Statistika gerėja – patyčios tęsiasi

 (443)
Paauglystė
Paauglystė
© Corbis/Scanpix

70 proc. moksleivių tyčiojasi iš savo bendraamžių ir tiek pat jų patiria patyčias. Ši informacija gana ilgai buvo Lietuvos vizitinė kortelė. Paskutiniai tyrimai rodo, kad patyčių mastai mažėja – tyčiojasi tik apie 30 proc. berniukų ir 17 proc. mergaičių, tačiau mes vis dar lyderiai. Pastaruoju metu Lietuvą sukrėtę itin žiaurūs mokinių gyvenimo epizodai ne vieną tėvą privertė išsigąsti: o jei mano vaikas bus kitas? Anot psichologų, gaisrų gesinimo praktika nepasiteisina, nes vaikai – visuomenės veidrodis. Ir nereikia stebėtis vaikais, kai jų tėvai patys tyčiojasi iš savo atžalų, prastesnį darbą dirbančių žmonių ir net profesijų.

Kalbos apie patyčias jų masto nesumažina

„Patyčios nėra nauja tema. Tačiau mes, specialistai, pastebime, kad vien tik istorijų, nukentėjusių žmonių rodymas neduoda rezultatų. Patyčių dėl to nesumažėja. Kai žmogus serga, jį reikia gydyti, o ne dar labiau knaisioti jo žaizdą. Knaisiojimas tik sukelia dar daugiau nerimo ir panikos“, - įsitikinusi Paramos vaikams centro psichologė, programos „Antras žingsnis“ koordinatorė Žydrė Arlauskaitė.

Trečius metus Lietuvoje vykdomos programos tikslas – mažinti vaikų agresyvų elgesį. Programa pradėta nuo pirmokėlių. Šiuo metu joje dalyvauja apie 800 klasių, kuriose mokosi keliolika tūkstančių vaikų.
Anot pašnekovės, niekam ne paslaptis, jog mokyklose situacija yra bloga, tačiau kol aktyviau neįsitrauks valstybinės institucijos, mažai kas keisis. Visuomenė nėra kvalifikuota pati spręsti šią problemą.

„Būtinos valstybinio masto strateginės priemonės, kurios ne tik gesintų gaisrus, bet ir vykdytų programą, kad ateityje jie vėl neįsipliekstų. O ką darome dabar? Kai tik pasigirsta koks nors baisus atvejis, tuoj visi sujundame – reikia kažką daryti, gydyti, konsultuoti, viešinti, žodžiu, gesinti gaisrą. Tačiau kaip išugdyti vaikus, kurie sugebėtų tarpusavyje bendrauti, turėtų savyje empatijos, tolerancijos, problemų sprendimo įgūdžius, būtų psichologiškai atsparūs? Programų, priemonių, kaip tai padaryti, begalė. Tereikia jas įgyvendinti“, - teigė psichologė.

Anot Ž. Arlauskaitės, kol nebus skiriama pakankamai dėmesio šiems dalykams, ir toliau kraupsime nuo dvasiškai sužalotų 14-15 metų paauglių. Daugiausiai šia linkme galėtų nuveikti mokytojas, žinoma, kartu su tėvais. Deja, šiandien mokytojai pikti, nelaimingi ir ne itin noriai užsikrauna papildomas pareigas. O kartais jaučiasi tiesiog bejėgiai ką nors pakeisti. „Tai suprantama. Jie nuolat „tampomi“ – tai jiems mažina atlyginimus, tai nemažina, tai vėl žada mažinti. Kita vertus, visiems nelengva ir mokytojai nėra vienintelė nuskriausta grupė“, - svarstė pašnekovė.

Ar mokytojo pareiga – tik mokyti?

Psichologė pastebi, kad mokykloje nusistovėjo tradicija, kad mokytojas turi tik mokyti. Tačiau vaikas tikrai visko išmoks, jei jis bus sveikos psichikos. O jei jo psichika sužalota – kam tas mokslas? Todėl prevencinėje programoje „Antras žingsnis“ mokytojui suteikiama galimybė kartą per savaitę pagal tam tikrą metodiką užsiimti vaikų žmogiškumo ugdymu. Kitaip tariant, pradinukai mokomi draugiškumo. Tai reiškia, kad jeigu draugui liūdna, tu jį paguodi, jeigu tau liūdna, tu pasakai, jeigu matai, kad piktas žmogus, neini prie jo, išmoksti pasitraukti, jeigu tu piktas, gali apie tai taip pat pasakyti.

„Kad ši programa veikia, rodo tiek tyrimai, tiek mokytojų, tėvų ir net pačių vaikų atsiliepimai. Senosiose šeimose, kai visuomenėje buvo mažiau chaoso, vaikai empatijos natūraliai išmokdavo. Nes jie patirdavo: jei tau bloga, tave paguodžia, jei sergi, atneša į lovą sultinio.

Dabartiniai vaikai dėmesio gauna mažiau. Todėl visas šias vertybes tenka ugdyti mokykloje. Ir vaikai pradeda kalbėti. O kada vaikas kalba, jau kumščiu nebeduos nes kumštis – tas pats žodis, išlėkęs ne per burną. Tai stebuklas. Dabartiniai septyniolikmečiai nežino, kaip spręsti problemų, o čia pirmokai ima susitvarkyti be suaugusiųjų pagalbos“, - pasakojo psichologė.

O ką daryti su paaugliais? „Paauglį jau tenka konsultuoti, nes jis įpuolęs į bėdą. O galėjo neįpulti. Kita vertus vaikas – ir visuomenės produktas. Taigi gal ir visai visuomenei reikia mokytis tolerancijos. Iš kur gi tos patyčios ir smurtas? Tai pakankamai toleruojama.

Pagaliau yra tėvų, kurie, patys to nenorėdami, kenkia savo vaikams. „Tu nesimokai, tai kuo gi būsi – šlavėju, „Maximos“ kasininke? Ką čia įsivaizduoji, manai, kur nors įstosi?“ - tokios tėvų replikos gana dažnos. Vaikas užsispaudžia, nes supranta, kad yra žeminamas. Kita vertus, žeminama ir „Maximos“ kasininkė, ir pats darbas. Apie kokią toleranciją šiuo atveju galime kalbėti?“ - klausė Ž. Arlauskaitė.

Anot jos, dauguma televizijos laidų taip pat formuoja labai netinkamą nuostatą į žmones, darbus ir profesijas. Kiekvienas žmogus gali įsipainioti į juokingą situaciją. Bet žmogus įsipainioja ir į puikias situacijas. Kodėl rodo tik juokingas, o gerųjų pavyzdžių nerodo? „Turiu daug draugų užsieniečių. Jie net nesupratų, iš ko mes juokiamės, žiūrėdami tas laidas, nes jiems tai pasirodytų kaip tyčiojamasis iš žmogaus“, - teigė pašnekovė.

Riba tarp pokšto ir patyčių – nenuspėjama

Kaip teigė emocinę paramą vaikams ir paaugliams telefonu ir internetu teikiančios tarnybos „Vaikų linija“ projektų koordinatorė Marina Blagoveščenskaja, patyčių objektu gali tapti tiek berniukai, tiek mergaitės. Jas gali patirti bet kokios išvaizdos vaikas – prisikabinti galima prie bet ko: kad vaikas stambesnis už kitus, atvirkščiai, lieknesnis, žemesnis, aukštesnis, jis nešioja akinius arba kaip tik jų nenešioja.

„Kalbant apie charakterio savybes, galbūt skriaudėjams patogiau kabinėtis prie vaikų, kurie jautresni, tylesni, ramesni, tačiau jeigu vaikas yra jautrus ir tylus, dar nereiškia, kad jis patirs patyčias. Kalbant apie patyčių situaciją, vienas jos ypatumų yra – jėgų persvara. Patyčias patiriantis vaikas sunkiai gali apsiginti nuo skriaudiko, todėl vaikui labai svarbi pagalba iš išorės ir, svarbiausia, iš suaugusių žmonių“, - sakė psichologė.

Anot jos, dažnai kyla klausimas, kur yra riba tarp žaismingo elgesio ir patyčių, tarp reikšmingų įvykių ir nereikšmingų. Pavyzdžiui, draugas nuolat atiminėja pieštuką – tai patyčios ar ne? „Suaugusiems svarbu atkreipti dėmesį į bet kokias patyčių apraiškas. Ir geriau tai daryti per dažnai nei per retai. Vaikams taip pat visada akcentuojame, kad labai svarbu netylėti. Deja, realybėje susiduriame su nuostata, kad pranešimas apie patyčias suvokiamas kaip skundimas. O vaikas nenori būti skundiku bendraamžių akyse“, - teigė pašnekovė.

M. Blagoveščenskaja pastebi, kad skirtingo amžiaus vaikai pasirenka skirtingas patyčių formas. Jaunesni dažniau naudoja tiesiogines formas – spardymas, stumdymas, prasivardžiavimas. Vyresni pasirenka subtilesnes – tokias, kaip ignoravimas, gandų skleidimas, kurios „aukai“ irgi gali sukelti labai rimtas ir ilgalaikes pasekmes.

„Vaikai, iš kurių tyčiojamasi, gali jaustis bejėgiai ir netgi kalti dėl to, kas vyksta su jais. Tas jausmas gali būti susijęs su tuo, kad vaikas negali apsiginti, susitvarkyti su patyčiomis. Tuo tarpu skriaudikai kartais patyčias įvardija kaip pokštą. Iš tiesų bendraudama su vaikais susiduriu su tokia nuostata. Kai vaikai ima prasivardžiuoti ir aš pasakau: „Stop, tai juk patyčios“, - jų akyse pamatau nuostabą. Esą jie nieko bloga nenorėję. Bet vaikui, iš kurio tyčiojamasi, tai tikrai ne pokštas“, - svarstė pašnekovė.

Ji taip pat pripažįsta, kad vaikai – visuomenės veidrodis. Ir jei mes, suaugę, kalbėsime, kad patyčios yra blogai, bet patys rodysime priešingą pavyzdį, vaikai gaus dviprasmišką žinutę: viena vertus tai blogai, bet suaugusiems visgi galima tyčiotis ir žeminti kitus.

„Tačiau mes džiaugiamės, kad vis dažniau atkreipiamas dėmesys į šią problemą, nes mes galime keisti tik tą elgesį, kurį matome. Pirmas žingsnis problemos sprendimo link yra jos pripažinimas. Jei situacija užglaistoma arba lieka nepastebėta, vaikui tai signalas, kad toks elgesys leidžiamas“, - sakė psichologė.

Neretai galima išgirsti, kaip tėvai savo vaikus, kuriuos užgaulioja bendraamžiai, moko atsakyti tuo pačiu. Tokius problemos sprendimo iš savo patirties televizijos laidose pasakoja ir su skriaudžiamaisiais besisolidarizuojančios Lietuvos žvaigždės. M. Blagoveščenskaja nepalaiko nuostatos, kad į smurtą ir užgauliojimus reikia atsakyti tuo pačiu, nes tai gali tik pabloginti situaciją ar vaiką gali apkaltinti smurtavimu. Anot pašnekovės, sėkmė gali būti nebent vienkartinė, tačiau patyčios plis. Skriaudikas galiausiai susiras kitą auką.

Priešpaskutinę kovo savaitę Lietuvoje vyks akcija „Savaitė be patyčių“. Joje dalyvauti „Vaikų linijos“ tinklapyje jau užsiregistravo per 350 mokyklų, darželių, kitų ugdymo institucijų, kurios organizuos įvairius renginius, veiklas, susijusias su patyčių prevencija.

Mokyklos bejėgės prieš visuomenę

Vilniaus universiteto Bendrosios praktikos psichologijos docentė Laima Bulotaitė prieš keletą metų Vilniuje vykusiose tarptautinėje konferencijoje teigė, kad nors dabar visos patyčias ir smurtą mažinančios programos sutelkiamos mokykloje, smurto pilna visur – šeimoje, gatvėje, televizijoje. Ir jei vaikus mokysime tik mandagiai elgtis mokykloje, jokio poveikio nebus. Mokykla negali labai skirtis nuo visuomenės. Juk išėję į gatvę moksleiviai mato visai kitus dalykus.

„Jei nesikeisime mes, suaugusieji, tikėtis, kad vaikai išaugs geresni už mus, neverta, - teigė L. Bulotaitė. – Dabar atsakomybė spręsti visas problemas užkrauta ant mokyklos pečių. Ji jau sprendžia alkoholizmo, narkomanijos problemas. Dabar mokytojams norima užkrauti ir patyčių prevenciją. Tačiau kodėl mes manome, kad vaikai seks mokytojo pavyzdžiu? Jei šeimoje diegiamos vienos vertybės, mokykloje – kitos, televizijoje – trečios, kaip vaikai gali suformuoti savo vertybes?“

Anot pašnekovės, jei vaikai nematys, kad keičiasi jų tėvai, po kelių metų teks konstatuoti, kad patyčių prevencijos programos buvo neveiksmingos. „Turime pripažinti, kad mūsų šalyje patyčios ir smurtas toleruojami. Tiesa, mes mušamės į krūtinę ir pripažįstame problemą. Tačiau problemos pripažinimas dar nereiškia, kad žmonės pasiruošę ją spręsti. Kad siūlomos prevencijos programos būtų veiksmingos, pirmiausia reikia paruošti joms dirvą“, - tikino psichologė.

www.DELFI.lt
 
443
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Jaunimo sodas

Demonstravo Stalino kraugeriškumą (47)

2014 spalio mėn. 24 d. 19:28
Penktadienį prie Lukiškių tardymo izoliatoriaus vartų startavo naujas interaktyvus istorinis edukacinis spektaklis „Stalino naktis“. Pirmasis Lietuvoje spektaklis-kelionė vyko įvairiose istorinėse Vilniaus vietose, susijusiose su Stalino žudynėmis ir tremtimi.

Statistika apie paauglių patiriamas elektronines patyčias kelia nerimą (11)

2014 spalio mėn. 24 d. 10:21
Kas penktas paauglys Lietuvoje yra patyręs elektronines patyčias.

Papasakojo apie studentų gyvenimą: bulves ir kruopas metas pamiršti (21)

2014 spalio mėn. 23 d. 22:00
Papasakojo apie studentų gyvenimą: bulves ir kruopas metas pamiršti
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
„Geriausi mano gyvenimo metai“, – taip daugelis apibūdina gyvenimo tarpsnį, kai buvo studentai.

Be priežasties mėnesį darželio nelankantys vaikai praras vietas (11)

2014 spalio mėn. 23 d. 11:31
Vilniaus miesto savivaldybės taryba pritarė mokesčio už vaiko išlaikymą sostinės mokyklose nustatymo tvarkos pakeitimui - nuo šiol įstaigos vadovas turi teisę pašalinti darželinuką iš sąrašo, jei vaikas be pateisinamos priežasties nelanko ugdymo įstaigos ilgiau kaip 1 mėnesį.

Pripažino: už tai būtų galima statyti paminklą  KTU jungsis su LSMU? (18)

2014 spalio mėn. 22 d. 11:49
Švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus juokauja: universitetus jungtis priversiantis ministras bus vertas paminklo. Greičiausiai tas paminklas iškils ne dabartiniam švietimo ir mokslo ministrui Dainiui Pavalkiui – valdantieji pripažįsta neturintys politinės valios jungti universitetus.