Įvairūs visuomenės veikėjai vis garsiau kalba apie kasdien nykstančią tautinę tapatybę. Vadinasi, anot jų, kuo toliau, tuo mažiau esame lietuviai. Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros Socialinės antropologijos programos doktorantė Ieva Kripienė tvirtina, jog negalima vienareikšmiškai apie tai kalbėti, ir kviečia diskutuoti apie naują lietuvybės sampratą ir formas.
© DELFI (R.Daukanto pieš.)

- Ar XXI amžiuje tikrai vyksta lietuvybės praradimas, apie kurį taip garsiai kalbama?

- Mūsų Socialinės antropologijos centras jau kurį laiką atlieka tyrimus, nagrinėjančius lietuvių tautinę tapatybę. Buvo keliami klausimai, kaip antai, kas yra lietuvis, kokie yra pagrindiniai lietuviškumo bruožai, kokia yra lietuvių tautinė tapatybė Europos Sąjungoje ar globaliame pasaulyje, ar apskritai galima kalbėti apie tokį fenomeną, kaip lietuvio tautinė tapatybė.

Socialinės antropologijos centrui kartu su Socialinių tyrimų institutu vykdant projektą „Lietuvių tautinės tapatybės išsaugojimas europeizacijos bei globalizacijos sąlygomis: lietuviškumo raiška ir nacionalinės Airijos, Anglijos, Ispanijos, JAV ir Norvegijos tapatybių politikos“, mano kolegos atliko tyrimus minėtose šalyse, aš pati – Niujorke. Buvo bandoma pažvelgti, ar išvykę lietuviai yra nutautėję, bei ką jiems reiškia lietuviškumas. Jeigu aš kalbu lietuviškai, o gyvenantysis Amerikoje nebekalba, ar jis vis dar yra lietuvis? Gal mus abu sieja tik vienodas Kūčių šventimas, ir tas bendrumas padeda mums jausti tautinę tapatybę?

Kadangi iki šiol vis dar vyksta karštai ginčijamasi, kas yra tautinė tapatybė, nemanau, kad būtų galima kalbėti apie to esamo ar nesamo nykimą. Daugeliui Lietuvos žmonių lietuvybė asocijuojasi su gimimu ir augimu Lietuvoje, kitiems – su lietuvių kalbos mokėjimu, papročių ir tradicijų laikymusi, švenčių šventimu. Bet jeigu nebeturi bent kelių šių elementų – kalbėti lietuviškai, švęsti, laikytis papročių – ar dar esi lietuvis? Ar tai reiškia, kad nebėra tautinės tapatybės? Šiandien globaliame pasaulyje visos iki šio laikotarpio egzistavusios sienos nyksta – valstybių, žemynų, ribos tarp lyčių, rasių, amžiaus. Šiandien galima gyventi Lietuvoje, rytoj – Maskvoje, poryt – Berlyne. Jau nebeaišku, kurie tikrieji žmogaus namai, jais gali tapti visi trys minėti. Atliekamos lyties keitimo operacijas ir žmogus nebežino, kas jis yra, – vyras ar moteris. Šiuo niveliavimosi, susiliejimo laikotarpiu veikiau kalbėtina apie skirtingas tendencijas, lietuvių tautiškumo kaitos bei vystymosi kryptis, jo naujas dabarties formas, o ne apie nykimą.

- Gal šį vienodėjimą galima laikyti visuotinio nutautėjimo procesu, kai visi pamažu tampame vieno didžiulio pasaulio, o ne konkrečios šalies piliečiais?

Ieva Kripienė
Ieva Kripienė
© "Šeimininkės" nuotr.

- Jeigu bent vieno Amerikoje gyvenančio lietuvio paklausčiau, ar tu esi mažiau lietuvis, kad esi peržengęs sienas, kad tavo namai yra Amerikoje, dažnas pasakytų – jokiu būdu, jis vis dar yra lietuvis iki kaulų smegenų, o ne pasaulio pilietis, nes jis gimė Lietuvoje. Nors galbūt jau kalba su akcentu, nebevalgo cepelinų, švenčia Heloviną ir liepos ketvirtąją – Amerikos nepriklausomybės dieną. Jam patinka kinų maistas, gyvena su rusais. Jis sako, kad visa tai nesvarbu, svarbiausia, kuo „dūšioje“ jautiesi. Paprastai Lietuvoje gyvenantieji tokius emigrantus laiko išdavikais ir nutautėjusiaisiais. Tačiau pirmiausia reikėtų atsižvelgti į emigracijos priežastis. Dažniausiai jos yra ekonominės plačiąja prasme. Ne taip, kaip carinės Rusijos laikais, devyniolikto amžiaus pabaigoje, kai emigruodavo dėl grynų ekonominių priežasčių: ūkyje neturėjo už ką nusipirkti karvės, ar Antrojo pasaulinio karo metais, kai daugiausia bėgo dėl politinių priežasčių. Šiandien maža to, kad neuždirbi pinigų. Yra nusivylimas politine sistema, teisėtvarka, bet ar galima sakyti, kad emigrantai nebėra lietuviai?

- Ar emigravę lietuviai svečioje šalyje randa tai, ko nerado Lietuvoje?

- Galima perklausti, ar jie planuoja grįžti į Lietuvą? Dauguma mano informantų, kurių buvo per aštuoniasdešimt, sakydavo, kad grįš į Lietuvą, nes jie yra nusivylę „Amerikos mitu“, storais neišprususiais amerikiečiais, kurių tik vartotojiškas gyvenimo stilius, kad nenorėtų čia auginti vaikų, nes mokyklose šaudoma. Žmogus kasmet, net kas savaitę tvirtindavo, kad jau kraunasi lagaminus grįžti. Ir taip dešimt ar penkiolika metų. Iš to galima spręsti, ar jie čia rado tai, ko tikėjosi ir ko stokojo Lietuvoje. Taip, jie rado geresnes ekonomines sąlygas plačiąja prasme. Ne tik geresnį atlyginimą. Kiekvienas iš jų, jeigu dirba, gyvena visavertį gyvenimą. Nebereikia skaičiuoti, kiek lieka makaronams, bulvėms, ar liks miltams. Jis gali įsigyti ar drąsiai nuomotis būstą, keliauti po aplinkines valstijas, turėti mašiną.

Galima sakyti, jog visa tai tik materialūs ir pigūs dalykai, bet vis tiek nepaneigsime, kad tai žmogui svarbu, nes tai yra pirminiai poreikiai, kurių nepatenkinęs negali galvoti apie aukštesnius savirealizacijos poreikius. Amerikoje jie atranda kitų požiūrį į juos kaip į žmones didžiąja raide. Net aukštąjį išsilavinimą turintis, bet ten nekvalifikuotą darbą dirbantis išvykėlis pabrėžia, kad ten jaučiasi žmogumi. Iš jo nesityčioja, nestumdo nuo vienų biurokrato durų prie kitų. Dėl to, žinoma, galima ginčytis, nes Amerikoje biurokratizmas ne mažesnis negu Lietuvoje. Bet kai su tuo mažai susiduri, atrodo, kad to nėra. Didėja žmogaus savigarba, o tai labai svarbu. Jeigu esi vidutinio amžiaus, sveikas ir aktyvus darbuotojas, Amerikoje yra idealios sąlygos dirbti. Bet jeigu, neduok, Dieve, susirgsi, prarasi būstą, visas santaupas, nesvarbu, kad moki draudimą. Amerikoje medicina labai brangi. Kol su tuo nesusiduri, Amerika yra pasakų šalis.

- Daug jaunimo skuba baigti Lietuvoje mokslus ir svajoja išvykti į svajonių šalį – Ameriką ar Angliją, kad ten galėtų kopti karjeros laiptais.

- Taip, Amerika – galimybių šalis. Bet ten karjerą turi pradėti nuo pačios apačios. Nepakanka turėti aukštojo išsilavinimo diplomo iš Lietuvos. Reikės papildomai lankyti kursus ar gauti sertifikatą vietiniame koledže, kad galėtum įsidarbinti pagal įgytą specialybę, nes paprastai mūsų šalis ten vis dar yra mistinė ir asocijuojasi su korupcijos keliu įgytu diplomu. Dauguma atvykusių su dideliais lūkesčiais dirbti pagal specialybę neišvengiamai pradeda nuo nekvalifikuotų darbų. Labai dažnai žmogus toje pozicijoje ir lieka, nes jį tenkina uždarbis. Jam lieka laiko ir keliauti, ir laisvalaikiui. Iš sunkiai pragyvenančio provincijos žmogaus Lietuvoje ten tampi tokiu žmogumi, kokiu svajojai tapti. Tave ima tenkinti, kad gyvenimas apsivertė aukštyn kojom.

- Vadinasi, tada gyvenimo siekiamybe tampa vien tik materialinės vertybės?

- Taip, bet tai susiję su socialiniu kapitalu, kurį ten įgyji per tas materialines vertybes. Kai gauni dešimt kartų didesnį atlyginimą, atsiranda pasitikėjimas savimi, pavyzdžiui, kaip vyru, nes puikiai gali išlaikyti šeimą. Moteris gali sau leisti rengtis gražiais drabužiais, naudoti gerą kosmetiką, eiti į vakarėlius, apie kuriuos seniau negalėjo net pagalvoti. Visa tai susiję su galios santykiais, nes tave pripažįsta, su tavimi skaitosi.

- O kaip tos svajonės būti kažkuo, tie aukštesni dalykai, kurių siekti, patenkinus esminius materialinius poreikius, tarsi susidaro visos sąlygos?

- Tai ir yra įdomiausias dalykas. Išvykdamas iš Lietuvos žmogus dažnai tvirtina, kad šalį palieka, nes trokšta iš gyvenimo daugiau, būti pripažintu specialistu ar menininku. Šuo atveju jį veda net ne grynieji ekonominiai siekiai. Tačiau paprastai nutinka taip, kad pradėjęs dirbti, tarkime, sunkvežimio vairuotoju, juo ir lieka, nebesiekia aukštesnių tikslų. Tikriausiai vienintelis paaiškinimas – tai žmogaus vertybinis bagažas, didieji vidiniai, gal net nesąmoningi, lūkesčiai, parodantys, ko tikimasi ne iš Amerikos, ne iš Anglijos, bet apskritai iš gyvenimo, kokie tikslai sau keliami. Mes, lietuviai, esame itin ribotų lūkesčių. Kai mokėmės, žinojome, kad turime gauti iš matematikos tiek, išmokti tą aksiomą. Vakarų pasaulyje vaikai tuo neapsiriboja. Nesvarbu, kiek gauni, nesvarbu, ar moki aksiomą, nes ją visada rasi enciklopedijoje. Esmė yra ugdyti save kaip asmenybę, suvokti, ar matematika tau gali būti reikalinga siekiant savo tikslų. Mūsų išugdyti lūkesčiai yra kitokie, labiau riboti. Todėl važiuodamas į užsienį gal ir galvoji, kad tu nori būti specialistu, bet tik nori, nes galbūt žurnale apie tai skaitei ir tuo susižavėjai, galbūt šiek tiek juo dirbai ir patiko, bet viduje neturi stipraus tikėjimo, ir tavo vertybės iš tiesų yra truputėlį kitokios. Pasirodo, tau pakako gražių batų ir brangios mašinos. Į šį klausimą plačiau galėtų atsakyti psichologai. Idealiu atveju išvykusiesiems pavyksta kilti ir karjeros laiptais, ir sulaukti pripažinimo – apie tokius sėkmingus likimus turbūt kiekvienas yra girdėjęs.

Dažnai tenka girdėti, kad užsienyje lietuviai yra išnaudojami, kad į juos paprastai žvelgiama kaip į imigrantus. Tačiau po mėnesio paklausti, ar tai tikrai jų svajonių šalis, ar nesijaučia išnaudojami, besiskundžiantieji paprastai paneigia ankstesnius savo žodžius ir piešia be galo patrauklų, viliojantį vaizdą.

Dažnas negali parodyti, kad yra silpnas, ir pripažinti, jog suklydo pasirinkęs emigranto dalią. Kai matai, kad žmogus su dar trimis gyvena mažame kambarėlyje, skurdžiai maitinasi, nes galbūt siunčia pinigus Lietuvoje likusiai šeimynai, giliai širdyje jauti tik užuojautą. Jis sako, kad jam gerai, jis gali išlaikyti šeimą. Kai žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą, Amerikoje dirba nekvalifikuotą darbą ir tvirtina, kad tai jį tenkina, tokius jo žodžius reikėtų vertinti labai atsargiai. Galbūt jis nebeturi kito pasirinkimo. Grįžti į Lietuvą? Jis būtų nesuprastas draugų ir tikrai sunkiai rastų darbą. Žurnalistai mėgsta manipuliuoti sėkmės istorijomis, ir tai turi įtakos didelei daliai visuomenės. Tačiau tik nedaugelio emigrantų istorijos iš tiesų yra sėkmingos.

Kai klausiu, kokiu atveju grįžtumėte į Lietuvą, išgirstu panašius neapibrėžtus utopinius pasakymus: lietuviai turi pragiedrėti ir pasidaryti linksmesni, turi pagerėti bendra ekonominė padėtis, reikia, kad valdžioje sėdėtų protingesni žmonės. Nieko apčiuopiamo ir konkretaus. Visa tai patvirtina, kad artimiausiu laiku jie neplanuoja grįžti į Lietuvą. Nemaža dalis apklaustųjų vertina kaip privalumą gyvenimą kosmopolitiškame Niujorke, nes čia visi imigrantai, todėl ir lietuviai jaučiasi pakankamai gerai.

Dabartiniai emigrantai nuo ankstesnių okupacinio laikotarpio skiriasi tuo, kad išvyksta savo noru, o nuvykę ten nebekalba apie tėvynės ilgesį, nedainuoja liaudies dainų, primiršta savo kalbą. Vyresniosios kartos žmonėms tokie lietuviai atrodo tarsi prarandantys savo tautiškumą ir patriotiškumą.

- Ar patriotui užtenka šokti pasipuošus liaudišku sijonu ir mokėti porą liaudies dainų? Ant stalo pasistatyti rūpintojėlį ar vėliavėlę, bet nekęsti visos Lietuvos? O galbūt pakanka širdyje sakyti „Aš myliu Lietuvą“?

- Esame įpratę, kad lietuvis yra tas, kuris šoka, dainuoja ir moka virti cepelinus. Tačiau lietuvybės suvokimas kinta. Galbūt tame kosmopolitiniame žmonių judėjime praranda prasmę lietuviškų valgių valgymas. Galbūt žmonės suvokia, kad riebūs bulviniai patiekalai nėra pats sveikiausia maistas, ir jų atsisako, ir taip iš lietuvio apibrėžimo tie valgiai pamažu ištrinami. Tai ir yra įdomiausia – tyrinėti, kaip ši samprata keičiasi, kokias įgyja formas. O galbūt jų neįgyja, tai lieka individualus, asmeninis pajautimas. Prisimenu vienos informantės žodžius: „Aš esu balta avis. Ir aš žinau, kad esu balta avis. Man nereikia bandos baltų avių, kad įsitikinčiau, jog esu balta avis.“ Jai būti lietuve reiškia ja jaustis. Tiesa, kai kuriems reikia tos „baltų avių“ bandos, kitų lietuvių, todėl jie dalyvauja lietuvių bendruomenėse, bendrauja su kitais lietuviais. Niujorke veikia stipri lietuvių bendruomenė, tad žmonės turi galimybę ir šokti, ir dainuoti. Bet jeigu žmogus išvyko gerai suvokdamas, kad vyksta užsidirbti, o ne gyventi, jam viso to gal nė nereikės. Be to, kad tai darytum, būtinas ir atitinkamas požiūris. Ir Lietuvoje ne kiekvienas eina į teatrą, į dainų šventę. Žinoma, vyresniosios kartos lietuviams, emigravusiems Antrojo pasaulinio karo metais, naujai atvykę lietuviai pagarbos nekelia, nes vengia dalyvauti bendruomenės veikloje, renginiuose, šv. Mišiose, neveda vaikų į lietuvišką šeštadieninę mokyklą.

Vienpusiškai apibrėžti, kas yra lietuvis, šiandien nesiryžčiau. Tai kinta, ir niekas nežino, kaip bus rytoj. Nedrįsčiau spėti, kokia bus lietuvių, gyvenančių Lietuvoje, sąmonė, tarkime, po dešimties metų. Ne paslaptis, kad daugėja kinų bei kitų tautelių, ir tolerancija kitataučiams pamažu auga. Tad jeigu ir toliau dauguma žmonių lietuviu laikys tą, kuris gyvena Lietuvoje ir kalba lietuviškai, gal tada atrodys, kad kinas, dešimt metų gyvenantis Lietuvoje, kalbantis lietuviškai, turintis čia verslą ir įdarbinęs dešimt tavo giminaičių, irgi yra neblogas lietuvis. Šiandien lietuvybės samprata yra kintanti ir tikrai dar kis. Tai yra natūralus procesas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Plikai nusikirpusi K. Dūdaitė: aš noriu tokių pačių užduočių kaip vaikinai (90)

„Gyvename neramiais lakais. Manau, kad kariuomenei reikia žmonių, kurie turėtų smegenų ir noro...

A. Čekuolio receptas ilgam ir energingam gyvenimui (117)

Palikęs televiziją, žurnalistas, rašytojas Algimantas Čekuolis toliau rašo knygas ir beria...

Lietuvių profesionalai užsienyje: norime ir galime prisidėti prie Lietuvos klestėjimo

Po pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams Lietuva jau seniai ne tik vasaros atostogų ar Kalėdinių...

Ekonomikos žvaigždė: rusų oligarchai į užsienį išvežė pusę šalies turto (242)

Turtingi rusai ofšoruose laiko tiek pat turto, kiek visi Rusijos gyventojai turi šalies viduje kartu...

Gyvai / Priešpaskutinis rinktinės testas: Lietuva – Islandija tiesioginė vaizdo transliacija (71)

Lietuvos krepšinio rinktinės pasirengimas Europos krepšinio čempionatui artėja prie pabaigos....

50-metį švenčiantis A. Mamontovas: turiu prastą skonį drabužiams, todėl visada atrodau jaunai pasveikino ir D. Grybauskaitė (15)

Trečiadienį, rugpjūčio 23 dieną Andrius Mamontovas švenčia 50-metį. Jubiliejaus proga...

Vargu ar atspėsite, kiek juodųjų skylių yra mūsų galaktikoje (7)

Skaičiuodami pagal tai, kiek žvaigždžių yra mūsų galaktikoje, ir kurios žvaigždės virsta...

Jemene gyvybes šienauja ne tik pilietinis karas, bet ir sunkiai valdoma cholera (2)

Nors jau seniai atrasti būdai, kaip užkirsti kelią choleros infekcijai, Jemene ji plinta, nes tam...

Kuriose viešosiose ligoninėse gali kilti kainos (16)

Netrukus prasidėsianti Seimo plenarinių posėdžių rudens sesija gali atnešti naujovių viešose...

Artėjančio rudens prognozė: šalnos ir šalčiai – dar rugsėjį (96)

Rugsėjį jau galime sulaukti šalnų ir šalčių, tiesa, bent sniego tikimybė, laimei, išlieka...