Kažkada džiaugęsi gyvenimu emigracijoje, šiandien Beata ir Darius mėgaujasi ramybe Lietuvoje ir su baime prisimena Izraelyje praleistas dienas. Tačiau prieš penkiolika metų viskas atrodė atvirkščiai. Beata dirbo kirpėja, o jos vyras Darius vystė automobilių verslą. Jie augino penkerių metų dukrą ir gyveno Kaune. Vieną dieną Beatos tėvas surado šalį, kur esą gyventi turėjo būti geriau.
„Ir tėtis sako: „žinai, važiuoju į Izraelį“. Mes juoktis visi pradėjome, nes kažkaip niekad nebuvo akcentuota, kad tėtis, mama yra žydų tautybės, gyvenome kaip visada, kaip tikri lietuviai, esame krikštyti ir taip toliau“, - teigia Beata.
Prisiminęs žydiškas šaknis, Beatos tėvas išvyko iš Lietuvos ir įsikūrė Izraelyje. Po kelerių metų, sulaukęs pilnametystės, įkandin išvyko ir Beatos brolis.
Išvažiavę artimieji rašė laiškus į Lietuvą ir ragino Beatą atvažiuoti pas juos. Pasitarusi su vyru, ji nusprendė, jog verta pamėginti, kreipėsi į Izraelio ambasadą Rygoje, susitvarkė reikalingus dokumentus ir išvyko į Izraelį. „Kadangi nebuvo ką prarasti Lietuvoje – čia neturėjome nei savo buto, nei didelių turtų, teko žiūrėti į ateitį ten“, - sako Beata.
Izraelyje gavo lėšų naujo gyvenimo pradžiai
„Ten vadinasi ne emigrantai, o repatriantai. Jie laiko, kad žydų tikroji tėvynė yra Izraelis, tai mes grįžome į tėvynę. Dar trečiai žydų tautybės kartai yra galimybė, pavyzdžiui, ir mano anūkai, jei jie norės, galės grįžti“, - teigia pašnekovė.
Repatriantais Beata su šeima tapo, nes įrodė savo žydišką kilmę. Kai nusileido Tel Avivo oro uoste, iš karto gavo naujus tapatybę liudijančius dokumentus ir lėšų naujai gyvenimo pradžiai.
Beatos vyras net po penkiolikos metų prisimena savo pirmuosius žingsnius svetimoje šalyje.
„Pirmas įspūdis oro uoste - vasario mėnesį jausmas, kad nusileidom kažkokioj Bucharoj. Kalba negirdėta, viskas kažkaip keistai atrodė“, - prisimena Darius.
Pirmą mėnesį šeima gyveno su Beatos tėčiu, vėliau persikraustė į kalnų apsuptą Izraelio šiaurę, kur klimatas buvo vėsesnis, sausesnis ir lengviau pakenčiamas naujakuriams. Emigrantų rūpesčiai – kalbos mokymasis ir darbų paieška – užklupo iš karto. Tačiau vyras ir žmona elgėsi lyg susitarę, pasiskirstė užduotimis: Darius ėmė ieškoti darbo, o Beata lankyti ulpaną – mokyklą, kurioje dėstomi intensyvūs hebrajų kalbos kursai.
Į mokyklą ji vaikščiojo visą vasarą. Mokytoja kalbėjo tik hebrajų kalba.
O Beata ir toliau mokėsi hebrajų kalbos. Tačiau pasitikėjimo savimi naujoje šalyje kalbos kursai nepridėjo. „Pabaigiau aš tą ulpaną, išėjau, mokėjau tik abėcėlę, pažinojau raides, kitaip sakant, tris žodžius žinojau: „laba diena“, „viso gero“, „kaip reikalai“, svarbiausi jų pasakymai ir tiek“, - teigia Beata.
Rado alinantį darbą fabrike
Netrukus Beata taip pat ėmė ieškoti darbo, nes vien vyro uždirbamų pinigų nepakako. Šeima sulaukė pagausėjimo – gimė sūnus, reikėjo įsitvirtinti. Kaimynės padedama moteris nesunkiai rado pirmąjį savo darbą Izraelyje. Įsidarbino kojinių fabrike.
„Kaimynė pasiūlė į fabriką trimis pamainomis. Fabrike niekada gyvenime nebuvau dirbusi, nes anksčiau dirbau kirpėja. Buvo labai sunku priprasti, nes darbas trimis pamainomis - net neįsivaizdavau, kad taip sunku dirbti. Ne visi žmonės gali priprasti. Būdavo, ateidavo naktinė pamaina, tai tiesiog alpdavau, nes dienos metu negalėdavau miegoti. Penkias dienas, savaitę būdavau nemiegojusi, dvejus metus ten dirbau, kol nenualpau“, - savo vargus prisimena Beata.
Išėjusi iš kojinių fabriko Beata gavo darbo biržos pasiūlymą mokytis viešbučių verslo. Visgi karjeros perspektyvas šioje srityje teko greitai pamiršti. Kilus neramumams tarp Izraelyje gyvenančių arabų ir Izraelio piliečių, viešbučių verslas patyrė nuostolių. Daugelis viešbučių iš viso bankrutavo. Beata ėmė ieškoti kito darbo ir netrukus įsidarbino arabo dantų gydytojo asistente.
„Ten daugiausia ir išmokau kalbos. Darbdavys buvo labai nuoširdus žmogus, liepdavo imti laikraštį, sėsti ir skaityti. Sekretorė pas jį sėdėjo, tvarkė dokumentus, tai kartu juokdavomės, bet tas užsispyrimas, kad „sėdėk, skaityk, mokykis“ išmokė mane. Iš ten po pusantrų metų išėjau praktiškai laisvai šnekėdama, laisvai bendraudama, skaitanti ir rašanti“, - pasakojo moteris.
Tačiau ir šiame darbe Beata neužtruko. Išsigandęs vis stiprėjančių karinių neramumų tarp Izraelio ir kaimyninių šalių, arabas dantų gydytojas išvyko iš miestelio. Po to pabėgo ir dar vienas Beatos darbdavys – restorano savininkas.
Beata su šeima gyveno nesaugioje vietoje – miestelyje šalia Libano ir Sirijos sienos. Pavojaus sirenas čia tekdavo išgirsti vis dažniau ir dažniau, o kariniai susirėmimai paaštrėjo. Tai buvo viena priežasčių, kodėl Beatai nepavykdavo rasti nuolatinio ilgalaikio darbo.
„Paskutiniu metu, kai dirbau parduotuvėje, buvo karinė padėtis: raketos ir t.t., skambina ir prašo ateiti į darbą, nes daugelis jų į darbą eina. Juk parduotuvė turi parduoti produktus, maistą gyventojams. Mano vyras sakydavo „nė už ką“, bet jeigu tu ten gyveni, turi priprasti prie to, suprasti, kad kitaip nebus, susitaikyti su tuo ir, kaip jie sako, „kaip Dievas duos - jeigu duos, išliksim gyvi ir gyvensime, jeigu ne, vadinasi, ne ir toks yra likimas“, - pasakoja Beata.
Gyvenimas su raketomis
2006 metų liepą šalyje prasidėjo karinis konfliktas tarp Izraelio ir Libane įsikūrusios „Hezbollah“ organizacijos. Įvykių karštuoju tašku tapo miestelis, kuriame palyginti ramiai gyveno Beatos ir Dariaus šeima. Žiniasklaida tuomet skelbė, jog Izraelis karinius veiksmus pradėjo po to, kai „Hezbollah“ (lietuviškai Dievo partijos) nariai įsiveržė į Izraelio teritoriją, nušovė 8 ir pagrobė 2 žydų kareivius.
Netikėtai išaušo diena, kuomet šeima savo kailiu patyrė karo baisumus, o virš galvos praskriejančios raketos virto šiurpia realybe.
„Aš atsimenu, kaip džiaunu skalbinius, o per langą matau skrendančias ir krentančias raketas. Viena darželyje, kita mokykloje, trečia – iš mokyklos. Gaunasi taip, kad nežinai, kur bėgti. Skambinu dukrai, ta jau pakeliui iš namų, jai virš galvos prašvilpė „katiušos“ paleisti sviediniai, ji namo bėga. Prasidėjus tokiems neramumams, kraunamės lagaminus ir važiuojame pas brolį“, - prisimena Beata.
Beveik kiekviename Izraelio name yra įrengtos slėptuvės nuo raketų atakų. Prasidėjus neramumams, Beatos ir Dariaus šeima dažniausiai užuot tūnoję slėptuvėje susirinkdavo daiktus ir išvažiuodavo pas Beatos brolį į kitą miestą. Keliauti iki brolio namų būdavo nemaža rizika, reikėdavo įveikti dviejų šimtų kilometrų atstumą ir nepatekti į atvirą ugnį.
„Kuriam laikui tekdavo palikti namus? Ilgam? Na, čia tas konfliktas konfliktui nelygus, būdavo viena diena, dvi dienos, savaitė. 2006 metais trisdešimt keturias dienas negyvenome namuose, buvome vidury karo grįžę - miestas tuščias, viskas išdegę, paskendę dūmuose, nemalonu, aišku“, - pasakojo Beata.
„Kai išėjo į armiją ir pabuvo ten mėnesį, pati skambindavo radusi laisvą minutę ir sakydavo „mamyte, aš jau nebegaliu, aš nebenoriu čia būti“. Sakau, „sakyk, kad tu be šeimos negali išgyventi ir kad tu nusižudysi“. Ją išleido lygiai po trijų valandų po psichologo pokalbio“, - sako Beata.
Šalis, kurioje nuolat neramu
Beatos vyras pirmasis neatlaikė tokio gyvenimo ir ėmė įkalbinėti žmoną grįžti į Lietuvą. Nors Beata iš pradžių buvo prieš, vis dėlto atėjo diena, kai šeima susirinko daiktus, pardavė užgyventą turtą ir grįžo į gimtąją Lietuvą.
„Viską nulėmė neramumai. Pragyvenome trylika metų ir, aišku, galėjome pragyventi dar nežinau kiek metų, ir gal nieko nebūtų atsitikę, ir gal viskas būtų buvę gerai, gal tie vaikai būtų pabaigę armijas ir viskas gerai. Tačiau nematėme saugumo. Tai šalis, kurioje nuolat kažkokie neramumai, kad tu bet kur nuvažiavęs nesijauti saugus“, - prisiminimais dalijasi Beata.
„Visą laiką bijai dėl šeimos, dėl savęs. Vidinis nerimas? Tai jeigu viskas kažkur sproginėja, kažkur šaudo ir realiai matai, kaip prie tavo akių sprogsta raketa ir pusė namo nukrenta, koks gali jausmas būti“, - retoriškai klausia Darius.
Darius ir Beata apie savo sugrįžimą sako, kad pasielgė taip, kaip tuo metu atrodė tinkama. Dabar dėl savo poelgio nesigaili, tačiau Lietuvoje sulaukia įvairiausių tokio savo poelgio vertinimų. Sugrįžus į tėvynę buvo sunkiau viską pradėti nei Izraelyje.
Šiuo metu Beata su Dariumi bando vystyti savo verslą. Pradžioje tai buvo mažmeninė prekyba dėvėtais rūbais, bet, prabėgus metams, parduotuvė bankrutavo.
Neteko Lietuvos pilietybės
Beatos ir Dariaus šeima šiandien nėra Lietuvos piliečiai. Jie gavo leidimą gyventi čia penkerius metus, du iš jų jau prabėgo, kas bus toliau – kol kas nežinia.
„Negalima turėti dvi pilietybes - arba Lietuvos, arba Izraelio. Aš ten pradirbęs kažkiek metų, pensija uždirbta, aš negaliu jos atsisakyti. O Lietuvos Pilietybės įstatymas kol kas neleidžia dviejų turėti“, - apgailestauja Darius.
Gyvendama svetur šeima švęsdavo ir izraelietiškas, ir lietuviškas šventes. Stengėsi išsaugoti tai, kas buvo paveldėta iš Lietuvos. Nors Beatos vyras Darius šeimos narius, ypač vaikus, namuose ragino kalbėti lietuviškai, tačiau Lietuvoje likusių giminių, draugų ir tėvynės ilgesys niekur nedingo.
„Izraelyje nepripratau - vis tiek tas karštis mane alino, žmonės savotiški, viskas kitaip. Aišku, ir šuo kariamas pripranta, bet vis tiek kažkas svetima. Izraelyje įgijau kažkokios patirties, bendro suvokimo, kas yra žodis „tėvynė“, kita šalis, kaip žmogus jaučiasi gyvendamas be tėvynės, kaip paskui jautiesi sugrįžęs“, - sako Beata.
Per 13 metų, praleistų Izraelyje, Beata ir Darius patyrė daug: jie išgyveno karinius neramumus, susirado naujų draugų, susilaukė dviejų sūnų. Kaip sako Darius, ten jų vaikai jam atrodė maži, o grįžus – jau dideli. Dabar šeima pradeda naują etapą, kuriam Beata, kaip visuomet, nusiteikusi optimistiškai.
„Aš manau, kad dabar stebuklų nėra niekur. Aš visą laiką buvau ir šiandien laikausi nuomonės, kad kiekvienas žmogus turi gyventi ten, kur gimė - savo tėvynėje. Ir man atrodo, kad jei Dievas tau davė galimybę ten gimti, tai turi duoti galimybę ir kažkaip ten gyventi“, - sako Beata.
Laida "Emigrantai" – kiekvieną antradienį per LRT televiziją 21.15 val., iš karto po "Panoramos".