Išskirtinėmis gyvenimo patirtimis ponas Vitalijus maloniai sutiko pasidalinti su netrukus į Sibirą išvyksiančiais projekto „Misija Sibiras‘12“ dalyviais.
Sunki visų artimųjų dalia
V. Staugaitis kilęs iš Zanavykų krašto, garsios giminės. Senelis buvo tuose kraštuose urėdu, sakoma, kad jis Lietuvoje užsėjo pirmuosius maumedžius. Dėdė, vyskupas Justinas Staugaitis, buvo Nepriklausomybės akto signataras, svarbus valstybės veikėjas, daugkartinis Seimo vicepirmininkas. Kaip pats Vitalijus sakė, kas taps pirmuoju Lietuvos Respublikos prezidentu, buvo svarstoma tarp jo dėdės ir Antano Smetonos. Sprendimą nulėmė tai, kad dėdės buvo menkesnis išsilavinimas – Seinų seminarija, tuo tarpu A.Smetonos – Sankt Peterburgo akademija.
Vitalijaus tėvas buvo nepriklausomybės kovų dalyvis, žvalgas, buvo ir sužeistas. Vėliau dirbo Lietuvos saugume, dalyvavo grąžinant Vilniaus kraštą ir jo lietuvinimo procesuose. Pasakojo prisimenantis, kaip tėvas kartą gerai juos su broliu „ataudė“, kai jie sugalvojo pasižiūrėti įvestas žygiuojančias Raudonosios armijos įgulas.
Pats pašnekovas š. m. liepos 6 d. Prezidentūroje buvo apdovanotas medaliu už nuopelnus Lietuvai, už nuveiktus darbus išsaugant tremties laikotarpio atminimą – parašyta knyga, pastatyti paminklai, aktyvus dalyvavimas švietėjiškoje veikloje.
Okupavus Lietuvą sunkią dalią pajuto visi jo artimieji. Jie su broliu ir mama buvo ištremti, tėvas spėjo pasislėpti, bet besislapstant buvo išduotas ir žuvo besitraukdamas. Motina labai susijaudino atvažiavus pareigūnams jų išvežti ir iš didelio jaudulio pasiėmė labai daug patalynės, drabužių, pamiršdama svarbiausią dalyką – maistą. V. Staugaitis prisimena, kad neseniai papjauta kiaulė buvo suruošta rūsyje, kuriame, deja, ir pasiliko. Dėl to kelionė į atšiaurų kraštą dar labiau apsunko.
Okupantų savivalę ir nesiskaitymą pajuto ir tuo metu dar būsima pašnekovo žmona – Ona Staugaitienė. Baigė ji mokyklą vienais penketais, įstojus į medicinos universitetą visas sesijas išlaikė geriausiais balais – nė vieno ketverto, visi penketai. Okupavus Lietuvą, jos brolis pasitraukė į miškus partizanauti. Ten, netoli Anykščių, besitraukiant nuo netikėtai sutiktų stribų, paguldė savo galvą. Okupacinė valdžia dėl giminystės ryšių buvo nusprendusi O. Staugaitienei neįteikti baigimo diplomo. Tik per stebuklą, po tardymų ir neturint kaip prisikabinti prie jos mokymosi rezultatų, jai vis dėl to jis buvo suteiktas, bet jau nebe „raudonas“, o paprastas, ir pirmoji darbovietė paskirta kažkur atokiame kaime. Net tokie likimo smūgiai jos vėliau gyvenime nepalaužė: savo darbštumu, atsidavimu veiklai ji tapo viena geriausių savo srities specialisčių Lietuvoje ir už jos ribų.
Per šalčius mirusiųjų nelaidodavo
Sibire gyvenimo sąlygos buvo atšiaurios, klimatas šaltas ir žvarbus. Gyventa nuolatos apšerkšnijusiose trobelėse, kuriose vyko visas gyvenimas – nuo dienos darbų iki miego, nuo gimimo iki mirties.
Žemė net ir šilčiausiu metų laiku būdavo sukaustyta šalčio – pusės metro gylyje kastuvas nebenaudotas, nes žemę buvo galima tik skaldyti. Ką jau kalbėt apie žiemą. Mirusieji šaltuoju metų laiku nebuvo laidojami. Juos suguldydavo į vieną krūvą atokiau nuo gyvenamų barakų ir laukdavo, kol ateis vasara.
Darbas buvo sunkiai pakeliamas. Tekdavo prie didžiausių šalčių, pusiau įbridus, traukti sielius iš vandens ir didžiausiom rietuvėm krauti ant kranto. Maisto racionas taip pat buvo skurdus: daugiausia žuvis, duonos kriaukšlė ir tai, ką sugebėdavo susimedžioti. Daug kas tokių sąlygų neatlaikė.
Ekspedicijos metu pravertė jakutų kalbos ir gyvenimo būdo išmanymas
1989 m. pradėjus po truputį laisvėti politinei aplinkai Sovietų sąjungoje, sujudo ir lietuvių tauta. Atsirado įvairios iniciatyvos, susijusios su trėmimo laikotarpio įamžinimu, palaikų pargabenimu. Viena iš pirmųjų tokių iniciatyvų ir buvo ekspedicija „Lena’89“. Jos metu apie 15 asmenų iš Lietuvos nusprendė nuvykti į vieną tolimiausių trėmimo vietų – Lenos upės žiotis – ir pastatyti atminimo ženklus ten buvusiems ir negrįžusiems. Kaip gerai tas vietas pažįstantis, dalyvauti šioje ekspedicijoje buvo pakviestas ir V.Staugaitis, kuris buvo paskirtas ekspedicijos vadovo pavaduotoju. Lietuvoje davę priesaiką, kad bet kokiu atveju pastatys paminklus Sibire, ekspedicijos dalyviai išvyko 1989 m. liepos viduryje.
Niekas negalėjo įsivaizduoti, su kokiais sunkumais turės susidurti ekspedicijos dalyviai. Vienintelis Vitalijus žinojo, kad vykstama į kraštą, kur „ne pieno upės plaukia“. Tai daugeliu atvejų padėjo ištverti atšiaurias gyvenimo sąlygas ir tinkamai įamžinti tremtinių atminimą. Buvo sunku organizuoti darbą ir dėl to, kad statybines medžiagas, paminklo konstrukcijas, akmenis, smėlį reikėdavo gabenti iš vienos salos į kitą su laivais ir kateriais. Didelis privalumas buvo tai, kad V. Staugaitis mokėjo jakutų kalbą, pažinojo vietinių gyvenimo būdą.
Ekspedicija pasibaigė sėkmingai. Visi sugrįžo sveiki ir įvykdę išsikeltas užduotis. Sunkiomis sąlygomis buvo pastatyti trys paminklai (vienas 9 metrų!), keli kryžiai. Tąkart buvo padėti pirmieji pamatai tokio pobūdžio ekspedicijoms ateityje.
V.Staugaičio prisiminimai neįkainojami. Jis pergyveno visas to laikmečio negandas ir, maža to, nepalūžo, bet atvirkščiai – iki šiol rūpinasi, kad tokie dalykai išliktų mūsų atmintyje ir vertintume tai, ką turime šiandien.