Būtent laimės, vidinės ramybės jausmas palieka didžiausią įspūdį kalbant su šiuo legendiniu dainininku – nepasaint to, kokią daugybę skirtingų darbų dirbtų tuo metu, Andrius gyvena čia ir dabar. Pretekstas pokalbiui – spontaniška A. Mamontovo idėja pratęsti „AM+FOJE=30“ jubiliejinį turą, kuris Lietuvoje sėkingai pritraukė per 30 000 žiūrovų. Papildomas ir paskutinis „Foje“ koncertas gruodžio 15-ą dieną įvyks Londono „Scalos“ koncertų salėje.
– Kaip jaučiatės po „AM+FOJE=30“ koncertų Lietuvoje?
– Tai siurrealus jausmas. Visus metus dirbau prie šių koncertų. Pats apsiėmiau juos organizuoti, todėl darbo buvo žiauriai daug. Paskutinius kelis mėnesius viskas užgriuvo vienu metu – susitikimai, derinimai, repeticijos. Dabar atrodo, kad tai kažkur mano galvoje įvyko, kad to iš tikro nebuvo. Žinoma, bendra emocija – džiaugsmas, nes visi sumanymai pavyko.
– Aišku, kai aukščiausias šalies pareigūnas parodo dėmesį, manau, kad visiems būtų smagu. Neketinu gintis. Malonu, kad Prezidentė turi gerą skonį! (juokiasi)
– Ko tikitės iš gruodžio 15-ą dieną vyksiančio koncerto Londone?
– Tikimės puikaus koncerto. Nemažai mano ir „Foje“ gerbėjų emigravo po mūsų koncerto Vingio parke 97-aisiais. Tai turėtų sukelti stiprių atsiminimų. Tiesą sakant, mintis tokiu būdu pratęsti Lietuvos turą gimė spontaniškai – sulaukėme daug gerbėjų laiškų iš Didžiosios Britanijos. Taip pat lapkričio pabaigoje koncertuosime JAV, bet ten nebus pilnos „Foje“ sudėties.
Londone su „Foje“ buvome du kartus – 95-ais ir 96-ais, du metus iš eilės. 96-ais pasirodėme „Dingwalls“ klube, kuriame 70'ųjų pabaigoje koncertavo legendinės pankų grupės. Mus apšildė tada dar neseniai susibūrę latviai „Brainstorm“. Jų pasirodymas buvo tikrai keistas – toks pusiau politizuotas spektaklis, grojo užsidėję Reagano ir Gorbačiovo kaukes... O kai mes išėjome į sceną, kilo didžiulės muštynės. Tradiciškai, Londone susimušė Alytus su Šiauliais! Koncertas baigėsi tuo, kad vienam britui kažkas „užvažiavo“, ir galiausiai kelis žmones išvežė policija. Po koncerto priėjo klubo savininkas: „toks „bardakas“ mano klube buvo tik 77'aisiais po „Sex Pistols“ koncerto!“... Mes tai priėmėm kaip komplimentą.
– Bet dabartinė jūsų publika, įsivaizduoju, ramesnė?
– Taip, paprastai mano klausytojai yra išsilavinę ir jaučia saiką, žino kada linksmintis, kada sustoti. Kur ne pirmą kartą koncertuojame, ten jau žino, kad nereiks samdyti daug apsaugos darbuotojų... Tai irgi malonu.
– Kokį jums įspūdį palieka Londonas kaip miestas?
– Kai pirmą kartą atvažiavau, Londonas man paliko didžiulį įspūdį. Aišku, pripranti, ir kai pamatai daugiau pasaulio, nebesistebi. Jei turiu progą, savaitgalį nueinu į Portobello turgų. Tai viena smagiausių vietų tiesiog pamatyti verdantį gyvenimą. Gali rasti visko – nuo prabangaus antikvaro iki vogtų „magnetolų“. Turiu kelias mėgstamas kavines, mėgstu pamatyti kitokį pasaulį „Soho“ kvartale, apsilankau muzikos, fotoprekių parduotuvėse. Žodžiu, turiu savo ritualinį maršrutą.
– Jūsų manymu, kodėl lietuviai emigruoja?
– Lietuviai emigruoja, nes turi tokią galimybę! Anksčiau žmonės neemigravo, nes gyvenome už geležinės uždangos ir nebuvo kito pasirinkimo. Natūralu, kad po ilgos izoliacijos mums norisi keliauti po pasaulį, pažinti kitą pusę. Mes turim tokį pasirinkimą, kurį išsikovojome kartu su Nepriklausomybe. Tai kiekvieno žmogaus asmeninis sprendimas.
Ir vis dėlto 2008–ais suvaidinote filme „Nereikalingi žmonės“, kur emigrantų likimai parodyti liūdnokai. Kartais sakoma, kad emigrantai tampa svetimi tiek savo šalyje, tiek emigracijoje.
Svetimoje šalyje, net ir gerai uždirbdamas, puikiai mokėdamas kalbą ir ilgai gyvendamas, visada jausiesi, kad esi svečias. Beje, todėl lietuviški koncertai turi dar ir terapinę prasmę: žmonės pabūna savo aplinkoje, paklauso dainų savo gimtąja kalba, prisimena paauglystę. Lietuviški koncertai emigrantams šia prasme yra kitokie – tai ne tik koncertas, bet ir kažkas daugiau.
– Žodžiu, neketinate kviesti emigrantų namo?
– Su verslininku, mecenatu Ramūnu Karbauskiu įkūrėte fondą „Švieskime vaikus“. Jūsų manymu, edukacijos, švietimo trūkumas yra didžiausia problema Lietuvoje?
– Taip, nes nuo šių dalykų viskas prasideda, bet jais nepakankamai rūpinamasi. Viena iš geriausių žmogaus lavinimo priemonių yra skaitymas. Ne tik suteikia informacijos, bet ir lavina fantaziją, dėmesio koncentravimą, atskleidžia kito žmogaus patirtį. Visos šios savybės praverčia, kai reikia padaryti svarbų sprendimą, apmąstyti įvairius reikalus. Tai pagrindinė priežastis, dėl ko įkūrėme šį fondą, kurio tikslas – nuolat leisti ir platinti knygas vaikams, taip pat skatinti vaikus jas skaityti.
– Smalsu – koks jūsų gyvenimo režimas? Gal turite kažkokį ypatingą būdą susidėlioti darbotvarkei?
– Kartais norėčiau pasidaryti kažkokį režimą, dienotvarkę, bet ne visada išeina. Ganėtinai gaivališkai pripuolu prie reikalų. Miegoti einu vėlai, keliuosi vėlai. Stengiuosi, jei galiu, smulkius klausimus sutvarkyti iš karto, nes paskui prisikaupia daug įvairių darbų ir juose paskęsti...
– Turite darbo kalendorių?
– Ne, tik pasižymiu susitikimus mobiliajame telefone, kad netyčia nesutarčiau susitikti su keliais žmonėmis vienu metu – taip yra buvę!
– Visgi esant tiek darbų, kaip pavyksta nugalėti nerimą ir atrasti laiko kūrybai?
– Būna dienų, kai darbų nėra, kai nieko nereikia daryti. Tada skiri laiko kūrybai. Kai mokiausi mokykloje, grįžęs namo paruošdavau pamokas, ir visas kitas laikas būdavo mano. Kiekvieną dieną po tris, keturias valandas grodavau gitara, rašydavau dainas. Dabar toks laikas yra prabanga. Kartais tam išnaudoju atostogas.
– Atostogų metu atsijungiate nuo interneto?
– Jūsų manymu, kas daro žmogų laimingu?
– Žmogus yra laimingas, jei realizuoja save. Kiekvienas žmogus turi kažkokį talentą, dovaną, sugebėjimą. Kai jis gali savo veikloje tai išreikšti - jis laimingas. Yra kiti dalykai, kurie lemia laimę – santykiai su draugais, artimaisiais, bet jei žmogus užsiima tuo, ką jis labai mėgsta, tai jis ir sutiks tuos draugus, su kuriais puikiausiai bendraus. O jei užsiims ne tuo, kas yra jo pašaukimas, tai ir žmones ne tuos sutiks.
– Na gerai, bet sakysim, dabar skaitys mūsų interviu statybininkas Londone, ar jam tai nepasirodys naivu?..
– Kodėl? Aš juk nekalbu apie meninius talentus. Statybininkas irgi turi pašaukimą, jei jam patinka jo darbas, jis yra laimingas tą darbą dirbdamas. Kai darai, ką mėgsti, negali to pavadinti darbu. Nereikia suprasti, kad visi turi būti menininkai! Tarkim, yra žmonių, kurie jaučia didžiausią malonumą gamindami maistą - ir nebūtinai turi tapti Jamie Oliveriu, bet gali iš to pragyventi. Kitas žmogus jaučia didžiausią džiaugsmą vairuodamas, ir jam puikiausias darbas bus vairuoti taksi. Kartais mes įpainiojami į tokį visuomenės žaidimą, kad būtinai turi būti prestižinės profesijos atstovas, turėti namą ar kažką – o jei ne, tai neva esi nevykėlis. Bet tai netiesa. Jeigu dirbi darbą, kuris tau patinka, sutinki ten visus žmones, kurie tau reikalingi. Jei realizuoji save, esi laimingas.
– Ačiū už pokalbį!
„AM+FOJE=30“ koncertas Londone – Gruodžio 15 d. „Scala“ koncertų salėje, 275 Pentonville Road, King´s Cross, London N1 9NL.