Taip, aidint pirmokės nešamo skambučiui dūžiams, prasideda mokslo metų pradžia Pabradės Žeimenos gimnazijoje.
Šioje mokykloje, įsikūrusioje pačiame miestelio centre, prie kelio Vilnius-Zarasai, mokosi didžiausių Lietuvos tautinių mažumų – lenkų ir rusų vaikai. Todėl ir gimnazijos direktorės Katažinos Maciusovič Rugsėjo 1-osios sveikinimas skamba trimis kalbomis.
Po Lietuvos himno, mokyklos administracijos, kultūros ministro Šarūno Biručio bei kitų svečių sveikinimų, dalis lenkų ir lietuvių šeimų patraukia Pabradės Švč. Mergelės Marijos bažnyčios link, kur laikomos mišios už naujus mokslo metus. Stačiatikybę išpažįstančios rusų šeimos, grįžta atgal į klases.
DELFI apsilankė Pabradės Žeimenos gimnazijoje ir teiravosi, kaip po vienu stogu klasėse sutelpa įvairių tautybių Lietuvos piliečiai ir kaip atrodo šios dvikalbės mokyklos kasdieninis darbas.
Lenkų klasės susilygino su rusakalbėmis
„Kaip ir visur, mokinių skaičius mažėja“, - apgailestauja direktoriaus pavaduotoja ugdymui Terasa Kuzmickaja. Šiandien naujus mokslo metus gimnazijoje pradeda 375 mokiniai.
Mokymo įstaiga turi klases lenkų ir rusų kalbomis. Į kurią klasę leisti vaiką sprendžia tėvai, priklausomai nuo to, kaip planuoja savo vaikų ateitį.
Kaip pastebi kalbintos šios įstaigos pedagogės, baigę šią gimnaziją, vieni mokiniai pasilieka ir tęsia mokslus Lietuvoje, kiti vyksta į Lenkiją ar kitas užsienio šalis. Populiariausi – Lenkijos ir Lietuvos universitetai.
„Šioje gimnazijoje mokiniai turi galimybę mokytis savo gimtąja kalba. Aš manau, kad tai yra gerai. Geras mokinys, bet kurią mokyklą baigęs turės galimybę įstoti. Tuo labiau, vyresnėse klasėse, mes dirbame su lietuviškais vadovėliais, todėl laikyti egzaminus lietuvių kalba mūsų mokiniams nėra baisu“, - tikina gimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui T. Kuzmickaja, mokykloje dirbanti nuo 1983 m.
Pavaduotoja prisimena, kad jai pradėjus dirbti, mokykloje vyravo rusų kalba, o ją lankė apie tūkstantis moksleivių.
Vėliau, atgimimo laikotarpiu, pradėjo kurtis daugiau klasių lenkų kalba. Šiandien mokiniai yra pasidalinę maždaug per pusę. Pusė mokinių mokosi lenkų kalba, kita pusė – rusų.
Gimnazijoje Lietuvos istorija, geografija, pilietiškumo ugdymas yra dėstomi valstybine kalba. Taip pat lietuviškai mokoma ir mišrios mokinių grupės per pasirenkamuosius dalykus vyresnėse klasėse.
Anksčiau net bobutės spoksodavo į užsieniečius
Šiandien, anot pedagogių, Pabradės miestas kenčia nuo tos pačios problemos, kaip ir didžioji dalis Lietuvos provincijos – tai nedarbas.
„Nors mes dar negalime taip skųstis: čia veikia daugiau kaip 2 tūkst. darbuotojų turinti medicininės įrangos gamykla „Intersurgical“. Pabradėje yra didžiulis kariuomenės poligonas, Užsieniečių registracijos centras, Pabradės vaikų globos namai, socialinės globos namai. Tai yra nemažai tokiam miesteliui“, - Pabradę pristato gimnazijos logopedė Inesa Kondratovič, kurios vyras daug metų dirbo poligone.
Ji pamena, kaip kadaise vietos gyventojai į pabėgėlius spoksodavo: „net bobutės atsisukdavo“. O šiandien tai tapo įprasta miestelio gyvenimo dalimi: „kartu su kitos kultūros žmonėmis stovime tose pačiose eilėse prekybos centre, matome užsienio karius važinėjančius mūsų gatvėmis“.
Pedagogė pastebi, kad žmonės čia yra gana tolerantiški: „Mes visi čia bendraujame. Kiekvieno mūsų draugų ir pažįstamų gretose yra lenkų, rusų, baltarusių. Atvažiuokite čia prieš Naujuosius metus, galėsite pamatyti visų mūsų kultūrų tradicijas“.
Pabradė visuomet buvo įvairi. Gimnazijos logopedė primena, kad iki Holokausto čia buvo ir labai daug žydų – apie pusę visų gyventojų.
Gimnazijos logopedė I. Kondratovič pasakoja ir apie mokykloje veikiančius projektus, padedančius kovoti su patyčiomis. Ji pastebi, kad Pabradėje tarp mokinių mažiau patyčių: „Galbūt tai susiję su tuo, kad visi gyvename etniškai įvairialypėje socialinėje aplinkoje“.
Jaučiasi vis labiau palaikomi
Istorijos kabinete bendraudamas kartu su ilgametėmis mokyklos darbuotojomis, teiraujuosi, kaip šiandien gyvena tautinių mažumų gimnazija.
Istorijos mokytoja, projekto „Gyvenu laisvai“ koordinatorė Alicija Mažutova, teigia, kad dar visai neseniai, tautinių mažumų mokyklos nesulaukdavo reikiamo dėmesio: „Jautėmės kiek primiršti“.
Tačiau daug kas pasikeitė po jau antrus metus Žemynos gimnazijoje vykstančio pilietiškumo skatinimo projekto „Gyvenu laisvai“ pradžios. Jame dalyvauja penkios komandos iš tautinių mažumų mokyklų: Visagino, Švenčionių rajono, Šalčininkų, Vilniaus ir Trakų rajonų.
Šis projektas tikslas - ugdyti meilę savo miesteliui ir šaliai: „Vaikams, projektas naudingas tuo, kad jiems padeda į savo miestą, šalį pažvelgti kitaip ir su pasididžiavimu. Be to, kiekvieną savaitę mokykloje sulaukiame svečių – politologų, įvairių akademikų, aktorių, politikų ir žurnalistų. Čia lankėsi ir DELFI vyriausioji redaktorė“.
A. Mažutova pastebi, kokį teigiamą poveikį gali padaryti toks vienas projektas: „Tokios programos yra labai paklausios, vaikai noriai įsitraukia į jų veiklą. Šio projekto dėka susipažinome su daug įdomių žmonių, savo miestelio ir rajono istorija, vykome į įvairias stovyklas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Gabesni vaikai sulaukė net darbo pasiūlymų. Tai džiugu“.
Mokytoja: kam akcentuoti tautybę?
Įėjusius pro Žeimenos gimnazijos duris, pasitinka sveikinimas lietuvių kalba su naujais mokslo metais. Koridoriuose kabo Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės portretas, himno žodžiai, įvairios fotografijos iš mokyklos bendruomenės gyvenimo.
Ant sienų ir daug užrašų lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Mokykla iš pirmo žvilgsnio nesiskiria nuo įprastos lietuviškos mokyklos. Klausiu pašnekovių, kaip jų manymu šiandien sugyvena tautinės mažumos ir lietuviai.
„Žinote, viskas čia yra labai normalu, jei nėra akcentuojama tautybės klausimas. Žmonės ir vaikai nesusimąsto, kad jie yra kitokie – jie visi yra Lietuvos piliečiai. Tačiau, ypač spaudoje, dažnai yra akcentuojama tautybė, supriešinimas, tuomet prasideda pykčiai. Ką tik vyko apklausa, kur buvo klausiama tokių dalykų: jei būtų grėsmė, kas stotų ginti mūsų šalį? Ir ten buvo procentai pagal tautybes – kiek rusų gintų, kiek lenkų. O kodėl neklausė to lietuvių? Mes gi visi esame taip pat čia gimę, čia mūsų tėvynė. Kodėl tokių klausimų nėra tarkim JAV? Ten niekas neakcentuoja tautybės – „esu amerikietis ir viskas“. Juk čia mes švenčiame visas valstybines šventes, užsienyje atstovaujame Lietuvai. Mes nesame kažkokie tai lenkai ar rusai palikti Lietuvoje. Mes čia gimėme ir augome ir kitos tėvynės neįsivaizduojame“, - tikina gimnazijos darbuotojos A. Mažutova ir I. Kondratovič.
Pirmoko mama: rusų klasės dabar labai lietuviškos
Trijų vaikų mama Aurelija, savo vyriausiąjį sūnų atvedė į pirmą klasę Žeimenos gimnazijoje.
„Šįryt labai jaudinausi. Labiau nei mano sūnus Ugnius. Jis nuo ryto šypsojosi ir laukė ėjimo į mokyklą. O aš savo jaudinimąsi stengiausi slėpti, kad nepersiduotų jam“, - koridoriuje šalia rusakalbės pirmokų klasės, šypsodamasi pasakoja mama Aurelija.
Moteris neslepia, kad ji vaiką norėjo leisti į lietuvišką mokyklą, tačiau sutiko su vaiko tėčio noru ir užregistravo Žeimenos gimnazijoje rusų kalbos klasėje, kurioje kadaise jis mokėsi.
„Pasidomėjau, kad dabar tos rusiškos mokyklos yra labai lietuviškos. Visi mokiniai čia moka lietuvių kalbą, taip pat ir anglų, dėstoma iš lietuviškų vadovėlių. Tad nusiraminau ir sutikau su šiuo siūlymu“, - sako nuo Švenčionių kilusi moteris.
Teiraujuosi kiek gi kainavo jos sūnų Ugnių išleisti į pirmą klasę.
„Finansiškai labai nepersistengėme, nes drabužių naujų nepirkome daug. Rūbai yra brangūs, tad stengėmės apsiriboti tik pora kostiumų - nauja uniforma. Rengsimės iš to, ką turime“, - sako moteris.
Mama svajoja, kad jos vaikai, pabaigę gimnaziją Pabradėje, vyktų studijuoti į užsienį: „Daug keliavau po įvairias šalis, ten dirbau, ir pastebėjau, kad vidurinis išsilavinimas Lietuvoje yra labai aukšto lygio. Tačiau norėčiau, kad mano vaikai universitetą vis tik baigtų užsienyje. Su tokiu diplomu daug daugiau galimybių. Netgi ir sugrįžus čia, į Lietuvą“.
Išeidamas iš mokyklos užkalbinu keturis dešimtokus sėdinčius ant suoliuko šalia įėjimo į gimnaziją.
„Gal galite rusiškai?“, - paprašo pokalbį tęsti rusų kalba. Trys vaikinai – Silvestras, Nikita ir „Paška“ prisistatęs jų draugas, mokosi rusų ir lenkų klasėse. Tačiau visi, anot jų, čia bendrauja rusų kalba.
Paklausus, ar gimnazistai planuoja pasilikti Pabradėje po mokyklos baigimo, šie nedvejodami atkerta: „Tik jau ne Pabradėje. Ką čia veikt? Važiuosim į Vilnių ir stosim į kolegiją, į mechaniko specialybę“.
„Žmonės Pabradėje geria, miega ir dirba britų firmoje. Dar klausome saliutų poligone“, - sako vienas „Paška“.
„Baik čia juokauti“, - draugą sudrausmina kiti.