

Iš pradžių pirmagime dukrele pasipildžiusi šeima įsikūrė centrinėje šalies dalyje ir atidarė keletą restoranų. Bet lietuviams ilgainiui pabodo drastiškas žemyninis Brazilijos klimatas, ir jie persikraustė į Rio de Žaneirą, kur ėmėsi nekilnojamojo turto vystymo.

Dabar O. Orlovo įkurtoje „Umidex“ kompanijoje kartu su G. Vinikaite dirba trylika žmonių, o stambiausio vystomo projekto vertė – 104 mln. realų (118 mln. litų). Tiek įkainotas suprojektuotas penkių pastatų gyvenamasis kompleksas Bara da Tižukoje, kuriame greta išmaniųjų apartamentų bus klubas, trys baseinai, sporto salės, kirpykla.

„Tai bus prestižinis kompleksas, bet čia jis skirtas ne elitui, o viduriniajai klasei. Lina tokiame ir gyvena – su biblioteka, baseinais, pirtimis, kompiuterių sale, vaikų žaidimų aikštele, sporto salėmis, o aplinkui – krūva teniso kortų, futbolo, krepšinio aikštynai. Toks ir skirtumas tarp gyvenimo Rio de Žaneire ir Lietuvoje. Mums baseinai ar teniso kortai yra visiškai normalus dalykas, laisvai prieinamas viduriniajai klasei. Lietuvoje juk mokytojos su naujutėlaičiais automobiliais nevažinėja, o čia – taip. Ir automobiliai Brazilijoje kainuoja dvigubai brangiau“, – aiškino O. Orlovas.

Netrukus jis greta savo kompanijos prezidento turėtų pridurti ir dar vienas pareigas. O. Orlovas jau beveik sutiko tapti Lietuvos ir Brazilijos prekybos rūmų, kurių steigimu rūpinasi generalinė konsulė Lotynų Amerikoje Laura Guobužaitė, prezidentu.

Taip tikimasi sudominti Brazilijos investuotojus Lietuva, o kartu praverti milžiniškos rinkos duris lietuviškoms įmonėms, kadangi kai kurios jų – pirmiausia pieno produktų ir alkoholinių gėrimų gamintojai – jau mėgina nutiesti prekybos tiltus į Braziliją.

Kaip tai padaryti, O. Orlovas gali papasakoti iš savo patirties. Verslininkui pavyko ilgų eilių skyriuose problemos kamuojamam Brazilijos paštui įsiūlyti Lietuvoje pagamintus siuntų savitarnos terminalus, kurių, kaip tikisi O. Orlovas, ateityje pridygs visoje penktoje pagal dydį pasaulio šalyje.

Apiplėšė net... kalėjime bausmę atliekantis kalinys

Su trimis Rio de Žaneire įsikūrusiais lietuviais – Olegu ir Marija Orlovais bei Lina Karoblyte – DELFI kalbėjosi ne tik apie ekonomiką, bet ir brazilišką gyvenimo būdą, turistus bauginantį nusikalstamumą, protestus, futbolą ir tai, ko lietuviams ir brazilams reikėtų pasimokyti vieniems iš kitų.

– Ko Lietuvos verslas galėtų tikėtis iš Brazilijos?

Olegas: Tokie prekių ženklai kaip „Trejos devynerios“, „Džiugas“ domisi Brazilijos rinka. O domėtis yra kuo: vis tik 200 milijonų žmonių, didelė perkamoji galia. Palyginimui, jei į Rusijos rinką patenka koks nors tavo produktas, gyveni kaip Rubliovkoje, o čia rinka dar geresnė. Taip, Rusijoje lietuviai nuo senų laikų turi gerą vardą, bet ir Brazilijoje labai vertinamos europietiškos prekės. O kad Lietuva – irgi Europa, brazilai puikiai žino, jie ne amerikiečiai.

Norint prekiauti Brazilijoje, reikia išmanyti daug specifinių dalykų kaip biurokratija, reikalavimai, surasti savo vartotojus. Kursime internetinę platformą, per kurią bus galima kontaktuoti su reikiamomis Brazilijos institucijomis, importo kompanijomis ar potencialiais partneriais, už metinį mokestį gauti konsultacijas. Yra daug įvairių niuansų su muitine, apribojimų ir reikalavimų, ką nors įvežti sunku, tad darbas bus nelengvas.

Turėjau dvejus metus dirbti su Brazilijos paštu, kol pavyko realizuoti lietuviškų terminalų, kuriuos gamina mano partneris Lietuvoje, projektą. Važinėdavau į sostinę, susitikinėjau su politikais, lobistais. Taip ir ėjau sukandęs dantis, užtat rezultatas bus didelis. Kol kas darome pilotinius projektus Rio de Žaneire, o paskui terminalai bus statomi visoje šalyje. Bet, kaip ir minėjau, norint įvesti naują produktą derybos užtrunka dvejus metus.

– Apie socialinę atskirtį Brazilijoje sklando legendos. Kaip situacija atrodo iš arti?

Olegas: Vidurinė klasė čia gyvena žymiai geriau nei Lietuvoje, nors atrodo, kad už viską turi mokėti. Pavyzdžiui, mokame metinį mokestį už automobilį – 4 proc. nuo jo vertės, už kelius, už gatvių apšvietimą. Už viską čia mokama. Užtat mūsų vaiko auklė pati turėjo savo namų šeimininkę, kuri savaitgaliais tvarkydavo jos namus.

Lina: Lietuvoje anglų kalbos mokytojai taip gyventi neišeitų. Kai mamai pasakau, kiek kainuoja privačių kursų valanda, ji vos ne plaukus nusirauna. Bet yra ir išlaidų, pavyzdžiui, moku 800 realų per mėnesį vien už tai, kad gyvenu name su baseinais, bibliotekomis, apsauga, tvarkoma aplinka. Švaru, tvarkinga, saugu. Labai daug žmonių aplinkui atvykę iš kitų šalies rajonų, iš San Paulo ar iš užsienio. Mano kvartale gyvena amerikiečiai, venesueliečiai, kolumbiečiai, olandai, anglai. Jie Rio de Žaneire mato labai daug galimybių. Ir nekilnojamojo turto agentai – šiandien tai turbūt populiariausia profesija, ir gydytojai, ir futbolininkai – tik, aišku, pradedantys, o ne paties aukščiausio lygio. Yra ir namų šeimininkių. Tik būsto kainos dabar išaugo tragiškai, ypatingai prieš futbolo čempionatą ir olimpines žaidynes.

Marija: Olegas mėgsta sakyti, kad nepasiturintiems žmonėms čia trūksta ne pinigų. Jie neturtingi savo kultūra, supratimu, nepasinaudoja tuo, ką galėtų turėti. Anksčiau turėjome auklę, kurios atlyginimas buvo tūkstantis realų. Jos vyras pas dirbo barmenu restorane ir uždirbo tris tūkstančius. Dar jie gaudavo pašalpą iš valstybės, todėl per mėnesį iš viso susidarydavo jau penki tūkstančiai realų. Nežinau, kur jie tuos pinigus dėdavo, turbūt išleisdavo viską maistui, saldumynams. Jie niekada nekeliavo ir gyveno labai baisiai – atrodytų, kad nė tūkstančio neuždirbtų. Brazilai, sudarantys apatinį socialinį sluoksnį, labai daug laiko praleidžia lauke, gal todėl į savo namus visiškai neinvestuoja. Čia ne taip, kaip Lietuvoje – apie sodelį, darželį niekas netupinėja.

Lina: Namai gali būti nedažyti, netvarkyti, šiukšlini, bet maistui ir alučiui pinigų jie visada turės. Taip pat ir būtinai išsimokėtinai nusipirks rūbų ir batų, moterys pasidarys manikiūrą, nes grožio kultas čia labai stiprus. Be to, brazilai labai daug sportuoja, ant kiekvieno kampo yra treniruoklių salės. Na, žinoma, ir futbolas. Kiekvienas vyras gali būti komentatorius, nes viską puikiai išmano. Man pačiai iš pradžių tas futbolas nė kiek nepatiko, o dabar jau pati su vaikais žaidžiu ir nuspiriu kamuolį tiesiai (juokiasi – DELFI).

– Vargšų rajonuose gyvenimo realijos turbūt kitokios nei Bara da Tižukoje?

Olegas: Jeigu palygintumėme didžiausią Brazilijoje favelą Rosinją su Naująja Vilnia, krasnūcha ar Kirtimais, nebus didelio skirtumo. Gyvena ten paprasti žmonės iš aptarnavimo sferos, o kriminaliniai elementai sudaro vieną procentą. Narkotikų prekeiviai visada įsikuria pačioje favelos viršūnėje, kad būtų sunku prie jų prieiti nepastebėtiems, ir gatvėse turi savo žvalgų. O šiaip niekas nieko neliečia, žmonės ramiai dirba savo darbus.

Tvarką favelose užtikrina vadinamoji milicija, susidedanti iš buvusių ir esamų policininkų, gaisrininkų. Jie nelegaliai pajungia elektrą, kitas komunikacijas namams. Savaime aišku, tai neteisėta. Bet pats kabelio negali pavogti, tau jį pavogia milicininkai, kuriems paskui už tai moki, moki už apsaugą. Visi žino, kas tuo užsiima, bet į kalėjimą pasodina tik vieną kitą, nes jei nebūtų milicijos, liktų vieni narkotikų prekeiviai. O juos kažkaip valdyti reikia. Žmonės todėl ir palaiko tokią sistemą, kadangi galioja milicijos įstatymas ir nėra netvarkos.

Favela Rio de Žaneire
Favela Rio de Žaneire
© DELFI (M.Augusčio nuotr.)

– Jūs patys einate pasivaikščioti į favelas, jei ten taip ramu?

Olegas: O kam? O jūs einate į Kirtimus pasivaikščioti? Jei ir būtų saugu, ko ten eiti, ką ten pamatysi? Ginklų, narkotikų mums pirkti nereikia, ryšių su kriminaliniu pasauliu neturime, tad tiesiog nėra tikslo ten lankytis.

Lina: Man užtenka pasidairyti pravažiuojant. Važiuojame prie jūros pasižmonėti, pažaisti futbolą ir panašiai, einame į teatrą ar kiną, o į favelas neužsukame, nes tiesiog nėra ką ten veikti.

Olegas: Matote, žiniasklaidai reikia įdomybių, išskirtinumų. Jeigu per televizorių parodytų prekybos centrus, Bara da Tižuką rajoną – nieko įdomaus. Tą patį pamatysi Niujorke, Londone ir visur kitur. O kai parodo favelą – jau kažkas kita. Jei aš savo svečiams nuolat rodysiu vien tik tualetą savo name, po penkerių metų visi galvos, kad mano namas – vienas tualetas. Taip ir susidaro įspūdis, turistams pasidaro įdomu. Pasižiūri filmų ir atvažiuoja tų favelų ieškoti. O mums tai savaime suprantamas dalykas. Aš pats – kaunietis. Pravažiuoju Žemuosius Šančius, Palemoną, kur stovi mediniai namukai, truputį kitokie nei daugiabučiai kituose rajonuose. Bet tai ir viskas. Tas pats ir Rio de Žaneire.

– Venesuelos sostinėje Karakase pro favelas taksi vengia net pravažiuoti.

Olegas: Čia jau kitas lygis. Čilė, Argentina, Brazilija, Urugvajus – labai civilizuota Lotynų Amerika. Nelyginkite su Paragvajumi, Kolumbija, Ekvadoru ar Venesuela. Ten ir pačios favelos ekstremalesnės. Bet kuo toliau į Pietus, tuo mažiau kriminalo, tuo arčiau Europos.

Marija: Rosinja yra viena didžiausia favelų visame pasaulyje. Ir namas ten kainuoja 400 tūkst. realų. Turistams rengiamos ekskursijos, pilna gidų ir nekyla jokių problemų.

– Vis dėlto kiekviename Rio de Žaneiro turistų vadove yra išsamus skyrius su saugumo rekomendacijomis. Jums gyvenant čia nėra tekę nukentėti nuo nusikaltėlių?

Lina: Kai išvykau į Braziliją, mama dėl to labai išgyveno. Iš tiesų, porą kartų buvo apiplėšę, bet ne dėl to, kad mano balta oda. Tiesiog pasitaikiau ne vietoje ir ne laiku. Tai nutiko kažkur prieš septynerius metus. Ryte, gal vienuoliktą valandą, į autobusą įlipo keli paaugliai ir liepė atiduoti mobilų telefoną. Daviau. Paskui nuvažiavome į policijos nuovadą, surašė protokolą, bet iš to jokios naudos. Kitą kartą anksti ryte ėjau į darbą. Pro šalį važiavo automobilis ir ties manimi pristabdė. Galvoju, žmogus pasimetė, nori pasiklausti kelio. Bet vairuotojas atidarė dureles ir liepė dėti rankinę į vidų. Paskui sužinojau, kad mane apiplėšė kalinys iš kalėjimo, skirto buvusiems policininkams. Jį ryte kažkas išleisdavo valandai, o jis važinėdavo po rajonus ir apiplėšdavo vienišas moteris. Tai jis darė sėdėdamas kalėjime ir tik gerokai vėliau buvo sugautas.

Olegas: Jeigu kyla tokia situacija, tai kam rizikuoti gyvybe dėl kelių šimtų realų ar telefono. Geriau daryti taip, kaip sako užpuolikai. Bet kartą buvo taip, kad vagys nuo manęs bėgo. Aš laisvalaikiu boksuojuosi, pasitikiu savimi. Vakare Kopakabanoje su dviem investuotojais iš Rusijos sėdėjome automobilyje ir plepėjome. Priėjo du nedidukai vyrukai, narkomanai, vienas jų išsitraukė pusės metro ilgio mačetę ir sako: pinigus, Brazilijos mafija. Taip nustebau, kad sakau: tuoj aš tau duosiu mafiją. Pradėjau vytis, o jie spruko ir kažkur pasislėpė. Bet jeigu jie būtų išsitraukę pistoletą, tuomet kas kita. Prieš kulką nepašokinėsi.

– Valdžios korupcija irgi yra problema Brazilijoje?

Olegas: Lygiai taip pat kaip visur. Tik tiek, kad čia valdininkų algos gal penkis kartus didesnės nei mūsuose, o dar gauna daug visokių privilegijų. Todėl jie saugoja savo darbo vietas ir vokelių patys neima. Jeigu turi sutvarkyti kažkokį reikalą, reikia eiti pas lobistą, tarpininką – tik jis gali kažkaip susitarti. Korupcija yra, bet ji – giliame pogrindyje, prie kurio net norėdamas kartais neprisikastumei.

– Artėjant pasaulio futbolo čempionatui protestai dėl milijonų iššvaistymo statant stadionus kartais peraugdavo net į riaušes. Kaip manote, ar brazilai grįš prie šios temos pirmenybėms pasibaigus?

Marija: Manau, kad ne. Pernelyg toli Brazilijos komanda nuėjo (juokiasi – DELFI). Mano pažįstami irgi sako, kad, kaip ten bebūtų, nutiesti keliai, visa infrastruktūra liks, stadionai bus išnaudojami. O jei ir nebūtų rengę to čempionato, niekas mokyklų vis tiek nebūtų pastatęs, ligoninės nebūtų pagerėjusios. Be to, tas riaušes keldavo ne protestuotojai – jie būna ramūs, taikūs. Tiesiog palankia proga paplėšikauti pasinaudodavo banditai.

Lina: Buvo ir mano kolegų tuose mitinguose, nes kai kurie jų dirba ir valstybinėse mokyklose, ne tik privačiose. Tarp jų įsimaišydavo grupės žmonių, kurie tiesiog neturi ką veikti ir eina visko laužyti, plėšti. Atrodo, kad mokytojai daužo, laužo, o iš tikrųjų jie ne prie ko. O valstybinės mokyklos čia tikrai baisios, vaikai mokosi tik po keturias valandas per dieną, ir dar su pažaidimais bei pavalgymais. Juos ten daugiau pavalgydina nei kažko pamokina. Mokykloms tikrai trūksta finansavimo, kaip ir ligoninėms, kur būna didžiulės eilės, lovų nėra, žmonės guli koridoriuose.

– Jūs patys kaip nors pajautėte, kad pašonėje vyksta pasaulio futbolo čempionatas?

Olegas: Aš nieko nejaučiu, gyvenu tą patį vietos, o ne turistinį gyvenimą. Rutina ta pati, tik mano darbuotojai dabar daugiau bimbinėja.

Lina: Padaugėjo išeiginių, daugiau užsieniečių. Bet kai klausiau taksi vairuotojo, ar pastebėjo daugiau klientų, jis sakė, jog dabar tik truputį išaugo europiečių skaičius, o atvykėliai iš Lotynų Amerikos šalių taksi nesinaudoja.

– Brazilai – aistringi ir emocingi. Kuo dar pasižymi ši tauta lietuvio akimis?

Olegas: Pats svarbiausias dalykas, kad žmonės čia yra nuostabūs, labai geros širdies. Jie turi labai stiprų ryšį su Dievu, tikėjimą. Nesvarbu, ar katalikai, baptistai, spiritistai – visi vieni kitus gerbia. Atkreipėte dėmesį, kaip ketvirtfinalyje su Čile per 11 m baudinių seriją brazilai apsikabino ir kartu meldėsi? Pasakyčiau, kad lietuviams yra labai daug ko pasimokyti iš brazilų: žmoniškumo, draugiškumo, vidinio atsipalaidavimo. Aišku, brazilai irgi galėtų pasimokyti tvarkingumo, punktualumo, disciplinos, darbštumo, kruopštumo – šiais aspektai lietuviai darbuotojai tikrai žymiai geresni.

Lina: Žmonės čia labai draugiški, nėra arogancijos ir pavydo. Pasistato ant šaligatvio staliukus ir kėdes, atsisėda, geria alų, visi linksmi, laimingi. O atrodo, kad vargšai. Bet jie nesiskundžia kaip lietuviai, jiems užtenka futbolo, alaus, muilo operos per televiziją. Nors kai kuriais atvejais galėtų: dėl politikos, dėl transporto kamščių. Ir aš pamažu su jais supanašėjau. Kai prieš dvejus metus grįžau į Lietuvą, žmonės klausinėjo: ko tu čia šypsaisi, kodėl visada tokia laiminga.

Marija: Prieš keletą metų nusivežiau mūsų dukrelę į Lietuvą. Vos mudvi įėjome į parduotuvę, iškart perspėjo, kad jei vaikas ką nors padarys, turėsite sumokėti. Arba parduotuvėje atsistojome į eilę, skirtą tėvams su mažais vaikais ar nėščiosioms. Kartu buvo ir mano pusseserė, o už mūsų stovėjo močiutės. Visokiausiais žodžiais jos mus išvadino, kaip ta pusseserė drįso stoti į šitą eilę. O čia dažnai per klaidą taip atsitinka, bet kad kas nors pasakytų bent vieną žodį...

Olegas: Čia vaikai restorane eina prie kitų stalų, kabinėjasi, šnekina visus. Padavėjai žaidžia su jais, pavaišina ledais. Drabužių parduotuvėje vaikai žaidžia, matuojasi viską iš eilės, išmėto daiktus. Bet pardavėja šypsosi, duoda jiems saldainių. Jokių problemų. Niekada niekas nepapriekaištauja, neliepia kontroliuoti vaiką. Lietuvoje kitaip, žmonės piktesni.

– Brazilai dažnai linksminasi?

Olegas: Linksminasi tai linksminasi, bet neturi įpročio prisigerti. Gatvėse nepamatysi, kad kažkas šliaužiotų. Vieną kartą metuose per karnavalą rimtai pasilinksmina, o šiaip ne.

Lina: Paaugliai, studentai visur labai daug siaučia. O šiaip gurkšnoja žmonės savo alutį, išeina į gatves, visus pasikviečia, bendrauja, muzikuoja. Gimtadienis, futbolas ir panašios progos juos suburia. Taip pat eina į aikštes, žaidžia domino. Visi sugyvena labai draugiškai. Mažai tokių, kurie sėdėtų autobuse susiraukę.

Marija: Brazilai moka gyventi. Jie labai daug bendrauja. Sakykime, vedžioju šunį. Nebūna taip, kad praeivis su šunimi praeitų nepakalbinęs. Visada sustojame ir šnekamės, pasipasakojame.

Pasaulio čempionato metu brazilai dažnai randa progų audringiems vakarėliams
Pasaulio čempionato metu brazilai dažnai randa progų audringiems vakarėliams
© DELFI (M.Augusčio nuotr.)

– Kaip manote, kodėl didžiuliame Rio de Žaneire gyvena taip mažai lietuvių?

Olegas: Geras klausimas. Turbūt todėl, kad žmonės nežino, kaip čia gerai. O šiaip varžo kalba, didelis atstumas.

Lina: Čia nėra Europa, nebus taip, kad nepasisekus galėsi viską mesti ir grįžti. O kaip tu grįši, autobusu juk neparvažiuosi. Nors kvalifikuotų darbuotojų čia labai reikia, ir galimybių tikrai yra.

Olegas: Kvalifikuotų reikia, o juodadarbių ne, va tame ir reikalas.

– Ar kada nors planuojate grįžti gyventi į Lietuvą?

Lina: Mano mama sako, kad aš kaip Ostapas Benderis į šiltus kraštus pabėgau. Bet geriau jau namus šaldyti, nei šildyti, šiluma kaulų nelaužo. Aš grįžti neplanuoju. Mano vyras – brazilas, dirba valstybinėje tarnyboje, vaikai lanko mokyklą ir abu žaidžia futbolą. Bet ką gali žinoti, kaip gyvenimas klostysis. Aišku, būtų smagiau, jei Lietuva arčiau būtų. Ten likę mama, dėdė, draugai, pažįstami. Dažnai nuvažiuoti jų aplankyti neišeina, bet dabar bendraujame internetu. O iš pradžių aš labai ilgėjausi namų.

Marija: Pirmus metus čia gyventi buvo labai sunku. Nemokėjome kalbos, nebuvo pažįstamų, draugų, kitų lietuvių. Bet dabar įpratome ir nesiskundžiame.

Olegas: Vasarą, kai kaitra pasiekia 50 laipsnių, apima nostalgija, norisi pušelės, ežeriuko be krokodilų, miškelio. Ir toliau važinėsime į Lietuvą ir taip su ta nostalgija kovosime. Bet gyventi čia žymiai smagiau ir patogiau.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

G. Paluckas rėžė koalicijos partneriams: reikia ne naikinti, o kurti (106)

Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas sukritikavo penktadienį...

Kiek studentai mokės už butus Vilniuje (51)

Rugpjūtis ir rugsėjis tradicinis būsto nuomos pikas miestuose, kuriuose yra aukštosios mokyklos....

Nacionalinėje žemės tarnyboje sujudimas: atlikta krata vadovo kabinete (2)

Kaip DELFI patvirtino Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) veiklą kuruojantis žemės ūkio...

Laukiniai reklamos vakarai: feisbuko žvaigždėms – savos taisyklės (52)

Praėjusią savaitę nuskambėjusi istorija, kai Lietuvos bankas viešai pabarė feisbuko...

Kraupi moters išpažintis: brolis pirma pardavė kiemo draugams, o toliau prievartavo pats (143)

Nuo savo praeities ji bėgo ilgai ir baisią paslaptį slėpė ir nuo mylimųjų, ir nuo vaikų,...

Pasiruoškite: vaizdas sostinės gatvėse skirsis kaip diena ir naktis (35)

Pirmąsias rugsėjo savaites eismas sostinėje taps kur kas intensyvesnis – į gatves išvažiuos...

(Ne)laimingoji turistė išgyveno jau trečiąją teroro ataką (10)

Po Europą keliaujanti jauna Australijos pilietė buvo įvykių epicentre, kai teroristai surengė...

Kas nutinka, kai po žeme sprogsta atominė bomba (7)

Egzistuoja daug būdų, kaip žemėje iškasti milžinišką duobę, tačiau neabejotinai pats...

Dvejus metus laukta „Karklė“ prasidėjo: festivalininkai į linksmybes neskuba (11)

Penktadienio vidurdienį festivalis „ Karklė “ pagaliau atvėrė vartus. Ir nors palapinių...

Turistai iš JAV ir Vokietijos atvyksta į Lietuvą dėl neįprastos pramogos (12)

Jeigu artimiausią sekmadienį ir pirmadienį – rugpjūčio 20 dieną Vilniuje ir rugpjūčio 21...