Tokiam tereikėtų išmokti danų kalbą. Laisvai samdomu darbuotoju tapęs emigrantas pradėjo matyti tai, ko anksčiau, žvelgdamas pro rožinius akinius, nematė. Vienas iš pastebėtų dalykų – vergiškas lietuvio mentalitetas. Pripažįsta: nėra jo atsikratęs ir pats.
Išvyko tęsti mokslų
Informatikos mokslų daktarui Sauliui Pušinskui – 33-eji. Vidurinę mokyklą baigė Tauragėje, bakalauro studijas – Kaune. Į Daniją S. Pušinskas atvyko ne vertėjauti ir net ne geresnio gyvenimo ieškoti, o tęsti mokslų. Studijavo globalių pozicionavimo sistemų (GPS) technologijas.
Tuo metu, 2002-aisiais, baigė informatikos bakalauro studijas Kaune. Galimybę jam suradęs vienas Danijos Aalborgo universiteto profesorių. Kadangi pačioje Danijoje GPS technologijų specialybė nebuvo labai paklausi, jis ieškojęs studentų kitose šalyse, taip pat ir Lietuvoje. S. Pušinską jam pasiūlęs profesoriaus kolega Kauno technologijos universitete.
Po dvejų metų magistrantūros studijų S. Pušinskas namo negrįžo ir darbo šioje srityje neieškojo. Tęsė informatikos srities doktorantūros studijas. Tai buvo industrinės doktorantūros kursas: trečdalį studijų laiko jis dirbo akademinėje aplinkoje, du trečdalius – įmonėje, kuri mokėdavo doktorantams tam tikrą atlygio dalį. Iki 2009-ųjų metų vasaros jis dirbo tarptautinėje įmonėje programuotoju-testuotoju, kitų metų pavasarį apsigynė daktaro laipsnį.
Nuo 2009-ųjų Saulius Pušinskas dirba laisvai samdomu vertėju. Per krizę darbo Danijos įmonėje netekęs jaunas mokslininkas skubiai reagavo į šios šalies rinkos poreikį – tapo vertėju ir konsultantu danų kalbos neišmokusiems tautiečiams. Iš lietuvių ir rusų kalbų jis verčia į danų kalbą. Daktaro diplomas jau penkti metai ramiai guli tamsioje stalčiaus gilumoje.
Didelis uždarbis atrodė įtartinas
„Prasidėjus krizei, netekau darbo. Teko ieškoti kitų būtų užsidirbti. Tai nebuvo netikėta. Jau keleri metai iki krizės mačiau, kad atlyginimai darbuotojams mokami gerokai didesni nei jų sukuriama vertė. Įmonei parduodant paslaugas klientams, programuotojo darbo valanda iki mokesčių siekė 100 eurų. Pačiam darbuotojui buvo mokama mažiau, tačiau, mano nuomone, tai neadekvačiai dideli pinigai. Buvo gyvenama iš spekuliacinių sandėrių, įmonę parduodant vis kitiems savininkams už vis didesnę kainą. Tačiau jei darbuotojams moki daugiau nei uždirbi, ilgai netempsi“, – pasakojo S. Pušinskas.
Šiuo metu jaunas vyras kartu su žmona ir dviem vaikais gyvena Danijoje. Nuomojasi namą netoli antro pagal dydį Danijos miesto Orhuso. Parvykęs į Lietuvą atostogų kai kuriuos savo darbus gali dirbti ir čia. Tiksliau – visur, kur tik yra interneto prieiga. Tautiečius Danijoje jis konsultuoja per „Skype“.
Didžiausi S. Pušinsko klientai ar paslaugų pirkėjai, ypač pirmaisiais jo vertėjavimo metais, buvo policija, advokatai, teismai. Pagal užsakymą jam kartais tenka pavažiuoti netoli 200 kilometrų – iki pat Danijos sienos su Vokietija.
Lietuviai dirba valytojais
Dauguma kalbos nemokančių S. Pušinsko tautiečių Danijoje rado kitą pragyvenimo šaltinį – valymo paslaugų rinką. Net ir nekalbant daniškai dirbant valytoju čia galima užsidirbti maždaug penkis kartus daugiau nei Lietuvoje. Kartais žmonės dirba kelerius metus iš eilės, nemokėdami nei danų, nei anglų kalbos. Ne vienas sako: jau po šito sezono išvažiuosiu į Lietuvą, kam mokytis? Tačiau praeina sezonas, o žmogus lieka Danijoje. Kai kurie šitaip pragyvena ir dešimtmetį.
Legalioje įmonėje, kur darbdavio ir darbuotojų santykiai apibrėžti kolektyvine sutartimi, valytojo darbas iki mokesčių siekia 50–60 litų per valandą. Tokių darbų mielai imasi studentai, kurie gali tą patį darbą atlikti greičiau. Pasak lietuvio, darbo kokybę darbdaviai bando užtikrinti nustatydami laiką, kurį privalo atbūti žmogus, nors toks būdas ir nėra pats geriausias.
Kai kurie lietuviai, matydami valymo darbų paklausą, ir patys įkuria tokias paslaugų įmones. Vieną jų tautiečiams padėjo įkurti S. Pušinskas. Viena moteris, kuri į Daniją atvyko menkai mokėdama daniškai, pramoko kalbą, greitai bus metai, kai sėkmingai veikia jos individuali įmonė, užsakymų turi užtektinai. „Moteris augina du vaikus, laiko per daug tikrai neturi. Tačiau užtenka būti darbščiam, nereikia jokių aukštųjų“, – atrodo S. Pušinskui.
Bendradarbiauja su profsąjungomis
Tiesa, už adekvatų atlyginimą lietuviams valytojams kartais tenka pakovoti. Viena vertus, Danijos piliečiai ant imigrantų griežia dantį, kad tie muša žemyn jų atlyginimus. Kita vertus, darbdaviai nevengia išspausti iš imigrantų viską, neretai nepaisydami įstatymų.
S. Pušinskui teko vertėjauti, kai darbuotojai bylinėjosi su bendrove, teikiančia parduotuvių valymo paslaugas.
Įmonėje dirba daugiau nei 50 žmonių, daugiausiai lietuviai, nuo kiekvieno kurių per metus nusukama iki 100 tūkst. litų. „Galima paskaičiuoti, kiek tokia paklusni darbo jėga duoda naudos vien savo neišmokėtų atlyginimų sąskaita. „Skelbiu.lt“ buvo patalpintas skelbimas, kad ieškomi darbuotojai tai įmonei. Darbo tempas tikrai didelis, būna, kad po 2–3 mėnesių bėgimo žmonės spjauna ir išvažiuoja. Konkrečiu atveju darbo krūvis buvo 8 valandos darbo, apvažiuojant vidutiniškai 10 parduotuvėlių 400 km ilgio maršrute kasdien. Kelionės atimdavo dar beveik tiek pat laiko“, – pasakojo S. Pušinskas.
Danijoje yra kelios skirtingos profsąjungos – nekvalifikuoti darbuotojai dažniausiai renkasi „3F“ ir „Krifa“. Minėtu atveju kreiptasi į „Krifa“. Pokalbyje savo ir ten pat dirbusios draugės vardu dalyvavo minėtas tautietis, darbdavys, darbdavių susivienijimo profsąjungoj atstovė ir darbuotojų atstovas. Buvo paskaičiuota pretenzijų išraiška pinigais. Darbdavys ėmė rypuoti, kad įmonė tik pradeda lipti iš duobės, ir jei teks sumokėti visą sumą, įmonei teks skelbti bankrotą. Jis pasiūlė tik penktadalį nepriemokos.
Po to tautietis su vertėju buvo mandagiai palydėti iki atskiro kambariuko. „Kelias valandas darbuotojų atstovas lakstė tarp darbdavio su savo „Krifa“ atstove ir mūsų, siūlydamas tai vieną, tai kitą variantą.
Galutinai pavyko nusiderėti iki maždaug dviejų penktadalių, dalį išmokant iškart, likusią – vėliau dalimis kas mėnesį. Kad nuo išmokų nepermokėtų mokesčių į biudžetą, dalis išmokų buvo suformuluota kaip neapmokestinama kompensacija už neteisėtą atleidimą ir neteisingai sudarytą darbo kontraktą“, – prisiminė S. Pušinskas.
Dauguma darbdavių Danijoje, anot lietuvio, žino, kad darbuotojas yra svarbus. Tačiau ir Danijoje visko pasitaiko. Vertėjaudamas S. Pušinskas ėmęs suprasti, kaip skiriasi įstatymų nuostatos ir tikroji darbuotojų padėtis – patyręs, kaip su jais elgiasi darbdaviai. Po kiek laiko, perpratęs sistemą, jis ėmėsi savo tautiečius konsultuoti ir pats – galėdavo įvertinti padėtį ir darbuotojo galimybes.
Ne visos profsąjungos veiklios
Dažnai pasitaiko, kad darbdavys tiesiog nori nepatogų, reiklų darbuotoją „išėsti“ iš darbo. Pagrindinė priemonė – abstrakčiai suformuluotas įspėjimas dėl „nekokybiškai atliekamo darbo“, po trijų dienų – dar vienas, irgi nežinia už ką.
Paprastai įrašoma, kad darbuotojas, tarkim, neištaisė tam tikrų nurodytų darbo trūkumų. Formaliai tai yra priežastis, dėl kurios galima atleisti iš darbo – žmogus dėl to formaliai pats kaltas, dėl to jis netenka daug socialinių garantijų. Jis negali kreiptis į darbo biržą, jam nemokamos tam tikros išmokos. Apie tai, kokie buvo tie vadinamieji trūkumai, tarpinis vadovas nėra girdėjęs. Tarkim brigadininkas sako apie tai nieko nežinąs.
Jei žmogus nėra profsąjungos narys, tokiam tenka bylinėtis, o per tą laiką kažkaip išsilaikyti – „gyventi iš oro“. Veikli profsąjunga tokį žmogų gali apginti, atstovauti jo interesams, išsiderėti iš darbdavio teisingas pozicijas.
Vis dėlto pasitaiko ir neveiklių, biurokratinių profsąjungų struktūrų – labai daug kas priklauso nuo regiono profsąjungų vadovų. Dalis jų nusiteikę ir toliau gauti darbuotojo mokamą mokestį, nors byla, į kurią žiūrima atsainiai, tęsiasi metus ar netgi kelerius.
Drumsčia danų ramybę
Lietuvoje darbuotojai už savo teises kovoja gerokai rečiau nei Danijoje. Tai, anot S. Pušinsko, mentaliteto požymis: sakoma, kad „prie ruso buvo geriau“, kad „visi čia vagys“ – tuo viskas ir baigiasi. Įsiminė moteriškės iš reportažo apie Gariūnus posakis: „Iš mūsų vagia, tai ir mes vogsim“.
Lietuvoje santaupų neturintis, profsąjungai niekada nepriklausęs žmogus nelabai turi kur kreiptis, jo savivertė itin žema. Danijoje toks žmogus galėtų gauti nemokamą teisinę pagalbą, tik reikėtų žinoti, kur ir kada – per savaitę tokia paslauga teikiama kelias valandas. Advokatams už šį darbą moka valstybė.
Anot S. Pušinsko, Danijos valstybė anksčiau netgi pernelyg globojo piliečius, buvo prikurta daugybė socialinių lengvatų. Jų poveikyje išaugo nemąstančių, nesavarankiškų žmonių karta. Ją galima atpažinti: ramūs, atsipalaidavę, niekur neskubantys danai. Akimis šaudantys, pavojų laukiantys Rytų europiečiai tarp tokių pastebimi vos užmetus akį. Apie 1990-uosius pabėgėliai iš tuometinės Tarybų Sąjungos plūdo į Daniją.
Vis dėlto taip nebėra. Danai nebesijaučia tokie saugūs. Valstybė jau nebenori vedžioti savo piliečių už rankų. Socialinių lengvatų ir išmokų mažėja. Mokesčių inspekcijoje neskubama aiškinti apie mokesčių lengvatas. Tenka išsiaiškinti patiems.
„Kol valstybė buvo uždara, hermetiška tarsi organizmas, buvo galima taip ir gyventi. Tačiau atsidarius sienoms, padėtis pasikeitė. Atvyko žmonių, kurie turėjo ne visai dorų ketinimų. Labai suprastėjo kriminogeninė padėtis. Anksčiau danai durų nerakindavo – dabar taip nebėra“, – pasakojo lietuvis.
Uždirbti padėjo nedrausmingi lietuviai
Kita vertėjo darbo sritis – įstatymus pažeidę ir policijos pričiupti tautiečiai. Ne sykį tekdavę naktį telefonu vertėjauti, kai kelyje užstrigdavo neblaivus tautietis. „Patikdavo sužinoti, kokią įtaką žmogui turi informacija. Įdomu būdavo sužinoti, ką policijos pareigūnai sako, kai žmogus nenori jiems atskleisti informacijos ir ką žmogus atsako, kaip vystosi pokalbis. Teismuose toks pokalbis primena šachmatus“, – pasakojo S. Pušinskas.
Tekdavo būti parengtyje ištisą parą. Vis dėlto vertėjas nesiskundžia – šis darbas jam buvo įdomus.
„Kai studijavau ir dirbau firmoje, gaudavau atlyginimą, mačiau gyvenimą pro rožinius akinius. Paskutiniaisiais darbo metais per mėnesį prieš mokesčius gaudavau 15 tūkstančių litų. Tai, palyginus su Lietuvos atlyginimais, žvėriški pinigai. Pradėjęs stotis ant savo paties kojų, atsibudau ir ėmiau pastebėti žymiai daugiau dalykų“, – tvirtino daktaro laipsnį turintis vertėjas.
Matydamas, kaip nelengva užsidirbti, padėdamas tautiečiams nesielgia plėšikiškai. „Neseniai paskelbtame dienraščio straipsnyje suskaičiuota 123 įvairios išmokos ir kompensacijos, kurias, kaip ir vietiniai danai, gali gauti imigrantai. Nors reikia pripažinti, kad ši išmokų sistema pamažu byra. Nes nesukuriama tokia vertė. Danai griežia dantį ant imigrantų. Be to, itin didelis valstybinis biurokratinis aparatas“, – taip padėtį vertina S. Pušinskas.
Pajamos iš vertėjavimo nėra stabilios. 2012 metais buvę labai daug iškvietimų. Per metus vertimo tikslais teko nuvažiuoti 60 tūkstančių kilometrų. Mėnesio uždarbis, anot lietuvio, galima sakyti, buvo žvėriškai didelis. Vienu metu jis kone dvigubai viršijo pajamas įmonėje, kurioje dirbo iki 2009-ųjų.
Vėliau sėkmės ieškotojai iš Lietuvos, kurie duodavo darbo teisėtvarkininkams ir vertėjams, išsilakstė po kitas šalis. Be kita ko, padaugėjo ir vertėjų. Nors lietuviai, kaip ir lenkai ir rumunai, minimi kaip pagrindiniai įstatymų pažeidėjai Danijoje, lietuviai, kaip spėjama, kriminogeninę padėtį veikia mažiau nei anksčiau.
Nemoki kalbos – teisybės mažiau
Kol trejus metus studijavo Danijoje, S. Pušinsko žmona baigė mokslus Lietuvoje, vėliau ji atvyko į Daniją. Šiuo metu šeima augina du vaikus. Šiuo metu jai baigiasi vaiko auginimo atostogos, ieškos darbo.
S. Pušinskas nemano, kad vertėju dirbs visą gyvenimą. „Tai, ką dabar dirbu, užtektų dvylikos klasių išsilavinimo, tik reikėtų išmokti danų kalbą“, – sakė lietuvis. Įsitikinęs, kad dabartinė patirtis jam praversianti. Kai kuriuos įstatymus ir taisykles išmoko kone atmintinai. Galėtų konsultuoti, būti tarpininku, kartais mąsto apie advokato karjerą.
Tebedomina informatikos mokslų daktaro diplomo pritaikymo perspektyvos. Galėtų pritaikyti ir kitas įgytas kompetencijas: žino, kaip dirba biurokratai, žino apie aibes nesusipratimų valstybinėse įstaigose.
Pastaruoju metu su žmona ir keliais bendraminčiais palaiko vietinę lietuvių bendruomenę – įregistravo bei per metus suorganizavo renginių: Jonines, cepelinų balių, moliūgų šventę, bendras Kalėdas, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. „Bendruomenei Danijoje suteikiamos lengvatos, leidžiama nemokamai naudotis mokyklų patalpomis – aktų sale, virtuve, kurioje galima išsivirti cepelinų. Tik iniciatyvos ne per daugiausiai. Išbandžiau pats, kad žinočiau, ką tai reiškia, užuot dejavęs, kad niekas nedaroma“, – pasakojo S. Pušinskas.
Iki šiol aktyviausi bendruomenės veikėjai buvo S. Pušinskas su žmona. Vis dėlto tam reikia laiko. O jo tiek mažai, kad nebėra kada gyventi – visą laiką dirba.
„Čia yra greičiausiai mano ir visų mūsų lietuvių mentaliteto bėda: dirbk, ark, kiek gali. Populiaru sakyti, kad grįžtu iš darbo nusikalęs ir krentu į lovą kaip negyvas. Danai – kitokie, jie turi laiko džiaugtis gyvenimu. Mes, lietuviai, linkę būti geriečiais kam nors kitam, o skriaudžiame artimiausius žmones – nerandame jiems laiko“, – kritikavo savo gyvenimo būdą lietuvis.
Pašalpą tenka užsidirbti
Visgi S. Pušinskas pripažįsta, kad atliekant laisvai samdomo darbuotojo paslaugas, į darbą imi žiūrėti žymiai rimčiau. „Nebestebina, kad meistreliai už valandą paslaugų ima 200 litų už valandą prieš mokesčius. Nes jie ne visada turės darbo nuo aštuntos iki ketvirtos. Todėl tik iš pirmo žvilgsnio tos kainos atrodo išpūstos“, – sakė S. Pušinskas.
Danijoje laisvai samdomų žmonių darbas labai skatinamas. Nes šaliai esą labai brangus malonumas mokėti socialines pašalpas. Šeima su mažais vaikais galėtų gauti 14 tūkstančių litų prieš mokesčius. Galėtum nedirbti, tik vaidinti, kad ieškai darbo. Lietuviai tokia galimybe Danijoje pasinaudoti, aišku, nevengia. Pasitaiko ir lietuvių, kurie, ieškodami šalies, kur galėtų išvykti, pirmiausia pasidomi, kokios socialinės išmokos jiems priklausytų. Srautą į Daniją pristabdo kalba. Be to, nepadirbęs trijų mėnesių Danijoje jokių pašalpų negausi.
S. Pušinskas, tiesa, sako, kad asmeniškai su tokiais lietuviais jis nepažįstamas. Žino apie tokias tendencijas tik iš informacijos internete, įrašų „Facebook‘e“.
Daugelyje imigrantų bendruomenių, anot S. Pušinsko, įprasta kaupti informaciją apie įvairiausias pragyvenimo galimybes, įstatymais nustatytas lengvatas, vertina, kam pasisekė, o kam – ne. Kuo geresnė ir glaudesnė bendruomenė – tuo geriau išsiaiškinama ir pasinaudojama galimybėmis. To esą nepasakysi apie lietuvius, kurie vienas į kitą dažniausiai žiūri kaip į konkurentus: jei kažką sužinojai, pasinaudojai ar tave apgavo – tylėsi kaip užsisiuvęs.
