-Romanas apie Vilniaus praeitį, parašytas gyvenant Londone... Kodėl Vilnius, kodėl XVII amžius ir kokią įtaką romano rašymui darė tai, kad rašymo metu gyvenai anglakalbėje aplinkoje?
- Manau, kad gyvenimas anglakalbėje aplinkoje romano rašymui nepadarė nei lingvistinės, nei stilistinės įtakos – bent jau aš pati jos nejutau. Romano veiksmo laikas, 1659-1667 metai, neatsitiktinis – XVII amžiaus LDK dailė buvo mano menotyrinės specializacijos tema. Tad jį geriausiai išmanau. Be to, tai nepaprastai įdomus mūsų istorijos laikotarpis – ekonominio ir kultūrinio suklestėjimo metas, brutaliai nutrauktas karo su švedais ir kazokų bei maskvėnų invazijos 1655 metais.
Vilnius buvo išplėštas, išžudytas, suniokotas septyniolika dienų trukusio gaisro. Ir gana greitai sugebėjo atgyti, atsitiesti – iš esmės tai knyga apie gebėjimą atgimti, ji labai stipriai teigia gyvenimą, gyvybingumą. Pagrindinių herojų šeima – Norvaišos – yra Žemaitijos bajorai, tačiau reikėtų atminti, kad XVII amžiaus bajorai, kaip liudija šaltiniai, buvo labai mobilūs – jie nepaprastai daug keliavo: vizitavo savo dvarus, vykdavo į šventas vietas, seimus, sostinę. Daugelis, jei tik leido lėšos, siųsdavo savo sūnus studijuoti į užsienį. Vilnius neabejotinai buvo vienas iš didžiausių jų kelionių traukos centrų – kaip administracinis ir universitetinis miestas. Tad mano herojai Vilniuje praleidžia daug laiko ir nemažai patiria.
- Rašyti istorinį romaną – reiškia, kad reikia surinkti daug medžiagos apie aprašomą laikotarpį. Iš kur sėmeisi reikalingos informacijos? Be to, kiekvienas tyrinėjimas reikalauja laiko, kurio stygiumi daugelis, ypač gyvenančių Londone, skundžiasi. Kaip sekėsi suderinti kasdienius darbus ir rasti laiko informacijai rinkti ir rašyti?
- Taip, tai tiesa – prireikė galybės medžiagos, kuri susikaupė per bene dešimtmetį – visą studijų laiką. Kaupiau įdomius faktus, istorijas, kurias, atlikdama tyrimus savo mokslo darbams, rasdavau archyviniuose šaltiniuose, to meto laiškuose, memuaruose, istorikų publikacijose, monografijose. Kai jau sėdau rašyti, stengiausi viską kuo labiau tikrinti ir tikslinti. Net tai, kiek žingsnių Vilniuje turi žengti herojus nuo taško A į tašką B. Na, o laiko stygius ir darbų suderinimas, mano galva, - tik noro ir užsidegimo reikalas. Jei dejuosi, kaip sunku ir stinga laiko – tai jo ir stigs, nes jį švaistysi beprasmėms dejonėms. (Juokiasi). Nors kita vertus, gal iš tiesų Londonas išmokė mane efektyviau planuoti laiką – manau, kad pažintys su daugeliu įvairių sričių pasaulinio lygio profesionalų išmokė pastebėti, kaip neįtikėtinai efektyviai, racionaliai ir puikiai jie planuoja savo laiką ir atsirenka darbo prioritetus, nešvaisto jo nereikšmingiems niekams.
- Kuo tavo romanas galėtų būti įdomus skubančiam ir nervingam šiandienos žmogui?
- Skubančiam ir nervingam šiandienos žmogui mano romanas galėtų būti tarsi saldžiosios Vilniaus miros dvelksmas – geru vaistu nuo isterijos ir hipochondrijos… (Juokiasi)
- Kadangi romanas, galima sakyti, sukurtas emigracijoje, ar tikiesi didelio čia gyvenančių lietuvių susidomėjimo?
- Manau, kad rašant romaną sąmoningai orientuotis į kažkokią “tikslinę auditoriją” būtų buvę be galo banalu ir apgailėtina. Tuo labiau, kad nematau skirtumo, kur geografiškai gyvena skaitytojai – Vilniuje ar Londone, Tauragėje ar Trowbridge, Osle ar Ciuriche. Jie man visi mieli ir brangūs, o literatūra yra nuostabi tuo, kad ji – labai intymus ir labai demokratiškas menas. Tad tikrai nieko “nesitikėjau” – tiesiog norėjau kuo įdomiau ir geriau papasakoti apie Lietuvos istorijos dalykus, kurie man pačiai nepaprastai įdomūs ir verti to, kad nenugrimztų į užmarštį.
- Daug kas tave čia žino kaip „Lietuvos ryto“ korespondentę, dažnai rašančią apie išeivius, kurios komentarai neretai būna gana kandūs, negailestingi ar net įžeidūs. Tai tavo pačios požiūris ar tik žaidimas žodžiais ir skaitytojų jausmais?
- Žaidimas žodžiais ir skaitytojų jausmais… Manau, tai būtų labai ciniška ir neetiška, tad tokie “žaidimai” man nepriimtini. (Juokiasi) Dar manau, kad žmonėms, kuriems artimos pamatinės vertybės, kurie vadovaujasi sveiku protu, yra padorūs ir kultūringi, mėgsta ir iš visos širdies dirba savo darbą ir neturi tuščių juokingų pretenzijų, perskaičius mano straipsnius tikrai nėra ko įsižeisti – jie niekada nėra buvę kandumo taikiniu. Na, o užčiuopti tvyrančias įtampas, rašyti apie aktualias ir diskusijas visuomenėje keliančias temas – manau, kiekvieno žurnalisto siekis. Natūralu, kad reakcija į tokias temas būna nevienareikšmė.
- Ką tau pačiai davė ir kiek pakeitė gyvenimas Londone? Dauguma čia atvykusių prisipažįsta, kad buvo sunku sukurti sau draugų ir artimų žmonių aplinką. Kaip tu susidorojai su šia problema?
- Nelabai sunkiai – turbūt dėl dviejų priežasčių. Pirmoji ta, kad tai nebe pirmas didmiestis, kuriame yra tekę gyventi ir kai turi šiokios tokios patirties, jau žinai, kad vos atvykus niekas tau nepuls po kojomis, nepradės iš karto kviesti į rinktinius vakarėlius, būti pamerge vestuvių pokyliuose ar iki paryčių dalytis intymiausiomis paslaptimis virtuvėje prie taurės vyno. Tad kai nelaikai to “problema”, ji ima kažkaip savaime ir išsisprendžia (Juokiasi) Kita vertus, galbūt nustebinsiu pasakydama, kad manau, jog Londone daugeliu atžvilgių yra lengviau susipažinti su naujais žmonėmis nei Vilniuje – žmonės per renginius ar pobūvius noriau užmezga pažintis, laisviau bendrauja, šnekučiuojasi, yra atviresni kitam, tolerantiškesni kitoniškumui, svetimšaliams.
Britiški „pokalbiai apie orą“, iš kurių dažnas lietuvis pasišaipo, iš tiesų tėra neutralus kvietimas bendrauti, vedantis ten, kur nori abu pašnekovai. Toks neįpareigojantis bendravimas – puikus būdas atrasti požiūrių bendrumą, artimiau susipažinti. Daugelis tokių pasiplepėjimų vėliau perauga į nuoširdų, pastovų bendravimą, gražias draugystes.
Antroji priežastis – manau, kad santykiai turi vystytis natūraliai, „neforsuojant“. Galbūt todėl aplink save šiandien turiu fantastiškų, labai kūrybingų ir įkvepiančių žmonių būrelį. Čia - didmiestis, visiems stinga laiko, pašėlęs gyvenimo tempas – tad jei du žmonės dvi valandas važiuoja skersai išilgai miesto tam, kad pasėdėtų kartu valandėlę, nes gera kartu išgerti puodelį kavos ir pasišnekėti iš širdies, tai šį tą reiškia – kad abu tikrai nuoširdžiai to nori. Man regis, kad ieškant artimų sielų svarbiausia yra neapsimetinėti tuo, kuo nesi, nebijoti nusišypsoti nepažįstamam ar užmegzti neįkyrų „small-talk“, nuoširdžiai domėtis kitu žmogumi ne dėl kokių snobiškų paskatų, o dėl jo paties – ir viskas bus puiku. Ir atminti – nuo savęs niekur nepabėgsi. Tad, kad ir kaip nemaloniai tai skambėtų, gal kartais verta susimąstyti, ar vienatvės ar izoliacijos priežastys iš tiesų neglūdi tavyje ar tavo bendravimo būde?
- Ar savo gyvenimą visam laikui susiejai su Londonu? Gal kitas romanas bus rašomas angliškai ir jau ne tiek apie Vilniaus ar Lietuvos kilmingas šeimas, o apie Anglijos aukštuomenę?
- Kino režisierius Woody Allenas kartą yra pasakęs: nori prajuokinti Dievą – papasakok jam savo planus. Čia apie gyvenimo susiejimą su Londonu. Niekada nemaniau, kad šis miestas taps mano antrais namais, o štai kaip nutiko. Todėl nė neįsivaizduoju, kaip gali pasisukti likimas – gal turėsiu dar ir trečius, ir ketvirtus namus? (Juokiasi)
Apskritai man regis, kad šiais laikais viskas labai mobilu – žmonės keliauja, gyvena keliose vietose iš karto, technologijos ir komunikacijos leidžia dirbti neprisirišant prie kurios nors konkrečios vietos – ypač žurnalisto, tyrinėtojo ar rašytojo profesijos atstovui.
Vieno klavišo spustelėjimu per kelias akimirkas užfiksuotą vaizdą su komentaru galima nusiųsti tūkstančius kilometrų ir publikuoti internete milijoninei auditorijai. Manau, tai nuostabu. Dėl angliško romano apie Anglijos kilminguosius… Nemanau, kad jo stigtų anglų literatūroje! (Juokiasi)
O lietuviško istorinio romano apie XVII amžių pasigedau. Atrodo, jo ilgėjosi ir Lietuvos skaitytojai… Na, o knygos pristatyme Londone lankęsi britai tikino, kad apie Lietuvos praeitį mielai paskaitytų – mūsų istorija turtinga, spalvinga, bet jiems mažai žinoma…