Su „Tiesa” kalbėjusi lietuvaitė atskleidė, kodėl visi jos sumanymai greitai įgyvendinti, o svajonės pildosi čia ir dabar.
– Į Jungtinę Karalystę atvykote praėjusių metų rugsėjį. Kaip sekasi kurti gyvenimą naujame mieste?
– Gyvenu Cambridge‘o mieste ir studijuoju grafinio dizaino ir iliustracijų studijas privačiame universitete „Cambridge School of Visual and Performing Arts“. Džiaugiuosi, kad sėkmė mane lydi visur, tad nėra labai sunku. Kita vertus, kiekvieno darbo ir savo projekto imuosi labai atsakingai, įdedu daug pastangų, tad prie mano sėkmės tikrai prisideda kruopštumas.
Į Angliją atvykau neatsitiktinai. Jau labai seniai žinojau, kad studijuosiu Jungtinėje Karalystėje, o labiausiai mane motyvavo mano mylimos krikšto mamos atsiliepimai apie studijas svetur. Ji, išmainiusi mokslus Mykolo Romerio universitete į studijas Mančesteryje, buvo labai patenkinta savo sprendimu ir man pasakojo, kad į paskaitas keliauja su šypsena, o dėstytojai tampa draugais, į kuriuos kreipiesi vardu.
Buvau gal šiek tiek sutrikusi, kai reikėjo nuspręsti, ką konkrečiai studijuosiu... Tačiau po ilgų apmąstymų supratau, jog būtų geriausia savo gyvenimą susieti su kūryba. Tad ėmiausi paieškų, kur galėtų atsiskleisti visi mano talentai.
Manau, kad turiu puikų, išugdytą stiliaus pojūtį, tad grafinio dizaino studijos – kaip tik man.
– Ar buvo sunku įstoti į privatų universitetą?
– Neslėpsiu, žmonės, pamatę mano piešinius, girdavo, bet jie nebuvo įspūdingi. Niekada niekur piešti nesimokiau, todėl šiek tiek sutrikau, kai sužinojau, kad per kelis mėnesius universitetui reikės pateikti net penkiolika savo darbų.
Nenusimaniau nei apie priemones, nei apie popierių ar drobę. Įsijungiau „Youtube“, peržiūrėjau nesuskaičiuojamą galybę vaizdo įrašų, kuriuose mačiau, kaip piešia profesionalai, daug informacijos ieškojau ir radau internete. Man tai labai pagelbėjo.
Pradėjau tapyti ant drobių, piešti su pasteliniais dažais, paprastais ir spalvotais pieštukais. Kuriant vis naują darbą mano pažanga net man pačiai buvo tiesiog neįtikėtina. Pabaigusi vieną kūrinį, jaučiau kito troškulį.
Buvau labai laiminga supratusi, kad tikrai galiu piešti. Ir ne bet kaip, o gerai!
Galiausiai paraiškas pateikiau valstybiniams Jungtinės Karalystės universitetams, tačiau, pasirodo, vienas iš jų buvo privatus. Būtent į jį ir įstojau, tačiau turėjau sumokėti papildomus tris tūkstančius svarų. Tokių pinigų tuo metu aš neturėjau, tačiau mano krikšto mama padėjo parašyti motyvacinį laišką universitetui. Laiške rašėme, jog esu talentinga, tačiau pinigų neturiu.
Universiteto vadovai priėmė sprendimą: ne tik nereikėjo mokėti papildomos sumos, bet ir gavau galimybę studijuoti visiškai nemokamai!
– Studijos užima visą laiką, ar jo lieka dar kitai veiklai?
– Mokslai prasideda 10 val. ryto, o baigiasi 17 val. vakaro. Nuo pirmadienio iki penktadienio. Supratau, kad dirbti normalaus darbo aš negalėsiu, todėl nusprendžiau piešti pagal užsakymus. Pirmaisiais mėnesiais buvo gana sunku, nes viskas buvo nauja tiek universitete, tiek mieste.
Užsakymų daug nebuvo, todėl teko susiveržti diržus, bet vėliau įsivažiavau, ir dabar viskas sekasi kuo puikiausiai. Kiekvieną dieną gaunu po naują užsakymą, tad tenka dirbti ne tik rytais ir vakarais, bet ir naktimis.
– Kaip pati apibūdintumėt savo piešimo stilistiką?
– Tai realizmas. Man labai patinka darbai, kuriuos sunku atskirti nuo nuotraukų. Dėl to aš stengiuosi kuo tiksliau atkartoti detales, perteikti natūralias spalvas. Tai labai kruopštus ir daug laiko užimantis piešimo stilius. Manau, dėl to yra nemažai norinčių turėti mano darbus.
Dažnai pastebiu didelę nuostabą žmonių veide, pamačius darbus gyvai. Mano kūriniai labai ryškūs, spalvoti ir gana tikslūs.
Bet yra ir kita pusė. Kuo daugiau sulaukiu pripažinimo, tuo dažniau išgirstu ir komentarų apie tai, kad realizmas yra nemeniška sritis. Daugelis sako, jog tam tereikia „atidirbti ranką“. Viena vertus – taip, tai yra kopijavimas nuo nuotraukos ir pačiame procese kūrybos nėra labai daug.
Visgi vadinti tai „rankos atidirbimu“ yra didžiausia klaida, nes realizmo stiliumi išgauti emociją ir perteikti nuotaiką, atmosferą labai sunku. Net negaliu sakyti, kad man tai nepriekaištingai išeina, tačiau ateityje tikiuosi pasiekti aukščiausią lygį, nes tai yra tikrų tikriausias menas.
Leonardas da Vinčis paveikslą „Mona Liza“ tapė kopijuodamas, tačiau matant emociją, atmosferą, to darbo gylį būtų gėda net užsiminti, kad tai ne menas.
– Ką Jums reiškia piešimas?
– Pats piešimas – mano hobis, tačiau dabar tai ir mano darbas. Man smagu, kad ir tokioje situacijoje piešdama aš jaučiu didžiulį malonumą. Esu labai laiminga susikūrusi sau būtent tokią darbo vietą: visada dirbu pagal laisvą grafiką, piešti man malonu, o žmonės lieka patenkinti mano darbais.
Man labai įdomu studijuoti gautą žmogaus nuotrauką, aš jos niekada aklai nekopijuoju. Noriu, kad pats žmogus pasijustų gražus pamatęs save piešinyje, todėl labai dažnai piešdama aš esu „plaukų stilistė“, „veido odos gydytoja“, „stomatologė“.
Visuomet būnu itin atidi detalėms: paakiams, raukšlėms, antakiams, nes piešiant viskas išryškėja. Visada atsižvelgiu į tai ir siekiu geriausio rezultato, lygiai taip pat, kaip daro fotografai retušuodami savo klientų nuotraukas.
– Kokia Jūsų ateities vizija?
– Kol kas man sekasi geriau, nei planavau. Pažįstu save ir suprantu, kad dar liko dveji studijų metai, todėl visi planai dar gali pasikeisti, tačiau manau, kad piešimo neapleisiu niekada, tai bus papildomas darbas ir papildomas uždarbis. Taip pat noriu išmokti fotografuoti, kad galėčiau užfiksuoti akimirkas, nusipiešti, iliustruoti ir pati kurti dizainą.
Po studijų planuoju gyventi Londone, esu labai lanksti, priimu ir labai sunkius iššūkius.
Suprantu, kad konkurencija Jungtinėje Karalystėje didelė, ir piešiančių portretus taip pat yra nemažai. Tačiau aš esu labai darbšti ir atsakinga, unikali, greitai mokausi, todėl, manau, visada turėsiu savo klientų ratą.
Svarbiausia – tikėti savimi ir linkėti sau paties geriausio. Nebijoti iššūkių ir juos priimti net dvejojant ar manant, kad nesugebėsi. Taip save ir motyvuoju.