Tremtinius gerai pažinojęs vyras teigė, kad lietuviai iš visų ištremtų tautų buvo patys nuoširdžiausi ir labai mylėjo rusus.

Garbaus amžiaus vyriškis, kalbėdamas su DELFI žurnalistu, pareiškė, kad lietuviai nebuvo panašūs į tuos, kuriuos reikėtų ištremti. Anot jo, Sibire atsidūrusios šeimos pasižymėjo begaliniu darbštumu ir geranoriškumu. Taip pat senolis dėkojo lietuviams už tai, kad jie rusus išmokė švaros ir paskatino auginti kiaules.

Maža to, jis savo ruožtu pridėjo, kad nors ir buvo vietinių, kurie tremtinių nemėgo, didžioji dalis rusų lietuviams buvo palankūs: kartu su jais leido laisvalaikį, dainuodavo lietuviškas dainas, sukdavosi šokių rateliuose, o galiausiai – skirtingų tautų atstovai sukurdavo šeimas.

Iki šiol prisimena lietuviškas dainas

Dar pokalbio pradžioje kapinėse sutiktas garbingo amžiaus vyras prasitarė šiek tiek prisimenantis lietuviškų žodžių. Guvus pašnekovas šypsodamasis beveik be akcento suskaičiavo iki dvylikos. O netrukus sudainavo ir gerai žinomos lietuvių liaudies dainos fragmentą: „Suk, suk rateli, suk į vieną pusę,/ Pasakyk, mergele, ar tu mano būsi?“

Pamatęs į Sibirą atvykusių lietuvių nuostabą, Leonidas paaiškino, kad lietuvių kalbos specialiai niekada nesimokė, o keletą žodžių pramoko bendraudamas su lietuviais tremtiniais. Be to, su viena vilniečių tremtinių šeima jis su žmona bendrauja iki šiol. Vyras sakė, kad Lietuvos sostinėje gyvenantys šeimos bičiuliai kai kada atvažiuoja į buvusią tremties vietą Krasnojarsko krašte ir kartu aplanko Chabaidako kaime iki šiol gyvenančius jaunystės draugus.

Leonidas: lietuvių rusai nežemino

Leonidas, kai prasidėjo masiniai lietuvių trėmimai, buvo dar visai mažas. Tiesa, jo likimas, kaip ir lietuvių tremtinių vaikų, nepagailėjo: tėvas žuvo fronte, motina mirė, kai jam buvo septyneri. Tačiau vaikystėje regėtos lietuvių tautos tragedijos nuotrupos vyriškio galvoje įstrigo visam laikui.

Pašnekovas sako prisimenantis, kad į amžino įšalo žemę atvežti lietuviai neturėjo kur gyventi, todėl jo šeimos namų durys atsivėrė dviem tremtinių šeimoms.

Kol suaugusieji rūpinosi išgyvenimo klausimais ir sprendė, kaip išmaitinti savo vaikus, mažieji, greit išmokę rusų kalbą, žaidė ir lankė bendrą mokyklą su rusų vaikais. „Aš žaisdavau su lietuvių vaikais. Mes draugavome, kartu mokėmės. Jie mokėsi iš mūsų rusų kalbos, mes iš jų mokėmės kalbėti lietuviškai. Aš su jais užaugau“, - prisiminimais dalijosi rusas.

Draugiškus tarpusavio santykius, anot jo, palaikė ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Anot jo, lietuvius dauguma vietinių gyventojų vertino teigiamai ir juos gerbdavo. Chabaidake gyvenantys tremtiniai, pašnekovo įsitikinimu, žeminami ir engiami nebuvo: ir rusai, ir lietuviai vienodomis sąlygomis buvo siunčiami kartu mokytis amato – šaltkalvystės, vairuoti traktorius ir pan.

„Kreivai vienas į kitą nežiūrėjom. Visi buvom vienodi žmonės. Visiems buvo vienodos darbo normos: kiek padarei, tiek ir gavai. Tiek lietuviai, tiek rusai buvo siunčiami mokytis konkretaus amato vienodomis sąlygomis“, - pasakojo Chabaidako gyventojas.

Lietuviai gyvatėmis šerdavo kiaules

Išskirtinis lietuvių bruožas, Leonido nuomone, - santūrumas ir nesivėlimas į konfliktus. Anot jo, vietiniai šiomis savybėmis nepasižymėjo ir todėl tokia lietuviu laikysena labai žavėjosi. „Lietuviai buvo labai geri žmonės. Jie buvo labai draugiški, gražiai bendraudavo, nesiveldavo į skandalus. Tai – labai ramūs žmonės. Ir vaikai, ir suaugusieji buvo tokie. Sugyvenome draugiškai. Tuokėsi rusai su lietuvėmis, o lietuviai vedė ruses. Asimiliavosi...“ – tremtinius charakterizavo pašnekovas.

Kitas lietuvių tremtinių teigiamas bruožas, stebinęs vietinius, - darbštumas ir vaišingumas. Rusai visada buvo laukiami lietuvių namuose. Be to, Leonidas dėkoja lietuviams už švaros pamokėles ir patarimus, kaip auginti kiaules. Jis prasitarė, kad visa tai prisidėjo prie to, kad rusai ėmė lietuvius laikyti nuoširdžiais ir patikimais.

„Lietuviai rusus labai mylėjo: pakviesdavo bet kada ir vaišindavo viskuo, ką turėjo. Vaišindavo kiauliena, raugintais agurkais. Jie yra labai darbštūs žmonės. Jie išmokė mus lauko virtuves statyti, kiaules laikyti. Prisimenu ir daugiau: mes pagaunam gyvatę ir jie mums duoda rublį. Lietuviai šerdavo gyvatėmis kiaules. Iš visų tremtinių geriausiai sekėsi bendrauti su lietuviais“, - tremtinių svetingumą įvertino Chabaidako gyventojas.

Ar Sibiro gyventojai pritaikė lietuvių perduotas žinias? Leonidas teigė, kad rusai bandė auginti kiaules. Tiesa, ir dabar kai kas tuo užsiima. Tačiau netrukus jis pridūrė, kad lietuviams tai sekėsi kur kas geriau. O daug daržovių, anot jo, Sibire tiesiog neauga, pavyzdžiui, pomidorų šio krašto gyventojai neužsiaugina. Geriausios sąlygos Sibire, jo manymu, uogoms ir bulvėms.

Lietuviai – iš visų ištremtų tautų patys nuoširdžiausi

Gerai lietuvius pažinojęs vyras teigė iki šiol nežinantis, dėl kokių priežasčių dori ir sąžiningi žmonės buvo išplėšti iš tėvynės. Jo teigimu, lietuviai nebuvo panašūs į tuos, kuriuos reikėjo ištremti.
Vyriškis prisimena, kad Chabaidake gyveno įvairių tautybių žmonių – baltarusiai, totoriai, korėjiečiai, lietuviai. Kitų jis jau nebepamena. Tačiau prasitaria, kad lietuviai buvo išskirtiniai – su jais bendrauti buvo maloniausia.

Kita vertus, pašnekovas iki šiol negali pamiršti jam pasirodžiusių keistų laidojimo papročių, kurių jis niekaip nesugeba priskirti konkrečiai tautai: „Kažkokia buvo tauta, kuri žmonių nelaidojo paprastai, bet keldavo numirėlius į medžius. Kas tai per tauta, aš nežinau. Kai tirpdavo sniegas, numirėliai iškrisdavo iš medžių ir su buldozeriais juos sustumdavo į duobę.“

Daug lietuvių žuvo taigoje

Vis dėlto linksmybės į lietuvių namų duris pasibelsdavo retai. Kur kas dažniau sovietų represijų aukos skendėdavo sunkaus kasdienio darbo rutinoje. Leonidas pasakojo, kad dauguma tremtinių dirbo miškuose.

Ne išimtis ir moterys, privalėjusios ištisus metus taigoje ruošti kelius rastų išvežimui arklių pakinkytais vežimais. Moterims tekusi užduotis buvo labai svarbi, kadangi miškai buvo drėgni ir beveik nepravažiuojami.

O vyrų paruošti rąstai turėdavo pasiekti netoliese tekančią Manos upę. Žiemą jie buvo rišami į sėlius ir toliau transportuojami ledu, o vasarą kiekvienas rąstas plačia upe buvo plukdomas atskirai. Vyras prisimena, kad tuomet rąstai dažniausiai buvo plukdomi į Krasnojarską. Tiesa, už plukdymą buvo atsakinga jau kita tarnyba.

Pasidomėjus, dėl kokių priežasčių dažniausiai mirdavo lietuviai, Leonidas paaiškino, kad jų būta nemažai. Dažniausios – nelaimingi atsitikimai miške, įvairios ligos ir persišaldymas. „Anksčiau miške saugumo niekas nesilaikė. Dažnai pasitaikydavo rąstų griūčių. Rąstai ritasi link žmogaus. Kartais žmonės pabėga, o jei ne, jie žūva.

Leonidas tikino, kad susirgę visuomet pagalbos kreipdavosi į lietuvį gydytoją Gruodį, kurio vardo pašnekovas jau nebeprisimena.