„World Relief DuPage“ konsultavimo centro bei privačios psichologinio konsultavimo agentūros „Choices, Inc.“ specialistės Laimos Zavistauskas teigimu, vadinamieji „trečiabangiai“ Amerikoje patiria kitokio pobūdžio psichologinių sunkumų, kartais net didesnių nei Lietuvoje, tačiau dėl ekonominės bei socialinės JAV sistemos šios problemos daro menkesnę žalą psichologinei žmogaus būsenai.
© Corbis

Su psichoterapeute – pokalbis apie prisitaikymo svečioje šalyje niuansus, emigracijos „išaugintą“ moterų emancipaciją bei pagrindines patiriamo nerimo, streso priežastis.

– Dėl kokių problemų emigrantai dažniausiai kreipiasi psichologinės pagalbos?

– Dažniausiai pasitaikančios problemos yra labiau bendražmogiškos. Tų, kurias lemia apsigyvenimas svetimoje šalyje, kitoje kultūrinėje dermėje, nėra daug arba jos neįvardijamos kaip įsikūrimo svečioje aplinkoje pasekmė, tarkim, asmeniui trukdo gyventi svetima kalba, kultūriniai skirtumai ir panašiai.

Jeigu kalbėtume konkrečiau, daugiausia kreipiamasi dėl tarpusavio santykių nesklandumų. Remiantis mano darbine patirtimi, 29 proc. visų mano konsultuotų klientų išgyvena būtent dėl šių problemų. Dažniausiai nagrinėjami tarpusavio santykiai (partneriai ar sutuoktiniai), taip pat tėvų ir vaikų bendravimo problemos, santykiai su darbdaviais. 

20 proc. asmenų kreipėsi konkrečiai dėl nerimo problemų. 18 proc. – konkrečiai dėl depresijos. Šie skaičiai šiek tiek stebina, nes, atrodo, žmonių, patiriančių depresiją, turėtų būti daugiau. Tačiau santykių problemos yra dominuojančios, o nerimas ar depresija dažnai būna jų pasekmė. Likusią dalį asmenų sudaro besikreipiantys dėl vaikų auklėjimo, mokyklinių problemų ir panikos priepuolių.

Tiesa, vertėtų paminėti ir tai, jog dalis besilankančių niekada to nedarytų savo noru. Pavyzdžiui, asmeniui, įsivėlusiam į buitinį konfliktą, teismo metu nurodoma lankyti vadinamąsias privalomas psichologo konsultacijas tam, jog būtų sumažinta ar panaikinta bausmė už pažeistas teisines normas. Tai, priklausomai nuo atvejo, gali trukti ir dešimt, ir šešiasdešimt sesijų. Daugelis tokias sesijas lankančių žmonių išeina nustebę ir suvokę gavę tai, ko nesitikėjo.

– Kaip demografiniu aspektu apibūdintumėte į Jus besikreipiančius? Kurios lyties atstovai sudaro didesnę dalį – moterys ar vyrai? Koks amžiaus vidurkis?

– 53 procentus besikreipiančiųjų sudaro moterys, 40 procentų – vyrai, 8 procentus – vaikai. Didžiausias skaičius klientų fiksuojamas 30–40 metų amžiaus grupėje (38 procentai), 30 procentų – 40-mečiai – 50-mečiai. 

Pradėjusi dirbti buvau maloniai stebinama tuo, jog vyrai ateina ir kalba apie savo problemas, patys ieško pagalbos, atsakymų ir išeičių. Vis dėlto lietuviškoje visuomenėje tvyro nuomonė, kad šios lyties atstovai nėra linkę gilintis ir kalbėti apie panašaus pobūdžio temas.

– Ar galėtumėte išskirti kelias pagrindines prisitaikymo svečioje šalyje stadijas, kurias patiria emigranto kelią pasirinkę lietuviai?

– Kai žmogus, tik atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas ir išvydęs mažas maisto produktų ar drabužių kainas, besišypsančius aplinkinius, dangoraižius, apsvaigsta nuo minties, jog jam tai jau yra ranka pasiekiama, jis jau atsidūrė AMERIKOJE, kultūrinio prisitaikymo teorijoje tai vadinama „medaus mėnesio“ stadija. Tačiau laikui bėgant žmogus susiduria su egzistuojančia sistema, kuri jį ima statyti į tam tikrus rėmus. Išryškėja kalbos barjero keliamos problemos – negali savęs išreikšti ir suprasti kito, negali susirasti tokių draugų, kaip turėtų Lietuvoje, negali atkurti tokių betarpiškų ir nuoširdžių santykių. Kai kurie pradeda išgyventi suvokę, jog nebeturės tokio socialinio statuso, galbūt nepasieks karjeros aukštumų. Asmuo, susidūręs su šiais sunkumais, neretai nusivilia, išsigąsta, nesutinka, priešinasi, kritikuoja sistemą. Tai taip vadinama realybės stadija.

Galiausiai imigrantas pasirenka, ką daryti toliau, – prisitaikyti, bandant suprasti ir toleruoti kultūrą, kurioje pasirinkta gyventi, neatmetant savo gimtosios šalies papročių, tradicijų ir kalbos, – ir tokiu būdu pereiti į paskutinę integracijos stadiją; ar atmesti šią kultūrą kaip svetimą, šaipytis iš dirbtinų amerikiečių šypsenų, kritikuoti jų gyvenimo būdą, o viduje jaustis svetimam, nesuprastam ir nepriimtam. Ši stadija vadinama marginalizacijos. Tai neapibrėžta asmens padėtis, kai jautiesi nebepriklausantis, atitolęs nuo savo šalies kultūros, o prie naujos taip ir neprisitaikęs, jos nepriėmęs, nepripažinęs.

Mokymasis, toleravimas, bandymas suprasti – daug sunkiau pasiekiami, pastangų ir laiko reiklaujantys procesai, nei atmetimas, stereotipų taikymas ir kritikavimas.

– Kaip elgiasi imigrantas, pajutęs realybės skonį svetimoje šalyje?

– Jeigu jis stengiasi žvelgti lanksčiai į pasikeitusį savo gyvenimą ir aplinką, pasiryžta išmokti anglų kalbą, susiranda patinkantį darbą, pradeda susigrąžinti socialinį statusą, tai pamažu susikuria sau ne tik buitine prasme patogias sąlygas, bet ir psichologiškai priimtinas aplinkybes. Žmogus jaučiasi gerai gyvendamas čia, tačiau neatmeta ir ankstesnio gyvenimo savo šalyje, jaučia savo šaknis. Tai – sėkmingai integravusiojo į visuomenę pavyzdys.

Kitu atveju asmenys neretai puola į kraštutinumus – arba užsidaro savo tautinėje bendruomenėje, arba tampa vadinamaisiais Johnais Smithais, su lietuviais nenorinčiais turėti nieko bendra.

Jeigu žmogus nenori suvokti, pažinti svetimos kultūros, mokytis anglų kalbos, natūralu, jog jis užsidaro savo rate, kuriame jaučiasi geriau. Tačiau išėjęs iš vadinamosios saugios zonos, toks žmogus akimirksniu sukrenta, sumažėja, nebepasitiki savimi. Tokiu atveju asmuo jaučiasi palaužtas – be vaikų ar draugų pagalbos negali susitarti dėl vizito pas gydytoją, pasikalbėti su banko darbuotoju ar susitvarkyti kitų reikalų. Žmogaus elgesyje ima dominuoti gynybinės reakcijos – irzlumas, pyktis, nepakantumas, sarkazmas ir pan., kurios padeda apginti savo ego ir pabėgti nuo realybės keliamo psichologinio skausmo, bet, deja, taip tik dar labiau pagilinamos psichologinės problemos.

– Ar galėtumėte išskirti pagrindines priežastis, dėl kurių svečioje šalyje atsidūrę lietuviai neretai patiria nerimą, stresą, galbūt netgi depresiją?

– Priežastys gali būti subjektyvios, objektyvios arba ir vienos, ir kitos tuo pat metu. Subjektyvios – atsiskyrimas nuo šeimos, socialinio statuso praradimas, kalbos barjeras, nesėkmingos darbo paieškos, šeimos nesėkmės ir pan. Objektyvios – kultūriniai ir tradicijų skirtumai, diskriminacija, objektyvūs adaptacinio laikotarpio sunkumai, šalies įstatymai, imigracinis statusas ir pan. Be abejo, ir vienos, ir kitos priežastys atsiliepia žmogaus psichologinei sveikatai, sutrikdo savigarbą, susilpnina saugumo jausmą, sukelia stiprius emocinius išgyvenimus. Jei žmogus slopina frustracijas, nesigilina į savo savijautą, ilgainiui išsivysto depresija, nerimo sutrikimai, panikos priepuoliai ar somatoforminiai sutrikimai (psichikos sutrikimai, kai pacientas turi daugybę fizinių nusiskundimų, būdingų tam tikroms ligoms, tačiau jokios organinės patologijos nerandama, – aut. past.).

– Neretai tenka išgirsti imigrantus, ypač tuos, kurie šalyje gyvena nelegaliai, kalbant, jog „kai jų vaikai baigs mokyklą, važiuos namo ir pasiims juos kartu su savimi“. Su kokiais psichologiniais sunkumais atžala, Amerikoje gyvenusi, pvz., 10 ar 15 metų, susidurs atsidūrusi Lietuvoje ar kurioje nors kitoje Europos šalyje?

– Jie taip pat pereis tas pačias fazes, kaip imigrantai, atvykę į svetimą šalį: patirs ir pakilimus, ir nusileidimus, kol galų gale nusistovės teigiamos arba neigiamos patirtys. Ko gero, bus sudėtingiau tėvams nei vaikams dėl to, kad jaunas žmogus yra lankstenis pasikeitimams ir geba greičiau prie jų prisitaikyti.

Kai tėvai, nusivylę Amerika ir čia nematantys galimybių toliau gyventi, svarsto apie sugrįžimą į Lietuvą, jie patiria panašius išgyvenimus, kaip ir išvažiuodami iš Lietuvos: tikisi, jog ten bus kitaip, geriau. Ir ta ateities vizija suteikia energijos, vilties, padeda išgyventi sudėtingoje dabartyje. Problema yra tame, jei žmogus, ieškodamas išeities iš esamos situacijos, remiasi daugiau emocijomis nei racionaliu protu: asmuo, tarkim, pragyveno Amerikoje dešimt metų. Natūralu, jog jis kitoks, o ir Lietuva – nebe tokia. Jeigu jis dar prieš išvykdamas blaiviai apmąsto, bando įsivaizduoti, kokie galimi sunkumai laukia sugrįžus, ir tam pasiryžta – gerai, tačiau jeigu žmogaus sprendimas yra impulsyvus ir spontaniškas, manymas, kad asmeninės problemos išsispręs pakeitus gyvenamą vietą, yra saviapgaulė. Kai pasiruošęs išvykti numato galimas kliūtis, planuoja, pasiruošia, sunkumai sugrįžus taip nebešokiruoja.

– Psichologinę pagalbą emigrantams teikiantys specialistai Lietuvoje teigia, kad gerokai padaugėjo klientų, kurie prisipažįsta galvojantys apie savižudybę, bandė nusižudyti arba yra išgyvenę artimųjų savižudybę. Ar Jums teko susidurti su panašaus pobūdžio atvejais?

– Tikrai nedaug. Mano darbo praktikoje tai daugiau išimtis nei dėsningumas. Nenorėčiau iš tų kelių atvejų daryti išvadų apie ekstremalių išeičių ieškančių padaugėjimą ar sumažėjimą, bet viena yra akivaizdu, kad vadinamosios trečios bangos išeivių patiriami sunkumai čia, Amerikoje, yra kitokio pobūdžio nei Lietuvoje. Ir nors daugeliu atvejų tie sunkumai net didesni nei Lietuvoje, sakyčiau, visgi jie yra mažiau asmenybę žalojantys, žmogaus savivertę žlugdantys. Čia, manau, įtakos turi šios šalies ekonominė, socialinė bei politinė santvarka. Ir nors daugelis pripažįsta turintys įvairių problemų, absoliučioje neviltyje atsiduriančių yra mažiau (arba tokią būseną patiriantys į mus nesikreipia).

Kodėl taip yra? Mano manymu, čia suveikia tam tikri kompensaciniai svertai. Sakykim, jei čia gyvendamas žmogus ir žino, kad niekuomet jau nedirbs pagal profesiją, turėtą Lietuvoje, ar niekad nesijaus šitoje šalyje kaip tikruose namuose, vis dėlto jo praradimus kompensuoja tam tikri įgyti atradimai – galimybės pagerinti savo buitį, pakeliauti, suteikti vaikams geresnį išsilavinimą, jaustis saugesniems. Be to, žinojimas, kad jei bus labai blogai, gali visada grįžti Lietuvon, irgi yra optimizmo suteikianti viltis.

– Ar pasitaiko tokių, kurie mano, jog jų nepasitenkinimą gyvenimu lemia nusivylimas šalimi, kurioje gyvena, t.y. JAV?

– Nusivylimas šalimi daugiau būdinga reakcija žmonėms, kurie atsakomybę už patiriamas nesėkmes, nesklandumus, nesusiklosčiusius santykius ir neišsipildžiusias viltis linkę perkelti ant kito pečių: partnerio, darbdavio, kolegos, o kartais ir sistemos. Psichologijoje tai vadinama projekcija – gynybinių mechanizmų kategorijai priklausantis elgesys, kai pasekmių priežasčių žmogus ieško ne savyje, bet išorėje. Įprasta, žmogiška, deja, savijautos nepagerinanti reakcija. Tie, kurie dirba su savimi ir išsiugdo saviįžvalgos įgūdžius, žino, kad svarbu ne tik kur, bet ir kaip gyveni, ir kad kur benukeliautum, visada atsiveši su savim bagažą savo paties prietarų, ydų, charakterio silpnybių. Taigi šalis ne visuomet yra tas atpirkimo ožys, kuriam galima suversti savo nesėkmes, nusivylimus, nepasitenkinimą ir pan.

Ir psichologai, ir dvasiniai mokytojai, ir sielovadininkai sutaria dėl to paties: sunkumai, nesėkmės, išbandymai veda vidinės evoliucijos keliu, užgrūdina, sustiprina, atveria žmoguje tokias savybes kaip gailestingumą, atjautą, toleranciją, pasitikėjimą savimi. Bet tai vyksta tuo atveju, jei žmogus apmąsto, analizuoja savo elgesį ir mokosi iš savo patirties.

– Ar teko konsultuoti tuos, kurie JAV gyvena nelegaliai, jaučiasi įkalinti svečioje šalyje, tačiau grįžti namo nesiryžta? Kuo dažniausiai jie aiškina savo nepasiryžimą grįžti namo – baime keisti susikurtą įprastą kasdienybės zoną, dėl finansinių sumetimų ar kuo kitu?

– Šios temos kartais iškyla kontekste. Neteko dirbti su klientu, kuris ateitų su taip įvardyta problema.

– Ar tiesa, kad emigracijoje daug dažniau dūžta šeimyninė laimė? O galbūt atvirkščiai? Kaip tai galėtumėte paaiškinti?

– Taip, tiesa. Iš dalies tai būtų galima paaiškinti vaidmenų pasikeitimu, emancipacijos, tai yra didesnės asmeninės laisvės įgijimu. Amerikoje mes keičiamės, mus veikia jos socialinis gyvenimas, jos normos, pavyzdžiai. Sakykim, lietuvės, regėdamos, kad amerikiečių moterų statuso, jų teisių, nepriklausomybės šioje visuomenėje kartelė yra žymiai aukščiau, ima elgtis panašiai, siekia daugiau laisvių, įgyja daugiau galių, tačiau kartais pačios nežino, kaip tame naujame vaidmenyje jaustis, nepripažįsta, kad pačioms taip pat reikia prisiimti atsakomybę dėl vykstančių pasikeitimų. Tą patį galima pasakyti ir apie vyrus. Ir jų gyvenimas gerokai keičiasi: kai kurie yra priversti pasikeisti vaidmenimis su žmonomis, nes šios tampa šeimų išlaikytojomis, kai kurie dirba tiek daug, kad mato šeimas tik savaitgaliais, todėl atšąla santykiai. Visa tai veikia tarpusavio santykius, poroms kainuoja daug nervų ir sveikatos norint išlaikyti savo buvusias įtakos zonas... 

Todėl nuoširdžiai gerbiu žmones, drįstančius prisipažinti: „aš turiu problemų, man sunku“. Man tai greičiau skamba kaip stiprybės nei silpnumo ženklas. Nes visi mes turim problemų, tik ne visi drįstam apie jas kalbėti. O pripažinimas, kad problema egzistuoja, yra pirmas žingsnis jos sprendimo link.

– O tai, kad moterys Amerikoje geriau jaučiasi ir sulaukia daugiau komplimentų, neapsunkina jos bendravimo su partneriu, kai ši iš jo namuose tikisi to paties?

– Žinoma, tai gali būti viena priežasčių. Ir vėl čia paminėsiu Amerikos kultūros normų bei tradicijų įtaką mūsų elgesiui ir lūkesčiams. Moteris čia jaučia mažiau visuomenės spaudimo – neprivalai kasdien dažytis ar avėti aukštakulnius, kad jaustumeisi gerai ir netgi sulauktumei komplimento, nes čia sakyti vienas kitam pagyrimus natūralu. Moteris, stebėdama kitų šeimų, ypač amerikiečių, tarpusavio santykius, o ir pati sulaukdama dėmesio bei įvertinimo darbe, parduotuvėje, restorane ima nejučiomis lyginti ir svarstyti, „o koks tas mano Jonas?“ Ir išvada dažnai yra ne Jono naudai. Jis ir ne toks paslaugus, atidus, ir su vaikais tiek neužsiima, nepaklausia, kaip jautiesi, o jei dar išgerti mėgsta... Atsakomoji reakcija – neviltis, pyktis, liūdesys, dėl ko vėliau įsižiebia konfliktai, barniai.

Taigi iš vienos pusės, palygindami savo gyvenimus su kitų, geriau suprantame, ko norime ir ko nenorime iš savo artimo, iš kitos pusės, reikia nepamiršti, jog mes dažnai idealizuojame, matome kituose tai, ko patiems trūksta. Betgi žmogui būdinga matyti, kad „už tvoros kaimyno žolė visada žalesnė“, ar ne?

– Ar tiesa, jog nemaža dalis emigrantų yra vieniši? Kaip tai, kad svečioje šalyje gyvenantis asmuo ilgus metus nesusiranda artimo žmogaus, lemia jo psichologinę būseną?

– Taip, gaila, bet tiesa. Gyvenant čia, vienišumo jausmas daugeliui atsiranda ar sustiprėja, net ir turint artimą žmogų. Žmonės skundžiasi nesibaigiančiu bėgimu ir nuolatine įtampa, stresu, pakrikusiais tarpusavio santykiais. Daugeliui nelieka laiko, o kartais ir poreikio tiesiog pabūti drauge, ramiai pasivaikščioti, pasikalbėti, pajausti vienas kitą. Atsiranda emocinė distancija, nebelieka bendrystės jausmo. 

Yra ir objektyvi priežastis, jau minėta amerikietiškos kultūros įtaka. Aplinka mus veikia ir keičia. Ir nors pagal lietuvišką prigimtį vertiname nuoširdumą, atvirumą, pasitikėjimą, gyvendami šioje kultūroje išmokstame paviršutiniško mandagumo, draugiško bendravimo, bet neįsileidžiant per daug arti į vidų, neatsiskleidžiant. O mums tai nenatūralu, mes užaugę mažoje šalyje, kur vertinamas betarpiškumas. Gal todėl dažnai kartu su klientais prieiname išvadą, kad priežastys, dėl kurių jie kreipėsi konsultacijų pradžioje, – panikos atakos, depresija, nerimas ar pan., glūdi giliau – konfliktiškuose šeimos tarpusavio santykiuose, asmeniniame nepasitenkinime savimi, nemokėjime išreikšti save. O tai – kelias į saviizoliaciją, atsiskyrimą ir vienišumą.

– Ar teko konsultuoti moteris, kurios daugelį metų nematė Lietuvoje paliktų savo vaikų? Kaip tokia situacija lemia jos psichologinę būseną? Ar keičiasi jos elgesys, svetimos šalies teikiamų gyvenimo sąlygų vertinimas?

– Palikti vaikai Lietuvoje – skaudi dilema ne vienai motinai, ne vienai šeimai. Negalėčiau daug diskutuoti šia tema, nes mano darbo patirtis šioje srityje ribota. Galiu tik paminėti, kad prieš porą metų XIV Mokslo ir kūrybos simpoziume teko skaityti paskaitą kartu su psichologe iš Lietuvos Vanda Vaitekoniene. Jos tema buvo „Paliktų vaikų psichologiniai sunkumai“. Ji rėmėsi sociologiniais tyrimais, atliktais Lietuvoje, ir kalbėjo apie tai, kokias pasekmes tėvams ir vaikams daro atsiskyrimas. Tą straipsnį ir šiandien galima rasti Bernardinai.lt tinklalapyje.

– Įsimintiniausia/linksmiausia/absurdiškiausia situacija, pasitaikiusi Jūsų praktikoje.

– Nelabai man sekasi pasakoti su darbu susijusias situacijas. Gal čia konfidencialumo principas kaltas, įpratinęs neviešinti savo klientų istorijų. Galiu tik pasakyti, kad mane pačią labiausiai džiugina istorijos apie tai, kaip pasikeitė žmogaus gyvenimas. Kai išgyvenęs gilią depresiją klientas pasako „jūs man padėjote išlipti iš duobės...“; arba moteris, patyrusi psichologinį bei fizinį smurtą, suranda jėgų keisti savo gyvenimą ir palieka savo psichopatišką partnerį; ar panikos priepuolius patyręs žmogus pripažįsta, kad jie daugiau nebesikartoja. Tai istorijos, kurios suteikia jėgų ir prasmės mano darbui.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ispanijoje įvykdyta dar viena ataka, penki teroristai nušauti yra sužeistų (3)

Ispanijos pajūrio kurorte Kambrilse penktadienį paryčiais automobiliui „Audi“ įsirėžus į...

Orai: po tikros karščio bangos vėl teks ieškotis megztinio (11)

Vasara tempo nemažina ir jau artimiausiomis dienomis vėl sulauksime tikros karščio bangos: oras...

„Lietuvos įtakingiausieji 2017“: žurnalistai

Ir šalies elitas, ir visuomenė vieningai sutaria dėl įtakingiausių šalies žurnalistų. Sąrašo...

Teroristinis išpuolis Barselonoje: aukų skaičius dramatiškai išaugo nuolat pildoma (781)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

Išpuolis Barselonoje: sulaikyti du įtariamieji (267)

Ispanijos saugumo tarnybos paskelbė įtariamojo, kurio vardu išnuomotas incidente panaudotas...

Liudininkas apie kraupų išpuolį Barselonoje: jis per žmonių minią lėkė visu greičiu, nė nebandė stabdyti (29)

Ketvirtadienio vakarą Barseloną sukrėtė kraupi teroro ataka – į minią žmonių įsirėžė...

Barselonos centre gyvenantis lietuvis: nejauku ir pikta, bet tenka priimti tokią realybę (43)

Apie šešerius metus Katalonijos sostinėje Barselonoje gyvenantis kaunietis Eduardas Žigunovas...

„Sūduva“ po pertraukos neatlaikė Bulgarijos čempionų spaudimo (174)

Bulgarijos čempionai parodė savo meistriškumą. Paskutinio UEFA Europos lygos atrankos varžybų...

Lietuvoje pristatyta įspūdinga aukštosios mados Indijos kolekcija (15)

Vilniuje ketvirtadienio vakarą įvyko neeilinis mados renginys. Indijos nepriklausomybės dienos...