Kasmet bando žudytis apie 500 vaikų ir paauglių
„Lietuvoje per metus nusižudo apie 55 vaikus ir jaunuolius, apie 10 kartų daugiau mėgina žudytis, beveik 40 proc. paauglių galvoja apie savižudybę. Per visą nepriklausomybės laikotarpį nusižudė apie tūkstantį vaikų ir paauglių. Savižudybių rodiklis Lietuvoje yra 4,2 kartų didesnis už ES vidurkį. Apie ketvirtadalis paauglių kenčia sistemingas patyčias mokykloje. Dažnai jie nedrįsta pasakotis apie savo problemas artimiesiems ar mokytojams, todėl anoniminė pagalba telefonu arba internetu kai kuriems vaikams tampa bene vienintele galimybe su kuo nors pasikalbėti“, - teigė „Vaikų linijos“ vadovas Robertas Povilaitis.
Psichologas pacitavo keletą tarnybą pasiekusių laiškų, bylojančių apie tai, su kokio rimtumo problemomis susiduria vaikai:
„Sveiki, norėčiau patarimo. Man 12 metų. Klasėje esu vienas iš linksmiausių vaikinų. Daug kas mano, kad toks esu ir už mokyklos ribų. Tačiau taip nėra. Užtenka pasižiūrėti į mano rankas – jos subjaurotos, ypač kairioji. Tiesiog žaloju save – pjaustausi, deginu odą, žnaibausi. Dėl to kalta nelaiminga meilė, nesutarimai.
Nežinau, nuo ko pradėti. Tiesiog noriu išeiti. Jau dabar stengiuosi būti kuo daugiau viena, kad kiti kažkiek primirštų, kad esu. Viską susitvarkysiu ir, manau, išeisiu. O priežastis ta, kad galiu būti nėščia.
Aš tyliu, nes nežinau, ar dar ilgai taip kentėsiu. Aš noriu nusižudyti, tiesiog, atvirai pasakius, nebesinori gyventi. Aš nežinau. Padėk man, būk geras, labai prašau“.
Pasak R. Povilaičio, 14 metų gyvuojanti „Vaikų linija“ nuosekliai plėtė savo paslaugų prieinamumą, atidarydama daugiau telefono linijų ir pritraukdama daugiau savanorių. 1997 m. buvo atsiliepta į 702 skambučius, 2003 m. – jau į beveik 23 tūkst., 2009 – į 91 tūkst., o šiemet, jei tarnyba veiktų iki metų pabaigos, prognozuojama apie 170 tūkst. atsilieptų skambučių.
„Palyginus praėjusių ir šių metų dviejų mėnesių statistiką, šiemet atsiliepėme į 179 proc. daugiau skambučių. Nors didiname pagalbos galimybes, pagalbos poreikis vis tiek kur kas didesnis – per du mėnesius atsiliepėme į daugiau nei 28 tūkst. skambučių, tačiau mums prisiskambinti bandė beveik 889 tūkst. kartų. Tai reiškia, kad atsiliepiame į kas 31-ą skambutį. Jei ir toliau vaikai taip ieškos pagalbos, per metus sulauktume per 5 mln. bandymų prisiskambinti. Lietuvoje turime 442 tūkst. 6-18 m. amžiaus vaikų, kurie dažniausiai į mus ir kreipiasi. Vidutiniškai vienam vaikui tenka apie dvylika bandymų prisiskambinti“, - vardijo psichologas.
Kiek vaikų slepiasi po šiais skambučiais, paskaičiuoti neįmanoma. Mat vienas vaikas dėl linijų trūkumo bando kelis kartus, kol jam pavyksta.
Valdovų rūmams randami milijonai, vaikams nėra nė 300 tūkst. litų
R. Povilaičio teigimu, tarnyba iki šiol reikiamą finansavimą telkdavo iš valstybės, savivaldybių, verslo, užsienio šalių diplomatinių atstovybių ir fizinių asmenų paramos. Viena tarnybos darbo valanda kainuoja apie 42 litus. Per metus su esamais žmogiškaisiais ištekliais ji galėtų dirbti beveik 11 tūkst. valandų. Tai kainuotų apie 458 tūkst. litų. Šiuo metu surinkta apie 26 proc. reikiamo finansavimo. 46,4 tūkst. litų skyrė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 37 tūkst. litų parėmė verslas ir 35 tūkst. litų – įvairios visuomeninės organizacijos.
„Nuo liepos mėnesio Vilniuje nebeturėsime patalpų, nes nebeįstengiame jų nuomotis komercinėmis kainomis. Prieš keletą metų kreipėmės į savivaldybę dėl panaudos sutarties, tačiau gavome neigiamą atsakymą – netinka mūsų tarnybos statusas tokiai sutarčiai sudaryti. Jei situacija nepasikeis, pagalba telefonu sumažės 50 proc., o pagalba internetu turėtų būti visai sustabdyta. Tarnyba kasmet gauna apie 2 tūkst. laiškų. Apie 10 proc, vaikų, kurie rašo laiškus, galvoja apie savižudybę ar bandė žudytis“, - teigė „Vaikų linijos“ vadovas.
Anot jo, suma, kurios trūksta užtikrinti tarnybos veiklai, yra 338 tūkst. Padėtį išspręstų ir patalpų nuoma lengvatinėmis sąlygomis. Tarnybos veiklai reikia apie 100 kvadratinių metrų ploto – kambario savanorių darbui ir ploto naujų žmonių ruošimui. Šiuo metu Vilniuje dirba 80 savanorių, o visoje Lietuvoje (Kaune ir Klaipėdoje) tarnyba turi 150 savanorių. Tiesa, Kaune ir Klaipėdoje nėra problemos dėl patalpų, todėl čia tarnyba dar sugebėtų veikti, nors vaikų poreikiams patenkinti ir šiuose miestuose reikia kelis kartus didesnio finansavimo.
Tarnybai pinigai reikalingi patalpų nuomai, ryšio paslaugų apmokėjimui, kelių etatinių darbuotojų atlyginimams bei savanorių apmokymams.
„Mes kreipiamės pagalbos į valstybines institucijas ir visuomenę. Kalbant apie lėšų trūkumą, palyginimui noriu pateikti Valdovų rūmų biudžetą. Už statyboms skiriamus pinigus „Vaikų linija“ galėtų gyvuoti aštuonis šimtmečius. Valdovų seniai neturime, o vaikus turime šiandien“, - teigė R. Povilaitis.
Per krizę „Vaikų linijos“ veiklą užtikrino ES ir Norvegijos pinigai, tačiau finansavimas baigėsi, o projektinėje veikloje dalyvauti tęstines paslaugas teikiančiai įstaigai sudėtinga. Tuo tarpu Lietuvoje pagalbos vaikams idėja nėra populiari.
„Pirmąjį signalą gavome organizuodami pavasarį tradicinę „Savaitę be patyčių“. Akcijoje dalyvavo per tūkstantį vaikų ugdymo ir mokymo įstaigų, tačiau taip nutiko, kad mums nepavyko iniciatyvai pritraukti nė vieno lito, nors kreipėmės į daugybę verslo įmonių“, - sakė psichologas.
Lojalumo valdžia nerodanti organizacija gali nesitikėti finansavimo
Pasak JT Vaiko teisių komiteto nario psichiatro Dainiaus Pūro, prieš keletą metų daryta nemažai tyrimų, kurie parodė, kad Lietuvos vaikai jaučiasi prasčiausiai iš visų ES vastybių. Ši prasta savijauta kai kuriems vaikams tampa tragedija.
„Prieš 20 metų mes paveldėjome tuštumą modernių paslaugų srityje, tačiau turėjome viziją, kad per dešimt metų pasieksime ES standartą. Iš pradžių neblogai sekėsi, nes labai padėjo tarptautinės organizacijos, rėmusios Lietuvos pastangas tapti civilizuota valstybe. Tačiau prieš dešimtmetį procesai sustojo. Ypač situacija pablogėjo, kai įstojome į ES. Dėl to kalta, žinoma, ne ES, o mūsų valdžios cinizmas. Esą užsidėjome paukščiuką ir ratifikavome žmonių teises. Deja, vis daugiau investuojama į senas struktūras, internatinę sistemą, o visuomeninių organizacijų daigai palikti mirti.
Visuomeninės organizacijos bankrutuoja, nes jei visuomeninė organizacija nerodo lojalumo Vyriausybei, ką ji ir turi daryti, netiesiogiai yra baudžiama – tiesiog negauna paramos, tarsi tai būtų Vyriausybės pinigai. Aišku, sakoma, kad nėra pinigų, tačiau mes žinome, kad pinigų yra, tik klausimas, kur jie nukreipiami“, - teigė D. Pūras.
Anot jo, mūsų šalyje trūksta brandumo ir potitinės valios, kad būtų remiamos paslaugos, kurios neturi „užnugario“, pavyzdžiui,farmacijos kompanijų, medicinos įrangos, nors jomsreikia juokingų sumų.