Per daugiau nei dvi savaites trukusią ekspediciją misija Kazachstane lankė sovietinių lagerių likučius, susitiko su ten dar gyvenančiais buvusiais politiniais kaliniais, lietuvių bendruomenėmis, ieškojo ir tvarkė apleistus lietuvių kapus.
Apie misiją Kazachstane DELFI pokalbis su Svaru.
– Ką šiųmetinė misija rado Kazachstane?
– Ten mes pirmiausiai radome mūsų tautos atmintį, mūsų tautos palikimą ir istorijos dalį, kuri susideda iš ten kalėjusių žmonių likimų, pergyvenimų ir gyvenimo faktų.
Kazachstane mes matėme ne tik lagerių likučius, tvarkėme kapines, paminklus, bet ir sutikome kelis žmones, kurie yra tiesiogiai susiję su tais laikais.
– Kaip atrodo tos vietos, kuriose buvo išvežti lietuviai?
– Priklauso nuo to, kaip žiūrėsi. Jei žiūrėsi akimis, tai pamatysi pievas ir stepės dalis, kuriose boluoja lagerių griuvėsiai, bet jeigu žvelgsi siela, tai viskas atrodo baisiai. O jeigu dar pabandysi įsigyventi ir įsivaizduoti, kaip buvo tada, tai tos vietos atrodo labai baisiai.
– Ką turi omenyje sakydamas „baisiai“?
– Baisu yra būti nuteistam, išvežtam už nieką ir kalėti už tai, kad tu mylėjai savo tėvynę. Tai tiesiog yra viena didžiausių neteisybių.
– Mes kalbamės misijai jau beveik pasibaigus, gal galėtum pasakyti tau labiausiai įsiminusią detalę ar įvykį?
– Labai skirtingi buvo vaizdiniai ir vietos, kuriose mes buvome. Visa tai, ką mačiau, sužadino daug įvairiausių jausmų. Aš nesu linkęs išskirti vieno ar kito dalyko, bet galiu pasakyti, kad misija pavyko ir visiškai įvykdė savo tikslą. Svarbiausia yra tai, kad misija iš esmės yra skirta dvasiai ir protui. Ne fizinis darbas, kurį tu atlieki, ne paminklų tvarkymas, o suvokimas yra pati svarbiausia tokių misijų dalis. Svarbiausia yra tai, kaip tu suvokei ir supratai tai, kas atsivėrė prieš tavo akis. Mes misiją įvykdėme ir šios misijos turi vykti toliau.
Po šios ekspedicijos visa mūsų komanda padarys viską, ką galės, kad kuo plačiau būtų paskleista žinia, apie tai, kas vyko Kazachstane, nes Lietuvoje trūksta būtent šios informacijos. Pavyzdžiui, tremtis yra šiek tiek plačiau nušviesta, o apie politinių kalinių, išvežtų ir kentėjusių lageriuose, likimus Lietuvoje yra nedovanotinai mažai informacijos.
– Dar prieš iškeliaudamas į Kazachstaną esi užsiminęs apie savo asmeninę misiją. Ką turėjai galvoje?
– Aš niekada gyvenime nedarau dalykų, kurie man nesvarbūs ir neįdomūs. Dėl šios misijos man ne tas pats. Jeigu man būtų nusispjaut, aš tiesiog nebūčiau važiavęs. Man ne tas pats, kas, kaip ir kodėl buvo. Man tai yra įdomu. Gėda prisipažinti, apie politinius kalinius ir Kazachstaną iki misijos aš beveik nieko nežinojau. Po šios kelionės jaučiuosi pasisėmęs labai daug žinių, tačiau jas dar tikrai reikia gilinti, nes per 16 dienų negalima visko sužinoti.
– Ši misija yra orientuota į jaunimą. Ko pats pasimokei iš šios misijos ir ką galėtum pasakyti jaunimui?
– Mano akimis žiūrint, ši misija yra orientuota ne vien tik į jaunimą. Misija siekiama sudominti jaunimą ir atkreipti jų dėmesį į Lietuvos istoriją. O ne jaunimui norima parodyti, kad jaunimas nėra vien žlugę ir abejingi veltėdžiai. Mes turime normalų jaunimą, kuris domisi savo šalies istorija, stengiasi apie tai sužinoti ir jeigu turi galimybę, ja pasinaudoja.
– Su tavimi keliavo dar devyni žmonės, ką galėtum pasakyti apie komandą?
– Mūsų komanda buvo labai gera, pradedant gerbiamu Algiu, pravarde profesorius, baigiant Indre, pravarde mažoji, visi dešimt žmonių buvo tikra komanda. 16 kartu praleistų dienų ir nė vieno konflikto, tai turbūt viską pasako apie kartu keliavusius žmones.
– „Misija Sibiras“ važinėjo ne po turistines šalies vietas. Kokį įspūdį tau paliko Kazachstano valdžios ir šalies žmonių priėmimas?
– Vietinė valdžia į mus pasižiūrėjo geranoriškai, nieko netrukdė, visada stengėsi parodyti, kad labai mumis domisi ir labai norėtų kažkuo padėti. Tiek, kiek jų galimybės ir norai siekė, jie mums ir padėjo. Patys kazachai yra normali tauta, normalūs žmonės.
Ketvirtus metus rengiama „Misija Sibiras“ pirmą kartą šiemet peržengė dabartinės Rusijos teritoriją ir patraukė į Kazachstaną, kuriame buvo 6 proc. visų Sovietų Sąjungos lagerių. Misijos dalyviai keliavo po Balchašo, Kounrado, Spasko, Dolinkos, Džezkazgano lagerius. Rytinio Kounrado, Balchašo ir Karagandos miestų kapinėse ieškojo lietuviškų pavardžių ir tvarkė apleistus kapus, Džezkazgane tvarkė paminklą Kingyro sukilimo dalyviams atminti. Kingyro lageryje malšinant sukilimą žuvo apie 1000 žmonių, tarp kurių buvo ir lietuvių.
Ekspedicijai vadovavo Karagandoje buvusių politinių kalinių šeimoje gimęs architektas Algis Vyšniūnas. Svaras prie misijos prisijungė DELFI skaitytojų sprendimu.
Rugpjūčio 1 d. kita „Misija Sibiras“ turėtų patraukti į Buriatiją.