Be to, tos Vakarų šalių bendruomenės, jų puoselėjamos tradicijos nevienodės, taigi ir galimybės įsitvirtinti skiriasi. Siūlau pokalbį su Vokietijoje – iš pradžių Kilyje ir Liubeke, dabar Berlyne - gyvenančiu lietuvių menininku Mindaugu Gapševičiumi.
- Berods, prieš septynerius metus išvykai į Vokietiją. Turėjai kokių konkrečių planų, galvojai apsistoti šioje šalyje ilgesniam laikui?
- Ne, tikrai negalvojau apsistoti ilgesniam laikui. Apsispręsti važiuoti, tiesa, nebuvo sudėtinga, ką tik buvau baigęs Vilniaus dailės akademiją (VDA) ir po truputį ieškojau, kuo užsiimti, be to, važiavau į vietą, kurią prisijaukinau dar studijuodamas. Tiesiog norėjau kitokios patirties ir įvertinau strategiškai patrauklią geografinę padėtį gyvenimui ateinantiems trims mėnesiams. Nors visiškai nekalbėjau vokiškai, po truputį išmokau, susiformavo draugų, pažįstamų ir darbdavių ratas. Konkrečių planų, kurie skirtųsi nuo planų gyvenant Lietuvoje, tikriausiai ir šiuo metu nėra, darai tai, kas tuo metu aktualu ir įdomu.
- Emigracija į Vokietiją tarp lietuvių lyg ir nėra labai populiari. Priežastys kaip ir aiškios ir paprastos – gana uždara darbo rinka, Vokietijos ūkis bent iki šiol išgyveno ne geriausius laikus. Viską išvardinau? Kaip pavyko susitvarkyti (ir kiek užtruko), kad būdamas menininkas šioje šalyje gyveni pakankamai laisvą ir užtikrintą gyvenimą?
- Pagrindines priežastis kaip ir išvardinai, nors kalbant apie ūkį, tai manau, jog iškart po Vokietijos susijungimo kurį laiką viskas buvo dar gerai, bet tuo metu emigracija dar nebuvo pasiekusi tokių mastų, kaip po Europos Sąjungos plėtros. Kai sakai, jog gyvenu pakankamai užtikrintą gyvenimą, tai nežinau, ką ir atsakyti. Viskas yra labai reliatyvu: šiuo metu - OK, po kiek laiko situacija gali radikaliai pasikeisti.
Dirbau ivairius darbus, kaip minėjau, prieš atvažiuodamas lyg ir kažką studijavau, paskui EXPO 2000 kuravau dalį vokiečių pavilijono kultūrinės programos, pamėginau dirbti su studentais, besidominčiais interneto menu, kol galiausiai vienoje Liubeko mokykloje tapau kompiuterinių tinklų administratoriumi. Mokykla labai patraukli, dėstomos naujosios technologijos, studentai – iš viso pasaulio, tačiau pats Liubekas su savo pagyvenusiais žmonėmis greit spėjo užknisti ir persikrausčiau į Berlyną, kartas nuo karto nuvykdamas padirbėti į Liubeką.
Berlyne patekau į kairesnių pažiūrų socialinę erdvę, su draugais išsinuomojom patalpas ir pradėjome daryti akcijas, kuriose susipynė vaizduojamasis menas, muzika, maistas, internetas ir teorija.
Taip pat rašome įvairius projektus, šiuo metu kaip tik dirbu prie tarptautinio projekto, į kurį pavyko įtraukti medijos meno akademiją Kiolne, Europos vizualiųjų menų mokyklą Angoulême, Prancūzijoje, ir VDA. Studijos vyks internetinėje „Second Life“ teritorijoje, bei keliaujant su kemperiais po Europą. Tuo pačiu metu bandau eksperimentuoti, jungdamas meną ir komerciją, pardavinėdamas kilimus, kurių raštą generuoja kompiuterinės programos (http://triple-double-u.com). Taip ir gyvenu - multikultūrinėje ir interdisciplininėje erdvėje.
- Gal klystu, bet Vokietijoje nėra lengva įsitraukti į vietos bendruomenę, vokiečiai emigrantus laiko per atstumą nuo savęs. Tai tiesa, ir kaip pačiam sekėsi šia prasme? Gal gali palyginti Vokietiją su kitomis šalimis, tarkime, britų salomis, Prancūzija, Šveicarija ir kt.?
- Iš tikrųjų čia reikėtų paminėti vokiečių butaforinį tolerantiškumą. Vokietija tikrai nėra labai miela svetimšaliams. Kol bandė išsiaiškinti santykius su žydais, privažiavo daug turkų, kurie, kaip pasirodo, iki šiol nesiintegravo į vietinę kultūrą. Prieš dešimtmetį čia galima buvo pamatyti tik vieną kitą afrikietį, kurie labai tiksliai apibrėždavo savo situaciją, jog yra diskriminuojami.
Bendrai paėmus, vokiečiai labiau vertina save nei kitataučius, galbūt dėl to lietuviai nepuolė čia emigruoti. Vis dėlto iš esmės viskas priklauso nuo praktinių kalbos žinojimo, to, ką pats gali pasiūlyti, ir į kokią bendruomenę papuoli atvykęs. Visada būna paprasčiau sostinėse, nes sostinės yra daugiau multikultūrinės ir žmonės čia pripratę matyti įvairesnių dalykų. Nenorėčiau lyginti vokiečių su kuo nors, nes yra skirtumas, kai gyveni ilgesnį laiką ir kai atvažiuoji tik pasisvečiuoti.
Įtariu, kad nė viena didelė tauta nėra atvira svetimšaliams. Yra kažkokia globalinė konkurencija dėl pasaulinių įtakų. Atvažiuok į Rusiją, Angliją, Prancūziją nemokėdamas kalbos ir pasižiūrėk, kaip seksis tapti vietos bendruomenės nariu. Tikriausiai nebus labai paprasta, net jei buvai žinomas toje bendruomenėje dar iki atvykimo.
Dar labai priklauso nuo to, kiek pats esi gyvybingas, kiek nori vietinei bendruomenei padėti ir ar pats nebijai tapti tos bendruomenės nariu. Meno pasaulyje kiek paprasčiau - menininkai lengviau priima kitaminčius ar kitataučius į savo būrį. Taip jau yra, kad čia bendravimas šiek tiek laisvesnis, kiek konceptualesnis, apie žmogų sprendžiama ne vien remiantis jo finansiniais pasiekimais. Šia prasme man nebuvo sudėtinga, visada jaučiau palaikymą.
- Kaip po septynerių metų gyvenimo Vokietijoje atrodo Lietuva? Koks tavo santykis su tėvyne?
Tiesą pasakius, niekada nemaniau, kad reikės ieškoti kažkokio santykio su tėvyne. Lietuva yra Lietuva, niekur ji nedingo ir aš kol kas nedingau, dažnai ten būnu, tvarkau reikalus ir nelaikau savęs jokiu emigrantu. Ne matau didelio skirtumo tarp važiavimo iš Vilniaus į tėviškę Raseiniuose ar iš Berlyno – pas tėvus į Vilnių. Tiek, kad Lietuvoje mes esame šiek tiek išvarginti kasdieninių rūpesčių ir gyvename atokiau nuo globalesnių problemų.
Gal per daug mistifikuojame Tėvynę, grįžtame vėl į tautinio atgimimo periodą, kuris buvo pereitame šimtmetyje: artojų kraštas, šviesiaplaukės lietuvaitės ir rūpintojėliai. Bet laikai keičiasi, viskas bus gerai.