Šiuo metu nuomonių, kaip reikėtų auklėti vaikus mokyklose, beveik tiek pat, kiek ir sveikos mitybos receptų. Kaip nepasiklysti šioje gausoje? Kokie turėtų būti prioritetai?

Vilniaus universitete steigiamo Pedagogikos centro iniciatoriai siūlo paprastą receptą, kuris atitinka ir Vilniaus universiteto interesus. Laikomės nuomonės, kad, renkantis veiklos prioritetus, geriau aiškiai deklaruoti savo interesus, nei bandyti juos slėpti.

Taigi Vilniaus universitete steigiamas Pedagogikos centras pirmiausia rūpinsis tuo, kad mokytojų gretas papildytų stiprūs dalykininkai, tai yra tokie mokytojai, kurie gerai išmano šiuolaikinę fiziką, chemiją, matematiką, istoriją ir kitus mokykloje dėstomus dalykus. Kodėl būtent tokie? Manome, kad tokie mokytojai gali sudominti mokinius savo dėstomais dalykais, parodyti, kad šie dalykai kupini intrigos ir verti gilesnių studijų. Tačiau tam vien mokytojų nepakaks.

Šiuolaikinės gretutinės ir profesinės studijų programos suteikia galimybę ir tapti fiziku, chemiku ar kokiu nors kitokiu specialistu, ir kartu įgyti mokytojo kvalifikaciją. Taip atsiranda daugiau galimybių bendradarbiauti savo srities akademiniais pasiekimais besidomintiems mokytojams ir su pedagoginėmis idėjomis susipažinusiems mokslininkams. Kitaip tariant, greta gerą akademinį pasirengimą įgijusių mokytojų rasis specialistų, mokslininkų, kurie gerai išmanys, kas yra dalyko didaktika ir kam ji yra reikalinga.

Arūnas Poviliūnas (E. Kurausko nuotr.)

Tokia dvilypė profesinė tapatybė sudaro prielaidas regzti tinklus, kurie driekiasi nuo šiuolaikinių mokslo slėnių iki mokyklų ir geriausių mokinių. Tinkluose, kuriuos jungia bendras pažinimo interesas, gali sėkmingai bendradarbiauti ir akademinė, ir mokytojų, ir mokinių bendruomenės. Deja, šiuo metu tokio bendradarbiavimo beveik nebeliko, tokio tinklo, jei jo užuomazgų ir būta, gijos trūkinėja. Todėl kyla reikalas tokį tinklą atkurti, nes jis yra vienas veiksnių, kuris užtikrina į mokslą orientuotas studijas, akademinę reprodukciją ir garantuoja mokslo slėnių atsinaujinimą.

Čia it yla iš maišo išlindo ir mūsų, Vilniaus universiteto, interesas. Taip, mums reikia, kad mokslo slėniai būtų nuolatos gyvybingi ir kad juose plėtojamas mokslas pritrauktų jaunimą. Šiuolaikinės mokslo struktūros daug investuoja tam, kad pritrauktų prie mokslo gabiuosius. Galite pažiūrėti, kaip tai daro garsusis CERN. Mes irgi privalome tai daryti.

Taigi Vilniaus universiteto Pedagogikos centras imasi sudėtingo, bet įdomaus uždavinio – sukurti tokį mokytojų rengimo tinklą, kuris apimtų ir aukščiausius nacionalinio mokslo pasiekimus įkūnijančius slėnius, ir gimnazijų bei mokyklų laboratorijas ir klases. Tai turėtų būti toks bendradarbiavimo tinklas, kuriame laisvai cirkuliuotų žinojimas. Būtent toks tinklas leis rengti mokytojus, kurie galėtų nesunkiai išsaugoti saitus su akademine bendruomene, geriau suprastų šiuolaikinius mokslo pasiekimus ir turėtų sąlygas tobulinti savo kvalifikaciją. Tokie mokytojai lengviau ras bendrą kalbą ir su akademinės veiklos didaktikos svarbą suprantančiais mokslininkais, ir su mokiniais, kurie turi ambicijų lavinti savo pažintinius interesus ir kūrybines galias.

Girdžiu priekaištus, kad tai bus elitinis tinklas, neįsileisiantis visų. Į tokius priekaištus atsakyčiau taip: kviečiame visus, bet tik su viena sąlyga – reikės pajusti mokslo žavesį.