Kodėl privalomą matematikos egzaminą stojantiems į valstybės finansuojamas vietas įteisinęs švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis neišdrįso eiti iki galo ir egzaminas netapo visiems privalomas?
Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė, Vilniaus universiteto profesorė Vilija Targamadzė turi savo versiją: jei matematika taptų privaloma visiems, užsivertų prastus rezultatus turinčių moksleivių priėmimas į mokamas vietas aukštosiose.
„Man sudėtinga pasakyti, ką kitas žmogus galvoja ir ko jis bijo, bet iš eksperto pozicijų šitą dalyką susiečiau su stojančiųjų rezultatais. Štai į Mykolo Romerio universitetą įstojo 280 valstybės finansuojamų jaunuolių ir 1259 į mokamas vietas. Jie nėra užsibrėžę žemiausio balo. Man atrodo, atsakymas labai aiškus“, – DELFI teigė V. Targamadzė.
V. Targamadzė akcentuoja studijų kokybę: jeigu į valstybės nefinansuojamas vietas gali stoti žmonės, nelaikę valstybinio matematikos egzamino, kokius specialistus turėsime.
D. Pavalkis šiuo metu atostogauja. Anksčiau jis „Žinių radijui“ aiškino, kodėl matematikos egzaminas netapo privalomas visiems. „Pradinis siūlymas buvo įvesti visiems taip, kaip yra su lietuvių kalbos ir literatūros egzaminu – kad jei moksleivis jo neišlaikė, nebaigė vidurinės mokyklos. Šitam tikrai pasipriešino moksleiviai, išreiškė kai kurių abejonių Tėvų forumas, todėl pasirinktas švelnesnis variantas, kad ne visi, o tik tie, kurie nori gauti valstybės finansuojamą vietą, laiko matematikos egzaminą“, – „Žinių radijui“ praėjusią savaitę kalbėjo D. Pavalkis.
R. Lazutka: Vakarų šalyse taip nedaroma
Mat daugelyje užsienio šalių įprasta, kad studijos mokamos visiems, o išimtys daromos socialiai remtiniems. Net privatūs JAV universitetai atsižvelgia ne į akademinius pasiekimus, o socialinę padėtį. Už gerą mokymąsi paprastai atsižvelgiama per specialias stipendijas. Taip, beje, daroma ir Lietuvoje – dalis geriausiai besimokančių gauna skatinamąsias stipendijas.
Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje studijos mokamos visiems, tačiau galima gauti valstybės remiamą paskolą, kurios nereikia grąžinti, jei pakankamai neuždirbi. „Net ir ten, kur studijos mokamos, prieinamumas užtikrinamas nepaisant socialinės kilmės ir tėvų piniginės. Tuo metu pas mus kriterijus yra mokinių išlaikyti egzaminai. Čia yra didžiuliai spąstai“, – perspėja R. Lazutka.
Jo teigimu, pirmiausia didelė abejonė, kodėl žmogui, gaunančiam universiteto paslaugą ir valstybės finansuojamą vietą, valstybė turėtų daryti nuolaidą. Juk jis studijuoja dėl savęs, jei pasirenka medicinos, teisės ar kitas vertinamas studijas, ateityje gali tikėtis didelių pajamų. „Kodėl valstybė turėtų remti žmogų iš turtingos šeimos, kuris uždirbs daug ir dabar studijuoja valstybės sąskaita? Tuo metu kas atsitinka pas mus – mes ir tyrimą esame atlikę – statistiškai daugiausia į prestižines specialybes įstoja aukštesnio sluoksnio tėvų vaikai, nes jie būna geriau pasiruošę egzaminams“, – kalbėjo profesorius. Pagal tą patį tyrimą, į mažiau prestižines specialybes ir universitetus įstoja didesnė dalis mlokinių, kurių tėvų pajamos mažesnės.
Pagal tokią schemą, pirmieji įstoja į prestižines studijas ir už jas nemoka. Valstybės sąskaita baigę mokslus, jie gerai uždirbs. „Tuo metu iš mažiau uždirbančių šeimų, kurios negali sau leisti korepetitorių, egzaminus išlaiko prasčiau ir dar turi mokėti už studijas. Baigus neprestižines specialybes, sunku įsidarbinti ir gauti gerą atlyginimą. Tai keistas dalykas, Vakarų šalys šitaip nedaro, niekam į galvą neateina šitaip daryti“, – tvirtina R. Lazutka.
Yra šalių, pavyzdžiui, Skandinavijos, kuriose studijos visiems – ir turtingiems, ir neturtingiems – nemokamos: baigę studijas turtingieji uždirba daug ir viską grąžina per mokesčius.
Užprogramuoja nelygybę ir socialinį neteisingumą
„Dabartinę tvarką reikia keisti. Nelygybė ir socialinis neteisingumas užprogramuojamas iš jau mano minėto tyrimo. Tai užprogramuota ne tiek studijų sistemoje, bet jau nuo vaikų darželio ir vidurinės mokyklos“, – kalbėjo profesorius.
Ekonomistas pateikė vaikų darželių pavyzdį: privatūs labai brangūs, valstybiniuose vietų nėra, kai kuriuose gali būti prasta ugdymo ir priežiūros kokybė. „Sako, kiekvienas gali stengtis, gauti krepšelį, jeigu tik nori studijuoti, mokykloje tegul varnų negaudo ir stengiasi. Bet iš kur atsiranda vaiko norai? Kodėl vieni vaikai gimsta su norais mokytis, neapsileisti jau vidurinėje mokykloje, o kiti ne, iš kur atsiranda apsileidimas? Psichologai, socialiniai darbuotojai puikiai žino, kad tiek daug priklauso nuo šeiminės aplinkos. Yra šeimose skurdo, konfliktų, alkoholio – kuo vaikas kaltas, kad gimė tokioje aplinkoje?“, – klausia R. Lazutka. Jo tvirtinimu, tokiose šeimose augantys vaikai nuo mažų dienų nepasirengia lenktyniauti valstybiniuose egzaminuose.
Pasak profesoriaus, užsienyje prastai mokydamasis neišsilaikysi, net jei tėvai universitetą apipils pinigais. R. Lazutkos įsitikinimu, kokybė turi būti užtikrinama ne mokėjimu už mokslą.
Jo nuomone, Studijų kokybės vertinimo centras (SKVC) galėtų iškelti reikalavimą, kad į kai kurias programas nebūtų priimti studentai, kurie neišlaikė matematikos arba ją moka labai silpnai. Arba SKVC galėtų domėtis, kodėl tam tikroje studijų programoje nėra aukštosios matematikos kurso. Tokių programų būtų galima netvirtinti. Pasak R. Lazutkos, taip patys stojantieji suprastų, kad matematika reikalinga.
„Tokiu keliu reikėtų eiti, o ne per pinigus, kaip yra dabar, kai pinigai nuo pat pradžių, kai krepšelių sistema tokia kreiva“, – kalbėjo R. Lazutka.