Panevėžietė studentė, užuot gulėjusi paplūdimyje ar keliavusi po Europą, kaip daugelis jos bendraamžių, Sibiro taigoje su sunkia kuprine ant pečių kentėjo troškulį, tuntų uodų ir muselių įkandimus, saugojosi meškų, kad savo rankomis sutvarkytų prieš daugelį metų čia mirusių lietuvių kapus. Mergina sako, kad ši kelionė į Sibirą buvo pats nuostabiausias įvykis jos gyvenime.
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Liepos 1 dieną traukinyje daug valandų dardėdama į Sverdlovsko sritį (Rusija) panevėžietė 21 metų Jurgita Stasiukaitytė nuolat galvojo, kaip prieš daugelį metų lygiai tokiu pačiu maršrutu į tremtį buvo vežami jos tautiečiai.

Tik jie sėdėjo ne plackarte ir juolab ne kupė, o susikimšę gyvuliniuose vagonuose. Ir į Sibiro platybes keliavo visai ne tokios nuotaikos, kaip J.Stasiukaitytė ir jos 19 bičiulių – „Misijos Sibiras“ dalyvių.

Panevėžietei apskritai visą Sibire buvimo laiką nedavė ramybės vaizduotė. Vos tik iškėlusi koją iš traukinio, ji įsivaizdavo, kaip čia atvyko, kūrėsi, gyveno tremtiniai. Galvojo apie tai, ką jie jautė.
„Sibiras pamačiau kitokį, nei įsivaizdavau iš savo tremtinės močiutės pasakojimų, knygų ir straipsnių. Prabėgo daug laiko“, – „Sekundei“ sakė mergina.

Jurgita mano, kad net nukeliavus į Sibirą, į tas vietas, kur gyveno lietuviai, vis tiek sunku suvokti, ką tuo metu jiems teko ištverti.
Studentė tikina, kad dalyvavimas misijoje jai davė nepaprastai daug įspūdžių, patirties ir niekada dar nepatirto didžiulio dvasinio pasitenkinimo.

Misijos dalyvius visą kelionės laiką gaubė stebuklinga draugiškumo aura, nes tarp jų nebuvo nė vieno atsitiktinai patekusio į šią kelionę. Visus šiuos jaunus žmones – nuo 18 iki 32 metų – ir per 50 perkopusį misijos vadovą vienijo vienas tikslas – savo rankomis sutvarkyti čia palaidotų tautiečių kapus.

Pasak Jurgitos, tai – tarsi skolos savo šalies istorijai atidavimas. Visi misijos dalyviai – dideli Lietuvos patriotai. Ne žodžiais, o darbais.

Misijos dalyviai Sibire sutvarkė 6 kapines, aplankė lietuvių tremties vietas: Čeremchovą, Mostavąją, Naująją Lialią, Saltovą. Sunkiausia misijos dalis visiems tapo vadinamasis „59 kvartalas“ – taigos glūdumoje kažkada įkurtas lietuvių kaimelis.

Tarp keliautojų ištižėlių nebuvo, visi grįžo dar labiau užsigrūdinę ir turtingesni. Dvasiškai.

Įveikė didžiulę atranką

Vilniaus universitete ekonomiką studijuojanti J.Stasiukaitytė jau anksčiau atidžiai sekė visą informaciją apie savanorių misijas Sibiras. Mergina labai norėjo ir pati joje dalyvauti. Šiemet Jurgita ryžosi įgyvendinti savo svajonę.

Norinčiųjų vykti tvarkyti tremtinių kapų buvo 1200. Iš jų organizatoriai į bandomąjį žygį Dzūkijos nacionalinio parko pelkėmis atrinko 70. Tarp jų pateko ir panevėžietė J.Stasiukaitytė.

Žygis pelkėmis buvo ne tik fizinės ištvermės išbandymas. Organizatoriai stebėjo, kaip dalyviai bendrauja, kokie jų gebėjimai prisitaikyti prie komandos. Jie daug dėmesio kreipė į jaunuolių psichologinę brandą, motyvaciją.

Po žygio Dzūkijoje Jurgitai susidarė įspūdis, kad yra daug šaunių vaikinų ir merginų, vertų dalyvautų misijoje. Bet širdyje ji vis tiek vylėsi sulaukti organizatorių skambučio, pranešančio, kad ji atrinkta. Taip ir įvyko. „Labai labai apsidžiaugiau ir puoliau rengtis“, – prisipažino ji.

Tarp misijos dalyvių merginų buvo tik šešios.

Panevėžietė į kuprinė susimetė sportiškus drabužius, žygio batus, būtiniausius higienos reikmenis. Maisto nesivežė, pirko vietoje, Sibire.
Pasak Jurgitos, šiemet, skirtingai nei anksčiau, misijos dalyviai į Sibirą keliavo ne lėktuvu, o traukiniu. Iš pradžių – į Maskvą, iš ten – į Sverdlovsko sritį. Traukinyje į Rusijos sostinę lietuviai buvo įsikūrę plackarte. Jie daug bendravo su keleiviais rusais, jie, išgirdę, kad lietuviai trenkiasi į Sibirą tvarkyti tautiečių kapų, ilgai kraipydavo galvas.

Musės vargino, meškos gąsdino

„Jiems buvo sunku suvokti, kaip galima važiuoti tiek kelio vien dėl to, tačiau, akivaizdu, mūsų žodžiai padarė įspūdį. Apskritai rusakalbiai keleiviai buvo geranoriškai nusiteikę“, – pasakojo panevėžietė.

Sibire misijos dalyvius pasitiko karštis, juodi debesys uodų ir muselių, jos vėliau pasirodė esančios bjauresnės nei kraujasiurbiai uodai.

„Nuo uodų jokie purškalai nepadėjo. Ginėmės ant veido dėvėdami tinklelius, ant galvų – kepures, mūvėjom pirštines. Tačiau muselės kiaurai praskrisdavo pro mūsų tinklines apsaugas ir kandžiojo“, – pasakojo J.Stasiukaitytė.

Misijos dalyviai dažniausiai nakvojo palapinėse – netoli miestelių įkurdavo stovyklavietes. Dienomis kepindavo karštis, o naktimis smarkiai atvėsdavo. Taigoje didžiulis kontrastas tarp dienos ir nakties temperatūrų. Dieną svilina 30 laipsnių karštis, o naktį atšąla iki 0, kartais – ir labiau.

Pasak Jurgitos, naktys būdavo labai šviesios, beveik nesutemdavo. „Būdavo, kad mes pasiklysdavome laike. Prašydavome laikrodžius turinčių draugų pasakyti, kuri dabar valanda“, – kalbėjo mergina.

Ji, kaip ir daugelis žygio dalyvių, telefono net neėmė. Pasak Jurgitos, daugelyje vietų nebuvo ryšio, be to, telefono skambučiai į Lietuvą brangūs.

Labiausiai Jurgitai nakties miegą drumsdavo ne į palapinę besiveržiančios muselės, o meškų baimė. Žygio dalyviai buvo įspėti, kad taigoje gausu meškų. Jie ir patys rytais netoli stovyklaviečių rasdavo jų pėdsakų. Buvo, kad naktimis pasikeisdami budėdavo.

Valgį jaunuoliai gamindavosi ant laužo. Virėjais savanoriais buvo trys misijos. Jurgita tikina, kad gyvenime nevalgiusi tokių skanių košių, kokias išvirdavo bičiuliai.

Tiesa, laikui bėgant misijos virėjai ėmė graužtis, kad, užuot darbavęsi kartu su visais, stovi prie katilų. Tačiau juos pavyko įtikinti, kad jų darbas – maitinti – yra ne mažiau vertingas.

Dirbo ranka rankon

Pirmosios kapinės, kurias lietuviai tvarkė, buvo netoli Čeremchovo miestelio. Jurgitai jos padarė neišdildomą įspūdį.

„Ten kapinaičių net nesimatė. Tik miškas ir kur ne kur kyšantys kryželiai. Mes iškirtom medžius, surinkom šakas, nudažėm paminklus, pastatėm kryžius, aptvėrėm tvorelėmis“, – pasakojo ji.

Kai reikėjo važiuoti kitur, lietuviams net gaila pasidarė skirtis su kapinaitėmis – tiek širdies čia įdėjo.

J.Stasiukaitytė, paklausta, kokie darbai teko merginoms, atsakė, kad visokie. Jai reikėjo ir kirviu pamojuoti, ir tvoras tverti, ir kryžius statyti.

„Darbų nesiskirstėm. Aišku, tuos, kurie fiziškai labai sunkūs, pavyzdžiui, kirsti medžius, atlikdavo vaikinai. O šiaip nė vienam nereikėjo pirštu rodyti, ką daryti. Kiekvienas neraginamas imdavomės bet kokio darbo. Nes dirbome ne prievarta, o su su meile“, – kalbėjo studentė.

Jurgita tikino, kad misijos dalyviai buvo tarsi šeima. Skubėjo vienas kitam padėti, labai nuoširdžiai tarpusavyje bendravo.

Į klausimą, ar tarp vaikinų ir merginų neužsimezgė nė vienas romanas, J.Stasiukaitytė patikino, kad tam nebuvo laiko, o ir minčių tokių žygio dalyviai neturėjo. Jie bendravo kaip broliai ir seserys.

„Mes daugiausia kalbėdavomės apie istoriją, savo tėvynę, ekonominę, politinę situaciją. Asmeniniai dalykai mums nebuvo aktualūs. Pavyzdžiui, tik grįždama namo sužinojau, kad kai kurie vaikinai yra vedę“, – sakė ji.

Buvo akylai sekami milicijos

Lietuviai netruko patraukti vietinių gyventojų dėmesio. Jie noriai bendravo su jaunuoliais, klausinėjo, kokie vėjai juos čia atpūtė, o išgirdę atsakymą labai stebėjosi.

Misijos dalyviai labai domino ir vietine milicija. Mat jų vizose buvo įrašas, kad kelionės tikslas – kultūrinis-politinis.

Vienoje vietoje jiems buvo leidžiama pasilikti ne ilgiau kaip tris dienas. Atvykus į naują vietovę tekdavo prisiregistruoti artimiausiame milicijos skyriuje.

Kai iš Čeremchovo miestelio lietuviai važiavo į Naująją Lialią, jų jau nuo pat ryto miestelio prieigose laukė milicijos ekipažas. Pasitikę svečius milicininkai juos palydėjo iki skyriaus užsiregistruoti.
Misijos dalyviams teko pabendrauti ir su keliais Sibire gyvenančiais lietuviais tremtiniais, paviešėti jų namuose.

J.Stasiukaitytė sakė, kad ją labai sukrėtė tų žmonių gyvenimo istorijos. Dvi garbaus amžiaus seserys pasakojo, kad į Sibirą buvo ištremtos dar visai mažytės kartu su tėvais. Netrukus tėvai pasimirė, jos liko našlaitės. Metus elgetavo, kentė alkį, ištino jų kūnai. Galiausiai mergaitės pateko į vaikų globos namus.

Seserys nepalūžo, baigė mokyklas, įgijo specialybes, dirbo ir užsidirbo. Nusipirko trobą.

„Tų močiučių sodyba tvarkingumu išsiskyrė visame kaime. Apskritai mūsų sutikti lietuviai nuo vietinių labai skyrėsi tiek savo išvaizda, tiek gyvenimo būdu. Lietuviai būdavo tvarkingai, švariai apsirengę. Jų namai kuklūs, bet juose švaru. Rusų namai, kiemai atrodė kitaip. Jų daržai, palyginti su lietuvių, labai kuklūs“, – įspūdžius pasakojo Jurgita.

Tačiau lietuviai aptiko ir vieną dalyką, kuo sibiriečiai gali didžiuotis – nepaprastai skanius grietininius ledus.

Gėrė pelkės vandenį

Pats sunkiausias viso žygio etapas misijos dalyviams buvo kelionė į vadinamąjį „59 kvartalą“ ir atgal. Jiems per taigą – žoles iki kaklo ir pelkynus, pjaunant uodams ir musėms, teko keliauti dvi dienas po 17 kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal. Be to, pečius slėgė sunkios kuprinės.
Vietiniai, išgirdę, kur susiruošė lietuviai, įspėjo juos, kad ten net medžiotojai retai ryžtasi medžioti – labai jau atoki vietovė.

Jurgita šio žygio metu suprato, kas iš tiesų yra tikrasis troškulys. Žygeiviai buvo pasiėmę nedaug vandens. Tikėjosi, kad jo ras, bet neaptiko. Pasak merginos, teko semti pelkės vandenį, jį virinti ir gerti.

„59 kvartalas“ – tai buvęs lietuvių tremtinių, medkirčių kaimelis.

Žygeiviai rado tik trobos griuvėsius. Jiems teko gerai paieškoti kapinaičių. Po daugiau kaip valandą užtrukusių paieškų jie rado kapinių tvoros fragmentą, besimėtantį kryželį. Nuplėšę samanas, jaunuoliai išvydo antkapių likučius. Buvusių kapinių vietą jie aptvėrė, pastatė kryžių. Ji per naktį išdrožė vienas misijos dalyvių – skulptorius.

Daugiau kaip pusė žygeivių, tarp jų ir Jurgita, užsikrėtė kažkokiu virusu. Jiems pakilo temperatūra, pykino. Laimei, negalavimas greitai praėjo. J.Stasiukaitytė spėja, kad pasiligoti galėjo nuo pelkės vandens.

Po daugiau kaip dvi savaites trukusios ekspedicijos Jurgita namo grįžo praėjusią savaitę. Mergina sako, kad dar daug įspūdžių nesusigulėję galvoje. Ji kasdien prisimena, ką nors nauja.

„Nupasakoti to, ką pamačiau ir pajutau, neįmanoma. Ten reikia pabūti“, – kalbėjo mergina.

Grįžusi į namus ji iš karto nuskubėjo pas močiute, kuri netvėrė išgirsti anūkės pasakojimo.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kaimynų prekybos tinklas ruošiasi galingam spurtui Lietuvoje

Latvijos statybinių medžiagų ir buities prekių parduotuvių tinklo „ Depo “ prekybos tinklas...

Perspėja: šių specialistų Lietuvoje jau ieškoma masiškai (560)

Nors valdžios atstovai vis kartoja, kad mokytojų skaičius Lietuvoje turi mažėti, situaciją darbo...

Turkijoje siaučia pavojingas virusas: vienas iš simptomų – pykinimas (13)

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC) informuoja apie šių metų liepos ir rugpjūčio...

DELFI startuoja naujas kanalas „Būstas“ (1)

Pagrindinis naujienų portalas DELFI skaitytojams pristato dar vieną gerą žinią. Jau nuo...

K. Girnius. Ar reikėtų „perkrauti“ santykius su Baltarusija? (13)

Pastarosiomis dienomis vis labiau rašoma apie Baltarusiją . Michailas Saakašvilis pasakė...

Archeologai patvirtino: pajūryje iš tiesų rastas kuršių piliakalnis

Archeologiniai tyrimai patvirtina, kad praėjusią vasarą Pajūrio regioniniame parke, vos už kelių...

Tragiška avarija Trakų rajone: susidūrė trys automobiliai, žuvo žmogus papildyta 10.11 (111)

Ketvirtadienį 06.41 valandą ryte Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112...

Elito karai Rusijoje: eksministras tėškė kaltinimus V. Putino bendražygiui (38)

Rusijos valdžios elitų tarpusavio karai, apie kuriuos iki šiol kalbėjo tik stebėtojai, netikėtai...

Sumaištis Olandijoje: radijo stoties pastate buvo laikomi įkaitai atnaujinta 11.07 (11)

Olandų radijo stotyje 3FM keli žmonės buvo paimti įkaitais. Apie tai ketvirtadienį pranešė...

Iškilo grėsmė Kuršių marioms: būklė blogėja kasdien (32)

Kuršių marios yra unikalus Lietuvos vandens telkinys, įsiterpęs tarp žemyninės šalies dalies ir...