Tiesiamas naujas kelias – ta pati istorija. Benzinas prie pabaigos – degalinėje aptarnaus indas arba pakistanietis. Sustosi pakelėje užkąsti – taip, ir šioje užeigoje omanietis nebent savininkas.
Omanas, kaip ir kitos Arabijos pusiasalio valstybės, per porą pastarųjų dešimtmečių patyrė tikrą darbo migrantų invaziją. Skaičiuojama, kad imigrantų (čia jie oficialiai vadinami ekspatriantais) Omane yra daugiau kaip milijonas, o per kelerius artimiausius metus omaniečių ir atvykėlių skaičius gali išsilyginti: ir vienų, ir kitų bus maždaug po du milijonus.
Kai kurie vietiniai tikriausiai su nostalgija prisimena 2000-uosius, kai užsieniečių Omane tebuvo ketvirtadalis.
Nors atvykėliai iš Azijos kelia daug problemų – nuo nelegalaus darbo iki šiukšlių prie jų namų, – akivaizdu, kad be jų šiandien Omane nedygtų tokia daugybė naujų pastatų (nuo privačių namų iki penkių žvaigždučių viešbučių) ir kasmet nebūtų paklojama šimtai kilometrų asfalto.
Šį pavasarį vienoje tarptautinėje parodoje Omanas pristatė kelis solidžiausius su turizmo plėtra susijusius projektus: per kelerius artimiausius metus sostinėje ir šalia jos iškils bent keturi prabangūs viešbučiai, didelis prekybos ir laisvalaikio kompleksas, ekspozicijų centras.
Vien į juos bus investuota apie 3 mlrd. eurų – suma, gerokai viršijanti visų 2014 metais Lietuvoje atliktų statybos darbų vertę. O kur dar tūkstančiai privačių namų, šimtai pavienių daugiabučių ir dešimtys gyvenamųjų kvartalų.
Omane statoma labai daug, ir beveik viskas – atvykėlių iš Indijos, Pakistano, Bangladešo rankomis. Auliniai batai, kombinezonas, virš jo – ryškiaspalvė liemenė, ant galvos – šalmas, po juo – veidą ir kaklą nuo saulės slepianti skara – štai statistinio darbininko portretas. Ir vidutiniškai plius keturiasdešimt kasdien visą vasarą, be jokios vilties, kad saulė bent minutėlei pasislėps už debesies.
Dirbantieji legaliai privalo gauti per mėnesį mažiausiai 700 eurų – tokia Omane oficiali minimali alga. Nepaisant to, dalis atvykėlių dėl įvairių priežasčių atsiduria „šešėlyje“, kur saulė kiekvieną mielą dieną plieskia taip pat negailestingai, tačiau atlyginimas gali ir nesiekti minimumo. Valdžia mėgina įvairiais būdais su tuo kovoti. Pavyzdžiui, prieš pusantrų metų įtvirtinta taisyklė, kad užsienietis, norintis pasikviesti į Omaną gyventi savo šeimą, privalo oficialiai uždirbti ne mažiau kaip 1300 eurų per mėnesį.
Kita vertus, jau beveik du dešimtmečius visoje šalyje vykdoma vadinamoji „omanizacijos“ programa: privačios bendrovės finansiškai ir kitais būdais skatinamos įdarbinti kuo daugiau Omano piliečių. Kai kurios savarankiškai ir viešai įsipareigoja, kad tik vienas iš dešimties darbuotojų bus užsienietis – tai dažną kartą laikoma patriotiškumo apraiška. Kita vertus, valdžia yra nustačiusi, kad tam tikrų profesijų specialistai, pavyzdžiui, advokatai, įmonių finansininkai, pradinių mokyklų mokytojai ir net elektrikai bei automobilių servisų vadovai privalo būti Omano piliečiai. Galima tik spėlioti ar išties visi šių taisyklių griežtai laikosi.
Tačiau kad omaniečiams verta mokytis ir siekti geros darbo vietos, abejonių nekyla. Turintis aukštojo mokslo diplomą šalies pilietis visiškai pagrįstai gali tikėtis „švarios“ darbo vietos ir ne mažesnės kaip 2200 eurų algos. Sėkminga karjera reiškia, kad atlyginimas pastebimai didės: rimtos įmonės departamento vadovas gauna 10 000 eurų per mėnesį, kartais – daugiau.
Maža maloni smulkmena: Omane tau išmoka viską, ką uždirbai, nes jokių darbuotojui taikomų mokesčių nėra.
Turint tai galvoje sklypas nuosavo namo statybai už 100 000 eurų sostinėje anaiptol neatrodo vien tik turčių privilegija, kaip ir kotedžas už pusę milijono ant jūros kranto.
Juodadarbių atvykėlių kasdienybė, kaip daug kur, nepavydėtina. Diena prabėga prakaituojant po negailestinga saule (dirbantieji patalpose, sakysime, padavėjai, tikriausiai jaučiasi it laimės kūdikiai – juk viduje oras beveik visuomet vėsinamas), o pavakare telieka sulaukti įmonės samdomo autobuso ir riedėti į miesto pakraščius, kur susispaudę gyvena tūkstančiai likimo brolių.
Atvykėliai vežami autobusais be kondicionierių – į tokius omanietis nė už ką nesėstų. Dauguma jų – seni indiški TATA, kurių languose įrengtos metalinės pertvaros primena kalėjimo grotas.
Keliai Omane puikūs. Neasfaltuotos tik tokios atkarpos, kurių gal net žemėlapiuose nėra. Ir beveik visur pakelėse – apšvietimo žibintai. Važiuodamas stebėjausi: Lietuvoje asfaltas ima minkytis it plastilinas, jei porą dienų įšyla daugiau kaip 30°C.
Omane keliai lygūs lygutėliai, nors maždaug pusę metų dienomis karštis čia siekia 40–50°C. Ir kaži kodėl nė kiek neabejoju, kad vyriausiasis lietuvių kelininkas net patiems omaniečiams mėgintų įrodinėti, kad karštyje nesilydantis asfaltas – tai tik fantazijos, tokio apskritai nebūna.
Vieną dieną kelyje įstrigome tarsi vasaros sekmadienį ties Vilniumi, kai tūkstančiai grįžta iš pajūrio. Visai kaip pas mus: dvi eilės beregint tapo trimis, vėliau – ir keturiomis. Išradingiausieji visureigiais brovėsi tiesiog per akmenuotas šalikeles, iš po ratų leisdami debesis dulkių.
Na ir?.. Per gerą valandą girdėjau tik tris trumpus pyptelėjimus. Kiek suprantu automobilių kalbą, nė vienas iš jų nereiškė „ką tu, debile, išdarnėjii!“, manyčiau: „atsargiai, dabar tave lenksiu“. Omane apskritai niekur – nei miestuose, nei greitkeliuose – nervų netampo pypinimų kakafonija, tokia įprasta sąlyginai netolimose šalyse: Egipte, Indijoje, Turkijoje ir kitur.
Be to, vairuotojai labai tvarkingai laikosi greičio apribojimų (greitkeliuose dažniausiai leistina važiuoti 120 km/h), iš dalies dėl to, kad magistralėse daug greičio kontrolės „fotoaparatų“. Patekus į vieno iš jų objektyvą bauda neišvengiama, apie jokius „susimokėjimus į kišenę“ čia negali būti nė kalbos. Gal todėl, per savaitę nuvažiavus apie 2500 kilometrų, neteko matyti nė vieno akivaizdžiai apribojimų nepaisančio automobilio.
Kelio ženklai visi dvikalbiai (užrašai angliškai ir arabiškai), tad pasimesti galimybių nedaug, nebent nuvažiuosi nuo asfaltuoto kelio. Pakelės, ypač miestuose, tvarkomos taip, kad būtų tvarkinga, saugu ir estetiška.
Pirma įrengiami apšvietimo žibintai, po to supakuotos tinkliniuose maišuose tarsi kalėdinės eglutės atvežamos ir į duobes įsodinamos datulių palmės, o galiausiai išvedžiojami drėkinimo vamzdeliai ir pasodinama gėlių, krūmų arba nedidelių medžių.
Miestuose, net Maskate, viešojo transporto beveik nėra, jei neskaičiuosime keliolikos autobusų, kurie sostinėje važinėja tik dviem maršrutais. Vietiniams tai nesukelia jokių problemų, išskyrus grūstis: kai benzino litras kainuoja pigiau negu Lietuvoje mineralinis vanduo, nenuostabu, kad populiariausia transporto priemonė – galingas visureigis.
Kita vertus, tai lemia praktiniai sumetimai: šalis gana kalnuota, o visureigis kalnuose patikimesnis už paprastą automobilį.
Tarp didesnių miestų reguliariai kursuoja maršrutiniai autobusai, tačiau pačiame mieste turistui situacija gali pasirodyti kebli: arba stabdyk taksi, arba nuomokis automobilį. Eiti pėsčiom?.. Visiškai įmanoma, jei jūsų tikslas netoli ir Omane esate žiemą.
Sunkiai įsivaizduojama kitais metų laikais, nes temperatūra dieną tikrai nebus žemesnė kaip 35°C.
Jei manote, kad jūsų poreikiams pakaks taksi, prieš sėsdami pasiteiraukite vietinių, kiek turėtų kainuoti kelionė jūsų pageidaujamu maršrutu. Omane taksi automobiliuose nėra skaitiklių, dėl to su vairuotoju kainą būtina sutarti iš anksto.
Jei važiuosite tolėliau, nedvejodami nuomokitės automobilį. Už 90 eurų parai – dvigubai pigiau negu Europoje – gausite naują visureigį ir dar kasdien 200 kilometrų galėsite riedėti nemokamai.
Neišvengiamai teks nusipirkti vandens. Tai – savotiška galimybė pasijusti ponu: jūs neišlipdami iš automobilio papypsinate, iš degalinės parduotuvėlės išeina vyrukas (be abejo, atvykėlis), išklauso jūsų pageidavimus (beveik visi angliškai šneka bent jau tiek, kad suprastų ko norite ir pasakytų kiek tai kainuoja) ir po poros minučių atneša viską tvarkingai sudėjęs į maišelį.
„Jėga, reikės išmėginti tai Lietuvoje, prie kurios nors pakelės kavinės!“ – juokėsi vienas iš bendrakeleivių.
Taip pat gana neįprasta buvo miestuose ir pakelėse matyti įvairių dydžių ir formų plakatus, iš kurių žvelgia šalies valdovas sultonas Kabusas (Qaboos). Kaip paaiškino mus lydėjęs omanietis, plakatai sveikina šįmet 76-ąjį gimtadienį švęsiantį valdovą sugrįžus į tėvynę po gydymo užsienyje.
Pagarba sultonui juntama ir matoma: jo vardu pavadinta daugybė įstaigų ir organizacijų, jo portretą būtinai pamatysite bet kuriame šalį pristatančiame leidinyje. Ir nenuostabu, nes tai žmogus, per keturis pastaruosius dešimtmečius pavertęs viduramžišką Omaną šiuolaikine valstybe.
Pigūs degalai ir visuotinė automobilizacija leidžia omaniečiams daug keliauti (labai populiaru, ypač žiemą, visam savaitgaliui išvažiuoti į gamtą), tačiau trinktelėjo kitu galu: miestuose spūstys tampa didele problema, o viešojo transporto, kaip minėta, beveik nėra. Maskato valdžia jau ėmėsi skubos tvarka svarstyti alternatyvas, tačiau kol kas nenuspręsta, kas sostinei geriausia – autobusai, metro ar kas kita.
Dar vienas megaužmojis – per kelerius artimiausius metus nutiesti 2100 kilometrų geležinkelio, kuris sujungs visus didžiausius Omano miestus, o patį Omaną – su kaimyninėmis šalimis. Tai – dalis tarptautinio projekto, kuriame taip pat dalyvauja Saudo Arabija, Kuveitas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras ir Bahreinas.
Šiuo metu kelias geležinkelio atkarpas turi tik Saudo Arabija. Tiesa, žvelgiant griežtai formaliai, geležinkelis yra ir Omane – tai 400 metrų ilgio „siauruko“ atkarpa, kuria traukinukas vežioja turistus, atvykusius apžiūrėti Al Hutos urvų.
Visą pastarąjį šimtmetį traukiniai nė vienai šaliai nebuvo aktualūs: naftos marios, degalai pigūs, tad krovinius gabeno arba sunkvežimiai, arba laivai. Tačiau dabar, kai jau apskaičiuota bent teorinė data, kai šalys gali susidurti su naftos stygiumi (didžiausia regione naftos valstybė Saudo Arabija, pasak banko „Citigroup“, gali nebeturėti žaliavos eksportui jau 2030 metais), naujasis geležinkelis tampa gyvybiškai svarbus, visų pirma kaip prekybos arterija.
Iš viso per kelerius artimiausius metus Arabijos pusiasalio šalys planuoja nutiesti daugiau kaip 14 tūkst. kilometrų geležinkelių, o investicijos į juos sieks daugiau kaip 200 mlrd. JAV dolerių.
Štai toks žingsnis į ateitį. O mes vieną iš viešnagės Omane dienų praleisime savotiškai persikeldami į praeitį. Važiuosime į Nizvą – vieną iš senųjų Omano sostinių, kur kai kurios tradicijos išliko tokios pat kaip prieš kelis šimtus metų.