Prieš Europos Parlamento (EP) rinkimus atsidūręs Briuselyje Lietuvos patriotas galėjo savo akimis išvysti ir savo kailiu patirti Europos sostinės gyvenimą. Jaunas politikos apžvalgininkas nepraleidžia pro akis nė vienos Briuselio detalės. Jį galima kaltinti nebent per dideliu politikavimu arba per dideliu noru keisti pasaulį.

– Dovydai, esi aktyvus jaunas žmogus iš Žemaitijos. Kaip nutiko, kad tave taip įtraukė politika, o dabar ir Briuselis?

– Tikriausiai reikia pradėti nuo to, kad mano akademinis žinių bagažas buvo gautas VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kuriame, jei velnias nepakiš kojos, planuoju kitąmet gintis bakalaurinį darbą. Domėjimasis politika ir dalyvavimas įvairiose diskusijose mane atvedė į Jaunųjų konservatorių lygą, o šį pavasarį vienam organizacijos nariui buvo suteikta galimybė atlikti praktiką Briuselyje įsikūrusioje Europos liaudies partijoje (ELP). Čia esu praktikantas, arba, kaip senbuviai kolegos mus vadina, eCampaigners. Esame atsakingi už naujienų stebėjimą ir fiksavimą, rinkiminę reklamą ir padėties stebėjimą virtualioje erdvėje, ELP dokumentų pritaikymą atskiroms šalims ir jų partijų interneto puslapiams.

– Kas laiko tave Briuselyje?

– Jei kalbėtume apie darbą, tai man ypač patinka santykiai su kolegomis. Nesu girdėjęs, kad kas nors būtų bent kiek rimčiau susiginčiję. Kad ir kokią vietą hierarchijoje užimtų žmogus, kas kelias dienas jis pasidomės, kaip laikaisi, kuo dabar gyveni. Tokioje vietoje vienas malonumas kaupti patirtį.

O jei apie miestą, tai labai dažnai jaučiu, kad žodyje „Briuselis“ telpa du skirtingi pasauliai – tai, kas vyksta tarp biurokratų ir politikų su baltomis apykaklėmis, ir tas, kuris būdingas paprastiems kiekvieno didmiesčio gyventojams. Labai sunku užčiuopti, kur šie du pasauliai susijungia, bet greičiausiai tai įvyksta pakeliui į darbą. Kadangi dirbu vakarinėje pamainoje (nuo 12:30 iki 21:30), tai įvyksta tik pakeliui „į“. Grįždamas iš darbo namo matau abu pasaulius jau apsnūdusius.

Ypač erzina nepatogus prekybos centrų darbo laikas – nuo aštuntos valandos vakaro jie nebedirba, taigi vakarop užsimanius ko nors retesnio tenka paliūdėti ir atidėti tą norą rytojui, o paprastesnių pirkinių kone už dvigubą kainą galima nusipirkti naktinėse parduotuvėse, kurios tradiciškai priklauso musulmonams.

– Kaip manai, ar būtų patogu tau pačiam gyventi Briuselyje?

– Dar norėčiau sugrįžti čia stažuotei, magistro studijoms ar padirbėti pagal terminuotą darbo sutartį, bet ilgalaikio gyvenimo Briuselyje neįsivaizduoju. Paprasčiausiai, čia visai kita kultūra, visai kiti žmonės.

Čia, Briuselyje, nėra mano senų draugų, o jei ir atsirastų naujų – vietinių, tai jie tikrai nebūtų man tiek pat artimi. Būtent tai, kad jie augo kitokioje kultūroje ir vadovaujasi joje gautais pagrindais, visada kurtų tam tikrą netikrumo, svetimumo, „bučinio per maišelį“ jausmą. 

Galiausiai, gal ir nuskambėsiu kaip koks romantikas, bet pasiilgstu lietuvių kalbos – garsų, žodžių ir posakių.

– Bet juk yra dalykų, kurie patinka, traukia, žavi...

– Žavi mane tai, ką galima pavadinti didelio miesto klestinčia visuomene. Jei egzistuoja tam tikra žmonių grupelė, kurią sieja bendras pomėgis, tai didelė tikimybė, kad ta subkultūra galės burtis jos narius vienijančioje vietoje arba bus įamžinta kokiu nors keistu būdu.

Taip pat Belgija yra tikras iššūkis alaus mėgėjams – tiek daug visko, kad... gaila sveikatos. Per savaitę leidžiu sau paragauti 3–4 naujų rūšių alaus. Vakar, pavyzdžiui, netoliese esančiame Leuvene dalyvavau alaus festivalyje, tad teko paragauti įvairaus specifinio, ne „mainstream‘inio“ alaus. 

Reiktų išskirti ir tai, kad čia dera daugybė daugiakultūrę atmosferą kuriančių parduotuvių bei kavinių, restoranėlių ar kioskų. Ir neatrodo, kad pildytųsi tautininkų tvirtinimai, kad koka kola ir kapitalizmas naikina paskiras kultūras ar tapatybes. Viskas pereina į žmonių savimonės lygį – jei esi ištikimas savo gyvenimo būdui ir matai to prasmę, tada nemesi kelio dėl takelio ir naudosiesi daugiakultūre aplinka tik kasdienybei praskaidrinti.

– Kaip manai, ar Europai dar reikia įrodinėti, kad Lietuva nėra provincija, o jau lygiavertė partnerė?

– Na, padėtis šiek tiek taisosi. Nesu girdėjęs, kad kas nors Lietuvą vadintų Afrikos valstybe. Kai kuriems sunkiau pasakyti, kuriame žemėlapio krašte yra Lietuva, bet numanoma, kad čia Europa. Dažniausiai žmonės negalvoja, kad čia kokia nors antrarūšė valstybė, nebent diskusija išprovokuoja vienokiems ar kitokiems nacionalistiniams pareiškimams. 

Gal provincija galima pasijusti dėl pragyvenimo lygio skirtumų – atvykęs tikrai turėjau susiveržti diržą, nes kai kurių dalykų kainos čia toli gražu ne lietuviškos, ypač nuomos. Bet labai malonu yra tai, kad daugybės pastatų interjere išsaugota bent trupinėlis praėjusio laiko, prieš tai gyvenusių žmonių pėdsakų. Daugybėje butų būtų galima filmuoti XX a. pradžią vaizduojantį serialą.

– Kokių savybių Briuselyje reikia jaunam žmogui, kad „prasimuštų“?

– Mieliau atsakysiu į klausimą: „Ko reikia, kad jis nepaskęstų?“ Reikia nuolat gaudyti naują informaciją, stebėti aplinką – ne vien vaizdą pro langą, bet ir medijas, kultūros bei socialinių įvykių kontekstą. Taip pat reikia nebijoti bendrauti ir rodytis, priminti apie save, nes šiandien svarbu, kiek žmonių apie tave žino ir ką žino. Jeigu niekas nežino, vadinasi, to ir nėra.

Man pačiam reikia su savimi grumtis kasdien dėl bene sunkiausiai įgyvendinamo punkto – turi kasdien tapti geresniu, nei buvai vakar. Tik jei irsiesi nesustodamas, nenugulsi į dugną kaip akmuo.

Taip pat reikia turėti žmonių, kurie padės tada, kai sunku. Pavyzdžiui, jau minėtą skirtumą tarp butų nuomos kainų man padėjo sušvelninti mama ir artimiausi giminaičiai. Jei gyveni visiškai vienas, gali pasijusti nustumtas į kone pažeidžiamiausią visuomenės dalį. Ne tik materialiai, bet ir psichologiškai.

– Ar esi laimingas būdamas visur – ir čia, Lietuvoje, ir ten, Belgijoje?

– Pagyventi užsienyje yra tikrai įdomi avantiūra, bet savo gyvenimą norėčiau sieti su Lietuva ir, ko gero, Vilniumi. Nedvejodamas pasakysiu, kad myliu Lietuvą. Kalbėdamas apie jausmus Lietuvai tiksliausiai savo santykį apibūdinčiau cituodamas žodžius iš krikščioniško „Himno meilei“: „Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga“. 

Jei jaunas žmogus yra patriotas, jis turi suprasti, kad įsivedus eurą Lietuvai reikės visų gabių jaunuolių indėlio, kad ir kaip būtų sunku, kad ir kaip kartais būtų pikta ant vyriausybės, kad ir ką mantromis kartotų Uspaskicho ar Pakso rinkėjai. Mūsų šalies tada lauks išbandymų metas – arba mes iškilsime ir tapsime ekonomiškai stipria šalimi, arba imsime skęsti kaip pietiečiai. 

Šioje situacijoje niekas nėra nulemta iki galo – viskas mūsų rankose. Privalome tapti savo laimės kalviais. Ir čia tikslingai sakau „privalome“, nes ko yra vertas žmogus, kuris nuo visko bėga, kuriam sava nebėra brangu?