Dabartiniai emigrantai, paklausti, kodėl palieka Lietuvą, vienu balsu tvirtina – nusibodo vergauti už minimalų atlyginimą, norime geresnio gyvenimo sau ir vaikams, paremsime tėvus. Panašiai tvirtino ir pirmieji išeiviai, prieš daugybę metų išvykę iš Lietuvos ieškoti sotesnio gyvenimo. Gausi išeivija daugybę metų siuntė finansinę paramą gimtinėje likusiems artimiesiems. Tačiau ne vien turtais žmogus gyvas – būdami užsienyje emigrantai darė ir didžiulę įtaką Lietuvos kultūriniam, diplomatiniam bei politiniam gyvenimui.

Sotesnio gyvenimo

„Emigracijos istorija verta domėtis ne tik kaip savaime įdomiu politiniu-socialiniu reiškiniu, bet ir dėl to, kad emigrantai daro įtaką toms šalims, kuriose jie apsigyvena, ir pačiai tėvynei, jei į ją kada nors sugrįžta“, – rašo Vitalija Kasperavičiūtė knygoje „Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920–1940 m.“

Nors yra keletas emigracijos rūšių – ekonominė, priverstinė, kolonijinė repatriacija ir apgyvendinimas, taip pat etninė arba lytinė migracija – Lietuvoje visais laikais populiariausia buvo ekonominė emigracija.

Lietuvoje yra skiriamos keturios emigracijos bangos: 

· XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ekonominė emigracija (tuo metu išvykusieji iš Lietuvos vadinami „grynoriais“);
· 1920–1940 m. tarpukario banga;
· Politiniai pabėgėliai, pasitraukę iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (vadinamieji „dipukai“);
· Šiuolaikinė emigracija. 

Tačiau, pasak dr. Daivos Dapkutės, Lietuvos gyventojų emigracijos ištakų galima ieškoti jau XIII–XIV a., kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija buvo nusitęsusi iki pat Juodosios jūros. Nors šie išeiviai nepriskiriami atskirai emigracijos bangai, niekas nesuskaičiavo, kiek aukštuomenės atstovų ir kariuomenės narių tuomet ištirpo slavų tautų gausoje.

Pirmasis emigrantas

Vienu pirmųjų lietuvių emigrantų vadinamas Karolis Aleksandras Kursius (Cursius), iš Lietuvos patraukęs į Ameriką ir 1659 m. Niujorke įkūręs pirmąją lotynišką mokyklą.

Dr. D. Dapkutė rašo, kad emigracijai palankios sąlygos atsirado po Lietuvos ir Lenkijos padalijimų. Tiesa, ta emigracija nebuvo masinė ir labiausiai palietė turtingąjį ir privilegijuotą bajorijos sluoksnį.
Po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų, taip pat prasidėjus caro valdžios represijoms, nemaža dalis buvusių lietuvių-lenkų kovotojų ir sukilimų dalyvių buvo priversti trauktis Vakarus. Vieni jų išvyko į Prancūziją, kai kurie pasiekė JAV.

Po 1868 m. prasidėjo masinė lietuvių valstiečių emigracija, kurią sąlygojo prasta ekonominė situacija šalyje. Tačiau įtakos turėjo ir politiniai įvykiai carinės Rusijos imperijoje – prie politinės emigracijos bangos galima priskirti ir vyrų, vengusių karinės prievolės Rusijoje, išvykimą.

Traukė į Latviją ir Rusiją

Darbo jėgos perteklius ir silpnas pramonės vystymasis XIX a. pabaigoje skatino gyventojus vykti į stipresnius pramoninius miestus ir regionus, pirmiausia į Latviją ir Rusijos gubernijas.

SKAIČIAI

1897 m. įvairiose Rusijos imperijos gubernijose gyveno apie 300 tūkst. emigrantų iš Lietuvos, o iki 1914 m. į Rusiją išvyko dar apie 74 tūkst. lietuvių.

Nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo lietuviai masiškai ėmė plūsti į Didžiąją Britaniją, Rusiją ir JAV. Nors dauguma išvyko skatinami ekonominių priežasčių, dalį išeivių iš tėvynės vijo ir ideologiniai bei politiniai motyvai.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse į JAV 1912 m. emigravo daugiau nei 14 tūkst., 1913 m. – daugiau nei 24 tūkst., o 1914 m. dar apie 21 tūkst. lietuvių.

Emigruodavo slapta

Kadangi Rusijos imperijoje emigracija oficialiai buvo draudžiama, daugelis Lietuvos gyventojų tais laikais emigruodavo nelegaliai.

SKAIČIAI

Pasak tyrinėtojų, nuo 1880 m. iki 1914 m. į JAV išvykusių lietuvių skaičius gali svyruoti nuo 300 iki 600 tūkstančių. Manoma, kad į Angliją ir Kanadą tuo laikotarpiu išvyko maždaug po 4000 lietuvių, į Škotiją – apie 8000. Iki Pietų Amerikos tais laikais nusigavo vos keli lietuviai.

Tuo laikotarpiu iš Lietuvos išvažiuodavo daugiausia neturtingi, menko išsilavinimo arba apskritai neraštingi kaimo žmonės, kurie atvykę į JAV neretai prisistatydavo lenkais arba rusais.
Pasak dr. D. Dapkutės, JAV išeiviai iš Lietuvos pirmiausia įsikūrė aplink anglies kasyklas Pensilvanijoje, susitelkė siuvimo fabrikuose Naujojoje Anglijoje (Baltimorėje, Bostone) arba Čikagos skerdyklose.

Didžioji dalis XX a. pradžios ekonominių emigrantų nelaikė savęs emigrantais: jie traukdavo į JAV planuodami užsidirbti pinigų, kad grįžę įsikurtų Lietuvoje, nusipirktų žemės. Daliai jų iš tiesų pavyko per kelerius metus susitaupyti pinigų ir grįžti namo – statistiškai į Lietuvą grįžo apie 20 proc. lietuvių emigrantų.

Svetur – didesni patriotai

Įdomu tai, kad lietuvių tautinė savimonė emigracijoje formavosi daug greičiau, nei to meto Lietuvoje. Pvz., pirmas lietuviškas laikraštis „Gazieta lietuviška“ JAV pasirodė 1879 m. Tuo tarpu Jono Basanavičiaus „Aušra“ – tik 1883 m. Pirmas lietuviškas spektaklis, A. Turskio komedija „Be sumnenės“, Plimute suvaidinta 1889 m., o „Amerika pirtyje“ Lietuvoje parodyta tik po dešimties metų – 1899-aisiais. 

1887 m. JAV buvo įkurtas pirmasis lietuvių pučiamųjų instrumentų orkestras, taip pat kūrėsi įvairios kultūrinės, parapijinės draugijos.

Tyrinėtojai spėja, kad tai galėjo lemti daug veiksnių – susipažinę su amerikiečių socialine ir politine sistema, supratę, ką reiškia laisvė (laisva religija, spauda, mokyklos, ko nebuvo Lietuvoje) lietuviai emigracijoje ėmė save suvokti kaip atskirą grupę ir pradėjo kovoti už savo interesus. O bet koks antilietuviškas rusų valdžios veiksmas Lietuvoje tik dar labiau stiprino išeivių nacionalinius jausmus ir sentimentus.

Prasigyvenę užsienyje lietuviai ne tik puoselėjo savo verslus, pirko namus ir žemes. Pajutę geresnio gyvenimo skonį tautiečiai siekė ir peno dvasiai: būrėsi į bendruomenes, statė bažnyčias, steigė mokyklas, leido lietuvišką spaudą, kūrė draugijas. Ilgainiui įsitvirtinę svetimoje šalyje jie pradėjo daryti nemažą kultūrinę, ekonominę ir politinę įtaką Lietuvos gyvenimui.

Kaip rašo dr. D. Dapkutė tinklalapyje iseivijosinstitutas.lt, JAV buvo antrasis pagal dydį lietuviškų knygų leidimo centras po Rytų Prūsijos, o spaudos draudimo metais JAV išleistą literatūrą knygnešiai slapta platino Lietuvoje.

Antroji banga – iki Pietų Amerikos

Su antrąja emigracijos banga 1918–1940 m. iš Lietuvos pasitraukė dar apie 100 tūkst. gyventojų. Tik šį kartą dėl imigracijos kvotų į JAV išeivių keliai pasuko į Kanadą, taip pat Argentiną, Braziliją, Urugvajų. Į Pietų Ameriką tuomet išvyko apie 60 proc. visų Lietuvos emigrantų.

Nors kelionė laivu į Pietų Ameriką buvo ilga ir varginama, daugelis susigundė pasiekti egzotiškus krantus, kai laivininkystės kompanijos norinčiuosius pradėjo plukdyti nemokamai – už kelionę jie turėdavo susimokėti vėliau, susiradę darbą šalyje. Jei tiksliau – lenkti nugaras stambiems dvarininkams ar fazendų savininkams, kurie ir apmokėdavo jūrininkams emigrantų kelionių išlaidas.

Darbdaviams tokia investicija apsimokėjo – jie gaudavo pigios darbo jėgos ir vėliau žiauriai išnaudodavo atvykėlius iš Europos.

Apskritai gyvenimas Pietų Amerikoje lietuviams buvo daug sunkesnis nei JAV ar Kanadoje: atvykusiųjų laukė alinančios darbo sąlygos ir gerokai mažesni atlyginimai. Brazilijoje ir Argentinoje lietuviai dažniausiai patekdavo į plantacijas, dirbdavo kitus žemės ūkio darbus.

Pinigai keliauja į Lietuvą

Ir dabartinių emigrantų, ir jų pirmtakų elgesys panašus – kaip anksčiau, taip ir dabar emigrantų uždirbti pinigai pasiekia namus gimtinėje. Įvairios JAV organizacijos karo metu gausiai šelpė Lietuvos gyventojus. Tam valstijose buvo įkurti fondai: specialus šalpos, Autonomijos (vėliau pavadintas Nepriklausomybės) ir Tautos fondas. Aukas Lietuvai rinko ir Raudonasis Kryžius.

Remiantis tyrinėtojų šaltiniais, emigrantų pinigai galėjo sudaryti apie 34 mln. litų kasmetinių įplaukų, t. y. apie 10 proc. tuometinio valstybės biudžeto. Vadinasi, emigracija, kaip rašo V. Kasperavičiūtė, ne tik nebuvo nuostolis Lietuvos valstybei – ji davė didžiulę naudą šaliai.
Vis dėlto pasaulinė ekonominė krizė, prasidėjusi 1929 m., pablogino antrosios bangos lietuvių emigrantų gyvenimą ir jų ekonominę padėtį. Didėjant nedarbui, išeiviai jau nebenorėjo taip lengvai aukoti savo sunkiai uždirbamų pinigų.

Nesvetingas sutikimas

Dauguma emigrantų, išvykusių į svečias šalis ieškoti geresnio gyvenimo, neketino ten gyventi iki mirties. Jie siekė sukaupti santaupų ir grįžti į tėvynę.
Pirmaisiais pokario metais, susikūrus Lietuvos valstybei, Lietuva sulaukė nemažai reemigrantų. Anot V. Kasperavičiūtės, nemažai JAV lietuvių ieškojo galimybių sugrįžti į Lietuvą, norėjo gimtinėje įsigyti žemės ir namų.

1921 m. Lietuvoje lankėsi apie 16 tūkst. išeivių. Deja, niekas jų čia išskėstomis rankomis nepasitiko.

1919 m. priimtu įstatymu svetimšaliams, tarp jų ir lietuviams JAV piliečiams, buvo uždrausta Lietuvoje įsigyti nekilnojamojo turto. Daugelis reemigrantų, grįžusių namo, ne tik nesulaukė vyriausybės paramos, bet ir susidūrė su valdininkų nesąžiningumu ir kyšininkavimu, nesugebėjo pritapti Lietuvoje ir prarado per ilgus metus sunkiai uždirbtus pinigus. Tik nedaugeliui grįžusiųjų pavyko sėkmingai įsikurti gimtinėje, o didžioji dauguma galiausiai vėl išvažiavo į JAV.

Lietuvių išeivijos instituto išleistoje knygoje „Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920–1940 m.“ rašoma, kad 1921 m. įvyko JAV išeivių organizacijų atstovų suvažiavimas, kuriame buvo priimta rezoliucija dėl Lietuvos vidaus santvarkos. Joje minima, kad Lietuvoje yra „didelis žemesniųjų viršininkų savivaliavimas, pasipūtimas, „išponėjimas“, kyšių ėmimas, laisvės žodžio persekiojimas ir vargdienių, darbininkų ir kaimiečių spaudimas...“ Ar ne tą patį girdime apie dabartinę situaciją Lietuvoje ir iš šių dienų emigrantų?

Antrojo pasaulinio karo tremtiniai

Po Antrojo pasaulinio karo iš okupuotos Lietuvos masiškai pradėjo bėgti inteligentija, žymūs politikai, menininkai ir mokslininkai. Kaip rašo dr. Daiva Dapkutė, atsidūrę Vokietijos pabėgėlių stovyklose ir atsisakę grįžti į komunistų valdomą tėvynę jie tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Ištrūkę iš Vokietijos, dalis vėliau pasklido po kitas Europos šalis ar patraukė už Atlanto.

Visi pasitraukusieji iš savo kraštų buvo vadinami „DP“ – „Displaced Persons“. Iš čia kilo ir pavadinimas „dipukai“, kuris vartojamas šio laikotarpio emigrantams apibūdinti. Nors jie patys, pasak dr. D. Dapkutės, nevadina savęs nei emigrantais, nei pabėgėliais, o tik tremtiniais.

Laisvės šaukliai

Kaip rašo dr. D. Dapkutė, prasidėjus sovietų okupacijai išeiviai bandė atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų likimą ir daryti politinę įtaką Vakarų valstybių (pirmiausia – JAV ir Kanados) vyriausybėms.

Kanados lietuvių pastangomis buvo užmegzti ryšiai su įtakingais Kanados politiniais veikėjais, kurie ne kartą pasauliniuose politikos susitikimuose kėlė okupuotų Baltijos šalių klausimą.
1983 m. Strasbūre vykusioje Europos Parlamento plenarinėje sesijoje buvo priimta rezoliucija dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas ir atkreiptas dėmesys į sunkią Baltijos tautų padėtį. Tai buvo pasiekta būtent išeivijos lietuvių pastangomis.

Prarastoji karta

Bet grįžkime į dabartinę Lietuvą. Nors šių dienų emigraciją, kaip ir ankstesnes bangas, labiausiai skatina materialiniai nepritekliai, kur kas didesnį nerimą kelia tai, kad į užsienį išvyksta vis daugiau akademinio jaunimo, mokslininkų, specialistų. „Protų nutekėjimo“ problema tapo ypač aktuali Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kai atsivėrė naujos darbo ir mokslo galimybės užsienyje. Iki šiol daugiausia lietuvių išvykdavo gyventi ir dirbti į JAV, tačiau pastaraisiais metais vis daugiau emigrantų renkasi Angliją, Airiją, Ispaniją, Skandinavijos šalis.

Nors nuolat diskutuojama ir apie šių dienų ekonomines ir socialines emigracijos pasekmes, niekas nežino tikro šios emigracijos bangos masto ir nesiima jokių konkrečių veiksmų emigracijai pažaboti. O visi išvykusieji dažnai įvardijami tiesiog prarastąja karta.

Šių laikų emigrantams, be jokios abejonės, yra kur kas lengviau nei pirmiesiems išvykėliams iš Lietuvos. Informacinės ir kompiuterinės technologijos padeda jiems nenutolti nuo gimtinės, o ir kelionė namo lėktuvu iš Europos trunka vos porą valandų.

Norintieji įsilieti į lietuvišką veiklą buriasi į bendruomenes – dabar Pasaulio lietuvių bendruomenė vienija net 36 pasaulio valstybėse veikiančias lietuvių bendruomenes. Šių laikų išeiviai, kaip ir ankstyvieji Lietuvos emigrantai, svetimose šalyse steigia lietuviškas mokyklas, būrelius, leidžia laikraščius ir kuria internetinius tinklus.

Emigracija neišvengiama?

Istorija sukasi ratu – kaip ir prieš šimtmetį, dabartiniai emigrantai papildo Lietuvoje likusių artimųjų sąskaitas, tad iš emigracijos Lietuva irgi gauna materialios naudos. Tačiau yra ir kita medalio pusė – šalis praranda ne tik mokesčių mokėtojus, bet ir piliečius, galinčius nulemti Lietuvos likimą – aktyviausią ir savarankiškiausią visuomenės dalį.

Vis daugiau išvykstančiųjų prisipažįsta, kad jau niekada nebegrįš į tėvynę. Dar blogiau – ketina išsivežti šeimą ar tėvus. Jei tokia intensyvi emigracija truks ilgesnį laiką, blogės Lietuvos demografinė padėtis, bus prarasti specialistai ir lėšos, investuotos į jų išsilavinimą, smarkiai susilpnės vidurinysis visuomenės sluoksnis.

Tačiau daugelis pripažįsta, kad bent kol kas šis procesas – neišvengiamas. Belieka tikėtis, kad Lietuvoje ekonominė situacija pradės keistis, o išvykę svetur pasiryš sugrįžti į tėvynę.