Daug matė, bet labiausiai patiko Italija
Unikali Italijos sostinės pastatų architektūra, ypatingos gatvelės, ištaigingi fontanai ir istorinės aikštės – 26-erių lietuvės kasdienybė. Kol neatvyko į Romą, Eglė įsikurti bandė pasaulio širdimi vadinamame Niujorke, taip pat Ispanijoje, Rodo saloje, priklausančioje Graikijai. Bet nė vienas miestas jai nepatiko taip kaip Roma.
„Noriu, kad žmonės suprastų, jog emigruojama ne tik dėl pinigų... Tiesiog kartais viską padiktuoja širdis, o čia jai labai gera“, - aiškina romantiška mergina.
Ji prasitaria, jau seniai žinojusi, kad Lietuvoje neliks pirmiausia dėl prasto oro. „Aš niekada nenorėjau likti Lietuvoje. Pasakysiu labai nuoširdžiai, didžiausias Lietuvos minusas – oras“, - pripažįsta lietuvė.
Kai rudens pabaigoje termometras Vilniuje rodo vos kelis laipsnius šilumos, Romoje temperatūra dieną šokteli iki dvidešimt septynių, aštuoniolikos – naktį.
Verslo informacijos vadybą Vilniaus universitete baigusi lietuvė sako, kad daugiau nei metus trukusi meilė per atstumą patvirtino, jog įsimylėjėlių jausmai tikri. Galiausiai Eglė nusprendė atvykti į Romą ir davė sau pažadą, kad per devynis mėnesius išmoks italų kalbą. Tiesa, pirmuosius mėnesius Italijoje ji praleido viena, nes mylimasis keliems mėnesiams turėjo išvykti į Boliviją.
Pašėlusi močiutė paliko didžiausią įspūdį
Romoje pragyvenimas brangus. Vidutinės klasės kambario nuomos kaina mėnesiui siekia pusantro tūkstančio litų. Jeigu nori buto, teks dar labiau paploninti piniginę: padoresnių kaina svyruoja nuo 2000 iki 3000 litų. Tačiau Eglei pasisekė labiau: per pažintis mylimasis jai surado ne tik pigesnį, bet ir išskirtinį būstą.
„Gyvenau bute, kuris taps vienu didžiausių gyvenimo atsiminimų. Jo šeimininkė buvo 70-metė amerikietė. (...) Bute gyveno septyni žmonės iš skirtingų pasaulio kontinentų“, - pasakoja mergina, pridurianti, kad miesto centre esančio būsto nuoma jai tekainavusi tik 70 eurų.
Atskiro kambario už tokius mažus pinigus Eglė, žinoma, neturėjo. O jei ir būtų turėjusi, tai mažai ką keistų, nes privatumo ir ramybės pašėlusios močiutės bute nesitikėjo nė vienas ten gyvenęs. Buto šeimininkę labai dažnai aplankydavo svečiai iš viso pasaulio. Ir visi jie išskirtinės asmenybės – dažniausiai nusipelnę menininkai.
„Tame bute pragyvenau pusantrų metų ir susipažinau su tokiais personažais, kurių (anksčiau – red. past.) net negalėjau įsivaizduoti. Tai buvo iššūkis, nes apskritai neturėjau jokio privatumo. Bet tai nebuvo kančia. Tai buvo kažkas nerealaus. Grįžti namo ir, pavyzdžiui, randi vakarieniaujančią Paryžiaus pagrindinio operos ir baleto teatro šokėjų trupę. Tai buvo kontrastų namai“, - pasakoja laidos herojė.
Eglė tikina visuomet prisiminsianti akimirką, kai grįžusi namo savo kambaryje rado išmėtytus daiktus ir jos lovoje gulintį nepažįstamą svečią, nenusiavusį batų. Nors tąkart šio įvykio ji nesureikšmino, bet galiausiai vis dėlto nutarė susirasti kitą būstą.
Bijojo, kad teks grįžti į Lietuvą
Lietuvė sau skyrė devynis mėnesius, per kuriuos ji turėjo išmokti italų kalbą, kad galėtų susirasti darbą. Tačiau dabar ji džiaugiasi, kad tiek laiko neprireikė. Dedant labai daug pastangų po šešių mėnesių Eglė jau visai neblogai kalbėjo itališkai.
Kai kalbos barjeras buvo įveiktas, emigrantė nusprendė susirasti darbą. Tačiau ji net nenutuokė, kad bus taip sunku. Finansų krizės vis dar krečiamoje Italijoje fiksuojamas milžiniškas nedarbas. Tarp jaunimo iki 25-erių metų nedarbo lygis tuo metu pasiekė precedentų šalies istorijoje neturinčias aukštumas –beveik 40 proc.
„Tikrai sunku susirasti darbą. Tai yra didžiulis miestas, todėl labai didelė konkurencija – tikrai daug žmonių, kurie yra kompetentingi. Bet aš manau, kad yra ir kita medalio pusė, kodėl jie (jaunimas – red. past.) negauna darbo. Jie yra didesni tinginiai negu lietuviai. Čia (Italijoje – red. past.) 25-27 metų žmogus visai apie ką kita galvoja. Visų pirma dažnai vis dar mokomasi. Antra, žmogus keliauja – vėjas galvoj. Ir apskritai nėra minčių apie vedybas. Čia vedama nuo 30 metų – ne anksčiau. Jaučiamas visai kitoks gyvenimo ritmas”, - atskleidžia lietuvė.
Kiek kartų ieškant darbo buvo atsimušta į aklavietę, sunku net suskaičiuoti. Darbdaviai, pranešdami, kad Eglė netinkama laisvai darbo vietai, sugalvodavo pačių keisčiausių priežasčių. Kaip tik tada ji išsigando, kad nepavykus susirasti darbo gali tekti grįžti į Lietuvą. O to lietuvė visai nenorėjo, nes Italija jai labai patiko: „Pagalvojau, kad turbūt ateina tas metas, kai reiks grįžti į Lietuvą. Aš tuo metu buvau laiminga – visai nenorėjau būti jokioje kitoje vietoje.”
Apie vestuves dar negalvoja
Apie savo darbovietę emigrantė gali kalbėti valandų valandas. Ji sako, kad viešbutis turi kuo nustebinti net ir įpratusius prie didelės prabangos. Neveltui lankydamasi Romoje aktorė Julia Roberts visada renkasi nakvynę tik šiame viešbutyje.
Sėkmė Eglę lydi ir asmeniniame gyvenime. Mylimasis Eugenio po stažuočių užsienyje pagaliau grįžo į gimtąją Romą ir pora iškart apsigyveno kartu. Vis dėlto emigrantė pripažįsta, kad niekada negalvojo susidėsianti su italu: „Būdama Lietuvoj sakiau savo draugėms, kad su italu... tai jau ne. Italai, su kuriais susipažinau Lietuvoj, man paliko visai kitą įspūdį. Bet Eugenio mane sužavėjo savo būdu. Jis daug ramesnis už mane. Aš mėgėja juoktis, šokti. Jis daug ramesnis ir apskritai labai įdomus, labai protingas, labai išsilavinęs, daug kuo besidomintis žmogus, įtraukiantis mane į įvairiausias avantiūras.”
Eugenio, kilęs iš turtingos šeimos, lietuvės gyvenimą Romoje nuspalvino kitomis spalvomis. Be to, mergina džiaugiasi, kad jos mylimojo artimieji ją priėmė labai maloniai. Dabar ji teigia galinti jaustis visateise šeimos nare.
Šiuo metu Eglė su draugu, dirbančiu advokatu, gyvena miesto centre esančiame bute, pro kurio langus atsiveria įspūdingas vaizdas. Nors mergina italą vadina tobulu vaikinu, tačiau pora apie vestuves teigia dar negalvojanti. Ji sako, kad tam kol kas dar nėra pasiruošusi.
Taip pat kol kas ji negalvoja ir apie grįžimą į Lietuvą. Visų pirma todėl, kad tėvyne jai per mažai saulės.
Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19.30 val. per LRT televiziją.