Vengrijoje dėstanti daktarė Indrė Balčaitė tokiai nuomonei pritaria, nes Aung San Suu Kyi yra visiškai nepatyrusi kaip politikė ir tuo simboliu tapo sėdėdama uždaryta namie. Be to, tiek pasiekti jai padėjo tėvo, laikomo Birmo kūrėju, vardas.
Prezidentas – simbolinė figūra
Po penkių dešimtmečių karinės chuntos valdymo paskutinę kovo savaitę Mianmare (Birmoje) prisiekė pirmasis prezidentas Htinas Kyaw, deleguotas demokratinio judėjimo. Jis artimas Nobelio premijos laimėtojos Aung San Suu Kyi aplinkai – neseniai vykusiuose demokratiniuose rinkimuose ji laimėjo, tačiau prezidente negali būti pagal konstituciją.
Beje, trumpai galima pasakyti, kad šalies pavadinimas Mianmaras vartojamas oficialiame registre, o Birma – kasdienoje.
Ilgametė opozicijos lyderė Aung San Suu Kyi, daug laiko praleidusi namų arešte, yra sakiusi, kad Mianmarui vadovaus per savo statytinį, todėl šis prezidentas dažniausiai taip ir apibūdinamas – jos bendražygis ir patikėtinis. Konstitucija Aung San Suu Kyi neleidžia būti prezidente, nes jos vyras buvo britas, vaikai irgi turi Britanijos pilietybę.
Dabar ji vadovaus kelioms ministerijoms, tačiau vis dėlto ketvirtadalis vietų parlamente išlieka pusę amžiaus valdžiusiems kariškiams, jie taip pat kontroliuoja kelias svarbias ministerijas, todėl demokratinių jėgų ir dabartinio prezidento Htino Kyaw įtaka išlieka ribota.
Vengrijoje dėstanti daktarė Indrė Balčaitė sako, kad naujas prezidentas yra simbolinė figūra, bet tai, kad jis ateina į valdžią, yra pirmas išbandymas sistemos ir konstitucijos, kurią dar 2008 m. sukūrė armija.
„Dabar tik galėsime stebėti, ar ta konstitucija dabartinėmis sąlygomis leis tolesnę demokratijos plėtrą, nes konstitucijoje yra labai aiškiai nustatytos ribos, demokratija nominali, o armija ex officio dalyvauja abiejų lygių parlamentuose“, – pastebi ji.
Cenzūros šalyje dar nemažai
Pokyčių troškimą šalyje ir jų siejimą su Nacionaline demokratijos lyga, Aung San Suu Kyi partija, atspindi dar vienos lietuvės – Eglės Šimkevičiūtės-Kulvelis, Naujojoje Zelandijoje gyvenančios teatro režisierės, rašančios apie keliones ir lydinčios turistus į Birmą, piešiamas vaizdas.
„Iš Aung San Suu Kyi labai daug tikisi žmonės, kurie jokios vilties neturėjo 60 metų. Mačiau, kaip žmonės aktyviai važiavo balsuoti, kaip vežė net nebepaeinančius senelius ir kaip džiaugėsi pabalsavę. Bet, kai paklausdavau, kas laimės, jie atsargiai atsakydavo, kad tikisi, jog viskas bus gerai. Jie žinojo, kad ji turi laimėti, bet nežinojo, kas gali įvykti“, – prisimena E. Šimkevičiūtė-Kulvelis.
Dabartiniai pokyčiai, sako trečia pakalbinta lietuvė Karina Ufert, dirbanti privačiame sektoriuje, į Mianmarą atvykusi prieš kelerius metus dirbti nevyriausybiniame sektoriuje, yra netikėti nebent tuo, kad valdžia pasikeitė taikiai, o visa ko laisvėjimas šalyje išties akivaizdus. Tačiau, pastebi ji, cenzūros dar yra: „Žmonės, prie socialiniame tinkle paskelbtos prezidento nuotraukos parašę netinkamą komentarą, gali atsidurti kalėjime. O mano geri draugai, kurie pernai protestavo dėl auštojo mokslo reformos, vis dar yra kalėjime, tarptautinė bendruomenė į tai kreipia labai mažai dėmesio.“
Vis dėlto prieš kelerius metus žmonės bijojo bendrauti su užsieniečiais, o ten būdamas jautei, kad esi sekamas – dabar to nebėra, sako I. Balčaitė. O E. Šimkevičiūtės-Kulvelis teigimu, akivaizdžiausiai laisvėjimas, ypač jei esi trumpai, jaučiasi per turizmą.
Viltis, anot I. Balčaitės, drauge ir problema, nes iš Aung San Suu Kyi padarytas simbolis – angelas, kurio gebėjimai realybėje kur kas menkesni, juk ji yra visiškai nepatyrusi kaip politikė, nes tuo simboliu angelu tapo sėdėdama uždaryta namie. Be to, tiek pasiekti jai padėjo tėvo, laikomo Birmo kūrėju, vardas, nors iš tikrųjų tėvas buvo nužudytas, kai Aung San Suu Kyi tebuvo 3–4 metų.
K. Ufert, dirbanti Mianmare, priduria, kad kritikos visuomenėje tikrai yra, pavyzdžiui, spaudoje pasirodydavo Aung San Suu Kyi pasisakymų, kad išrinktas prezidentas vis tiek bus jos statytinis. „Ir Vakarų, ir vietinė žiniasklaida kėlė klausimą, ar partija apskritai gali vadintis Demokratine lyga, jei partijos lyderė sako, kad ji pasirinks prezidentą. Be to, vyriausybėje nėra nė vienos moters, nors vienas partijos šūkių buvo „norime daugiau lyčių lygybės“. Taip pat dar per rinkimų kampaniją Aung San Suu Kyi buvo sakiusi partijos nariams su žiniasklaida nekalbėti be jos sutikimo. Bet aš nemanau, kad vietos žmonėms tai labai kelia didelį rūpestį“, – teigia K. Ufert.
Dar ilgai bus tarptautinės bendruomenės akiratyje
Vis dėlto realybė ir tokia, kad Mianmaras šiandien tebėra viena mažiausiai išsivysčiusių šalių. 70 proc. žmonių neprisijungę prie elektros tinklo ir, nors miestai plečiasi, didžiuliai pinigai iki šiol skiriami armijos finansavimui, švietimas, medicina visiškai apleisti. Armija, beje, didžiausia pietryčių Azijoje, nors šalis išorės priešų neturi. Jos pajėgumai – tik vidinei priespaudai.
Visa tai lemia ir didžiulę emigraciją – dažniausiai nelegalią, dažniausiai į Tailandą, dažniausiai be dokumentų, nes pasas Mianmare nelaikomas savaime suprantamu dalyku. I. Balčaitė sako, kad pirmieji emigrantai 8–9 dešimtm. buvo tarsi pabėgėliai, bet dabar tai taip pat normalu, kaip ir lietuviams važiuoti į Londoną.
Tačiau bene pagrindinis iššūkis, su kuriuo šaliai reikės tvarkytis, yra ne ekonomikos plėtra, o etninė ir religinė taika, pastebi E. Šimkevičiūtė-Kulvelis. Pavyzdžiui, nors pasaulyje manoma, kad budizmas yra taiki religija, o islamas – karinga, Birmoje labiausiai kenčia musulmonai, nes budistai sudaro absoliučią daugumą. Be to, kalba ji, pirmiausia reikia nutraukti karo veiksmus, kurie iki šiol vyksta šalies teritorijoje, ypač šiaurinėje dalyje.
„Ilgus metus čia buvo bandymų sudaryti taikos sutartis, bet nuolatos trūko pasitikėjimo tarp buvusių sukilėlių ir karinės valdžios. Galbūt tai, kad dabartinėje valdžioje dominuos civiliai, leis įgyti daugiau abipusio pasitikėjimo. Bet nereikia tikėtis, kad Aung San Suu Kyi yra kažkoks angelas, kuris padarys stebuklą – ji taip pat yra iš dominuojančios etninės grupės“, – teigia E. Šimkevičiūtė-Kulvelis.
Kad ir kokiu tempu vyktų pokyčiai visuose sektoriuose, panašu, kad Mianmaras ilgai bus tarptautinės bendruomenės akiratyje. Beje, klausimas, kuris visiems vienas įdomiausių, – per kiek laiko gali įvykti pokyčiai, leisiantys pakeisti konstituciją, kad demokratijos šalyje simboliu laikoma Aung San Suu Kyi vis dėlto ir pati galėtų tapti prezidente. Jos partija bei jos rinkėjai bando sugalvoti, kaip ji galėtų ja tapti, pavyzdžiui, jos vaikams priėmus Mianmaro pilietybę ir atsisakius Britanijos.
Tačiau, kaip pasakytų I. Balčaitė, apie Mianmarą ir Tailandą rašiusi daktaro disertaciją, niekas nenori net galvoti apie tai, kas būtų su demokratija be Aung San Suu Kyi, todėl tokios minties iškėlimas yra rizika susipykti su absoliučia dauguma šios šalies gyventojų.