Šiuo metu maždaug pusė aukštųjų mokyklų studentų studijuoja nemokamai – už juos kolegijoms ir universitetams sumoka valstybė.

Likusi pusė studijuoja savo lėšomis – moka pilną studijų kainą, siekiančią nuo kelių iki keliolikos tūkstančių litų per metus. Naujausia Švietimo ir mokslo ministerijos idėja – nuo 2015 m. rugsėjo grąžinti anksčiau galiojusį fiksuotą mokestį už studijas. Prieš keletą metų minėtas mokesti siekė 520 Lt.

„Vertinu labai savotiškai. Pirma – kai norima, tai visur deklaruojami Konstitucijos reikalavimai – joje parašyta, kad aukštasis mokslas nemokamas. O staiga norint įgyvendinti idėją, viskas pamirštama, Konstitucija leidžia ir viskas fantastika. Fantazuojama tik tam, kad būtų fantazuojama, bet nėra konkrečių, aiškių, apgalvotų, reglamentuotų teisinių dalykų“, – sumanymą komentuoja Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) prezidentas, Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas.
Petras Baršauskas

Pasak P. Baršausko, norint to pasiekti, reikalingas planas, kokiu būdu to sieksime. „Antra, tokiu atveju valstybei reikėtų papildomų lėšų, o visi žinome, kaip su lėšomis sunku. Iš kur Vyriausybė paims?“, – klausia pašnekovas.

Rektoriaus teigimu, tai, kas nebus padengta sumanyta fiksuota įmoka, reikės paimti iš kitų šaltinių. Į šį klausimą atsakymų nerandantis P. Baršauskas pasigenda sekos, logikos bei pagrindo. „Trečias dalykas – svarbiausias. Jeigu nori tai įsivesti, turime aiškiai pasakyti, kiek ir kokių specialistų mums reikia. Tai galima padaryti tik ilgalaikiais stebėjimais, tyrimais – pavyzdžiui, pasakyti, kad reikės tokio skaičiaus muzikantų. O tada prasidės sovietmečiu buvusi muzika: kas gudresnis, kas arčiau ministro, viceministro, tas išsimuš. Pagal ką skirstysime kvotas?“, – retoriškai klausia P. Baršauskas.

N. Putinaitė: siūlomas modelis nepasiteisino

Nerija Putinaitė
Buvusi švietimo ir mokslo viceministrė, dabar Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja Nerija Putinaitė planus įvesti visuotinę įmoką vertina dviprasmiškai. „Šis modelis jau buvo įvestas ir nepasiteisino“, – tvirtina N. Putinaitė. Jai būnant viena iš ministerijos vadovių ir buvo sumanyta dabartinė tvarka, studentus padalijusi į dvi dalis – studijuojančius nemokamai ir už mokslą susimokančius savo lėšomis.

N. Putinaitė cituoja Konstituciją, pagal kurią gerai besimokantiems studentams garantuojamas nemokamas mokslas. Pasak N. Putinaitės, jei gerai besimokančių studentų bus tik 2-3 proc., bus įdomu pamatyti, kaip ministerijos vadovybei pavyks įrodyti, kad gerai besimokančių tėra tiek. Pasak jos, Konstitucija uždeda aiškius rėmus, kurie neleidžia tik nedideliam procentui studentų suteikti visiškai nemokamo mokslo.

„Jau šiandien aukštosios mokyklos mato dabartinės sistemos privalumus – valstybės finansavimą gauna labai daug žmonių. Kai viešai kalbama, kad tokios didelės kainos, iš tiesų pasakoma tik dalis tiesos ir tai labai nesąžininga – pagal tai, kiek valstybės finansuojamų vietų, europiniais mastais viršijame europinį vidurkį. Kurie neįstoja į valstybės finansuojamas vietas ir vis tiek nori studijuoti, jiems suteikiama galimybė stoti į mokamas vietas“, – dabartinę tvarką giria buvusi viceministrė.

Ji paaiškino, kodėl nepasiteisino buvusi tvarka.

„Kai ministerija kalba, kad visi mokėtų vienodą įmoką, kyla didelis klausimas, kiek valstybė bus pajėgi paskaičiuoti ir padengti studijų kainos likutį. Valstybė turėtų skirti įmoką tam tikram kiekiui studentų, priešingu atveju sistema bus tokia, kad aukštosioms bus neprimokama. Tokia sistema jau buvo anksčiau – buvo norima, kad kuo daugiau studentų studijuotų su vadinamosiomis įmokomis. Tai buvo daroma studijų kokybės sąskaita – aukštosioms mokykloms buvo skiriama tik pusė lėšų, kurias valstybė turėjo skirti. Dėl to tos sistemos ir atsisakėme – finansavimo trūkumas buvo nuolatinis“, – aiškina VU dėstytoja.

N. Putinaitė primena, kad aukštosioms vis tiek buvo leidžiama priimti į mokamas vietas. Kadangi nebuvo normalaus finansinio reguliavimo, aukštosios studentus priimdavo į mokamas vietas ir dažnai tai darydavo kainų dempingavimo principu. Dažniausiai tuo metu buvo priimami „neakivaizdininkai“. N. Putinaitės teigimu, dėl to studijų kokybė buvo smukusi. Tuo metu buvo likusios trys studijuojančių kategorijos: tie, kurie nieko nemokėjo, kurie mokėjo fiksuotą įmoką ir kurie mokėjo visą kainą.

„Dabar deklaruojama problema, kad studentams reikia daug mokėti. Bet ši problema ir liktų – aš visiškai nematau siūlomos sistemos privalumų, tik trūkumų – būtų daug mažiau studijuojančių, kuriems valstybė padengia pilną studijų kainą“, – sakė N. Putinaitė.

Jos teigimu, Lietuva nėra turtinga šalis ir visuotinė įmoka gali tapti kliūtimi pasirinkti studijas – jau 520 Lt daliai studentų tapdavo kliūtimi.