Būti emigrantu. Atšiauriuose Norvegijos kalnuose dirbantis lietuvis: niekada nesigailėsiu išvažiavęs

 (336)
Palangiškis Martynas Tarvydas beveik dvejus metus gyvenimą bando kurti Norvegijoje. Iki šiol šeimos neturintis 29-erių vyras, gavęs pasiūlymą statyti atostogų namus kalnuose, sutiko iškart. Lietuvoje trūko darbo, reikėjo išlaikyti ne tik save, bet ir padėti artimiesiems.
<span style="color: #ff0000;">Būti emigrantu.</span> Atšiauriuose Norvegijos kalnuose dirbantis lietuvis: niekada nesigailėsiu išvažiavęs
© AFP/Scanpix

Darbas šešias dienas per savaitę aukštame slėgyje, stingdančiame šaltyje, pavojingose kalnuotose vietose Martyno neatbaidė, nors šeimai kurti ir vėl nebeliko laiko. Vyras svajingai tikisi, jog, radus žmoną, Norvegija taps ne tarpine stotele, bet tikraisiais ir vieninteliais jo namais.

Atšiauriuose kalnuose stato namus vietiniams

– Prieš kiek laiko gavai pirmą darbo pasiūlymą Norvegijoje?

– Prieš dvejus metus apie darbą Norvegijoje užsiminė kaimynas. Jo name Lietuvoje įstatinėjau langus ir pradėjome kalbėti, jog jis dirba užsienyje. Paklausė, ar sutikčiau važiuoti dirbti, jei pas jį atsirastų laisva vieta. Praėjo apie pusę metų, kai sulaukiau jo skambučio. Tai buvo lyg dovana – iškart po Kalėdų. Susitikę suderinome sąlygas – viskas mane tenkino. Tuo metu neturėjau pinigų pradžiai, tad jis padengė kelionės ir maisto išlaidas, apgyvendino pas save, kol užsidirbau. Tiek metų, o Lietuvoje taip ir nesugebėjau įsitvirtinti. Labai džiaugiuosi, kad išvažiavau.

– Išvažiavęs Norvegijoje taip pat dirbai statybose?

– Taip, kartu su vadovu statėme kalnų namelius. Per du mėnesius dviese pastatome medinį namą. Švedijos gamintojai mums atveža dalis, o mums lieka pagal planą viską surinkti. Vienodo tipo namus kalnuose turi dauguma norvegų – būtent ten jie leidžia atostogas. Namas turi visas komunikacijas, naujausią įrangą.

Martynas Tarvydas
Martynas Tarvydas
© DELFI

– Dirbti kalnuose neturėtų būti labai lengva.

– Ten kita atmosfera, kitas oras, aukštas slėgis – ypač kalnuose, kur reikėjo dirbti. Kol pripratau, savaitę jaučiau galvos skausmus. Vieną namą teko statyti ant skardžio – tai labai jauku nebuvo. Tik atvažiavus, lauke dirbome prie -20 temperatūros, nors, kol dirbi, nėra šalta, visuomet giedra, saulėta, sninga. Kalnuose sniego visada labai daug, šiemet pūgos sulaukėme net birželio 1-ąją. Pirmą kartą pradirbau lygiai pusę metų, nors, atvažiavus, man žadėjo duoti darbo trims, keturiems mėnesiams. Iki šiol kas pusmetį grįžtu jau dveji metai. Norvegijoje dirbu Hamaros mieste, nuo Oslo nutolusiame apie 100 kilometrų.

– Gyvenote kalnuose, ką veikdavote laisvu nuo darbo metu?

– Artimiausias kaimelis buvo už 10 kilometrų, nusileidus nuo kalnų, todėl vienintelė pramoga savaitgalį buvo slidinėjimas, nes šalia namų veikė trasa. Jeigu ilgai dirbdavome, kartais norėdavosi tiesiog pailsėti prie židinio, išsimiegoti. Ypač, jei dirbdavau šešias dienas po dešimt valandų.

Išvažiavo ne tam, kad susitaupytų

– Ar greit pavyko užsidirbti, susitaupyti?

– Reiktų ilgiau dirbti, jog galėtum susitaupyti. Jei esi vienas ir nieko neturi aplink – tuomet galbūt išeitų, bet man prioritetas yra šeima.

Lietuvoje liko mama su dešimties metų seserimi, brolio šeima vargsta su dviem mažamečiais vaikais. Negali nusisukti. Aš sau ten leidžiu daugiau – nusipirkti kokybiškesnio maisto ar geresnį drabužį. Nesenai įsigijau automobilį. Kiti stengiasi tris mėnesius Norvegijoje pratempti, niekur neišeina, o po pusmečio pradeda diena iš dienos gerti, nes kitų pramogų nėra.

Važiuoja dirbti tam, kad po to sumokėtų už savo sveikatos gydymą.

– Dirbi su lietuviais, norvegų kalbos nebuvo progos išmokti?

– Ne, bendraujame lietuviškai, o važinėti į kursus labai toli. O ir po darbo važiuoti mokytis nebėra jėgų, viskas kainuoja. Dirbčiau mieste, galbūt būtų kitaip. Kol kas susikalbu elementariai, parduotuvėje. Laisvai kalbu rusiškai ir angliškai, tačiau norvegų kalbos tam, jog jaustumeisi laisvas žmogus, labai trūksta. Tuomet atsiveria kitokios galimybės.

<span style="color: #ff0000;">Būti emigrantu.</span> Atšiauriuose Norvegijos kalnuose dirbantis lietuvis: niekada nesigailėsiu išvažiavęs
© DELFI (M.Ažušilio nuotr.)

– Ar bendrauji su kitais lietuviais, dirbančiais Norvegijoje?

– Kaip ir visur, susiburia savas ratas žmonių, su kuriais malonu bendrauti. Priklausau vidinėms lietuvių grupėms socialiniuose tinkluose, seku artimiausio miestelio gyvenimą. Bendruomenė ten organizuoja Tėvo ir Motinos dienos lietuvių bėgimus, susirenka po kelis šimtus žmonių. Stengiamasi susiburti per pagrindines šventes.

Niekada nesigailėsiu išvažiavęs

– Ne vienerius metus dirbai Anglijoje, dabar Norvegijoje. Kurioje šalyje tau atrodo geresnės sąlygos gyventi?

– Anglijoje gyvenimas buvo aktyvesnis, nes buvau daugiatūkstantiniame mieste – Birmingame. Išvažiavau tik po mokyklos, norėjau pagyventi vienas, užsidirbti savų pinigų, reikėjo padėti šeimai. Per du metus daug pamačiau, susiradau gerų draugų anglų, su kuriais kartu keliavome. Norvegijoje dar reikia įsikurti, neturiu pastovių savo namų, kol yra proga gyventi nemokamai, ja naudojuosi, tačiau reikia pagaliau įsikurti, susirasti antrą pusę. Visi lietuviai antras puses susiranda jau ten, Norvegijoje, per bendruomenių susibūrimus ar socialinius tinklus.

– Dirbant teko susidurti ir su norvegais. Ar lengvai perpratai jų bendravimo kultūrą?

– Yra visokių žmonių, man teko susidurti ir su dviveidžiais, nors yra ir labai gerų žmonių. Galbūt vyresnio amžiaus žmonės yra labiau nacionalistai, į imigrantus žiūri iš šalies. Nors teko pabendrauti su žmonėmis, kurie gyvena kalnuose. Išgirdę, jog esu iš Lietuvos, jie kaip tik domisi, kai kurie yra buvę, kai keliavo po Europą, prisimena Nidą, Palangą.

Nors pirmoji reakcija, kai pamato, jog esi užsienietis, būna klausimas: „Are you polish?“ (angl. Ar tu lenkas?). Imigrantų iš Lenkijos čia, kaip ir kitur Europoje, labai daug. Vyresni žino Lietuvą, tad nesunku paaiškinti, o jaunesni tarp šių šalių nelabai mato skirtumo.

Praėjusiais metais teko bendrauti su norvegu, kuris piktinosi jų jaunimu, nebenorinčiu dirbti fizinių darbų ir siekiančiu tik „švarių“ specialybių, vadovaujančių pozicijų. Esą tokiu būdu šias sferas užpildo imigrantai, kurie numuša kainas ir vietiniams, tuomet sunku konkuruoti. Dėl šios priežasties kai kurie į imigrantus žiūri su pasipiktinimu.

– Ar buvo metas, kai norėjai mesti visus darbus ir grįžti namo – į Palangą?

– Norvegijoje ne, tačiau, praėjus dviems metams Anglijoje, pajutau, jog noriu namo. Viskas atsibodo, todėl nusipirkau atgalinį bilietą, išėjau iš darbo ir parvažiavau. Nors viskas buvo gerai – turėjau draugų, patinkantį darbą. Galbūt buvo savotiška depresija, pasiilgau šeimos. Iš Norvegijos gan dažnai grįžtu, dėl to turiu laiku pabūti su artimaisiais, pailsėti. Niekada nesigailėsiu, jog ryžausi išvažiuoti, vis kitoks etapas gyvenime, atnešęs naujos patirties, praplėtęs akiratį.

<span style="color: #ff0000;">Būti emigrantu.</span> Atšiauriuose Norvegijos kalnuose dirbantis lietuvis: niekada nesigailėsiu išvažiavęs
© DELFI (M.Ažušilio nuotr.)

Tarp emigrantų gina Lietuvą

– Kur dabar matai savo ateitį?

– Norėčiau įsikurti Norvegijoje, arčiau miesto, susirasti būstą, galbūt pakeisti darbą. Iš tiesų nuo laiko nepriklauso, kada pradėčiau Norvegiją vadinti namais. Tokiais ji taps tuomet, kai sukursiu ten savo šeimą. Vienam gyventi per daug liūdna, nors Norvegijoje vienišų žmonių netrūksta. Jie nepastovaus gyvenimo būdo propaguotojai. Skandinavai pirmauja pagal neištikimybės rodiklius, galbūt dėl to lietuviai ten šeimas kuria su savo tautiečiais.

– Ne vienerius metus dirbi užsienyje, nors namais vadini Lietuvą. Ar jautiesi patriotas?

– Ne. Niekada nebuvau patriotas. Kryžiumi nesigulčiau ginti šitos žemės. Nemanau, jog toks jausmas yra dėl darbo užsienyje, nors emigrantų tarpe ginu Lietuvą, kai jie puola ją teisti.

Nėra dienos, kuomet lietuviai nesiskųstų politine ar ekonomine situacija gimtinėje. Mėgstu jiems priminti, jog į tą pačią Norvegiją ar Angliją kaskart vežasi lietuvišką užšaldytą mėsą, duoną, saldainius.

Tai galbūt nereiktų nusisukus peikti, jei neišeina be jos išgyventi.

– Lietuvoje gyvenantys lietuviai dažnai mėgsta sakyti, kad emigrantai pasirinko „lengvesnį kelią“. Ar tu jiems pritartum?

– Ne, niekados tam nepritarčiau. Kaip galima sakyti lengva? Galbūt sėkmė nusišypso vienetams, kurie drįstų taip pasakyti. Anksčiau buvo sudėtinga išvažiuoti, galbūt dabar lengviau, bet įsitvirtinti ir pradėti gyvenimą iš naujo užsienyje yra nepaprastai sudėtinga. Nežinau, kiek laiko prireiks, kol man pavyks pilnai įsikurti Norvegijoje, kol kas esu tarp šių dviejų šalių.

www.DELFI.lt
Užsienio naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuviai svetur

Sukrečianti lietuvio drama: aistra vos nenuvedė į mirtį (14)

Vieną pavasario dieną „Tiesos” redakciją pasiekė jauno vaikino pagalbos šauksmas. Vygandas Šlioža kreipėsi pagalbos, nes tikėjo, kad vieną dieną jis ir vėl galės valdyti bent rankų pirštus. Vaikino užsidegimas užkrėtė. Po pokalbio su straipsnio herojumi sunku buvo patikėti, kaip prikaustytas prie lovos žmogus, kuriam siaubingos avarijos metu lūžo kaklo slanksteliai, gali turėti tiek noro kabintis į gyvenimą.

Lietuvis apie egzotišką šalį: čia moterims leidžiama važiuoti per raudoną (28)

Jau metus lietuvis Jaunius (26m.) gyvena vienoje iš kontrastingiausių pasaulio šalių. Į Pietų Afrikos Respubliką (PAR) drąsus jaunuolis išvyko darbo reikalais. Vasaros saule besilepinantis vaikinas „Tiesai“ pasakojo apie šią tolimą šalį, kur kontrastai rėžia akį kalbant apie ir apie gamtą, ir apie kasdienybę, ir apie žmones.

Lietuvė Kipre: svetima šalis myli labiau nei tėvynė (240)

Septynerius metus Kipre gyvenanti lietuvė Dalia Gruzdienė, palikusi Lietuvoje vyrą ir butą, grįžti į tėvynę kol kas neplanuoja. Ji sako, kad svetima valstybė savo darbuotojais rūpinasi labiau nei Lietuva: „Jei gaunu 1000 eurų algą, man, kaip niekur nieko, moka 600 eurų pašalpą ir neklausia, ar ieškausi darbo, ar neieškau, kodėl neieškau.“

Lietuvė rado aukso gyslą: pakliuvę į bėdą, emigrantai būriais plaukia pas ją (61)

Justina Kalkauskaitė-Vasiliauskienė – jauna, aktyvi ir ryžtinga lietuvė, kuri užsibrėžto tikslo siekia ramiai ir apgalvotai. Kaip ir daugelis, į Jungtinę Karalystę (JK) atvykusi vos keliems mėnesiams užsidirbti vasaros atostogų metu, čia pasiliko ir netgi sugalvojo, kuo galėtų būti naudinga šalyje gyvenantiems tautiečiams. 28-erių merginos pateikta idėja patikėjo ir britai darbdaviai, kurie ir ėmėsi plėtoti verslo pasiūlymą.

Rytų Londone verslaujantiems lietuviams – skaudi susidūrimų su vietiniais banditais patirtis (33)

Per Londoną nusiritusi lietuviškų parduotuvių apiplėšimų banga, pridariusi milžiniškų nuostolių ir įbauginusi vietos prekybininkus, nuslūgo. Nors įtariamieji – jau už grotų, nukentėję verslininkai TIESAI teigė, kad ši itin nemaloni patirtis juos, kai ko išmokė.