Anksčiau iš Čikagos kilusio Beno Barrono kolegos buvo tik amerikiečiai. Prieš septynerius metus įsidarbinęs tarptautinėje draudimo bendrovėje „Zurich Insurance“, kurios būstinė Šveicarijoje, vyras nustebo – jo naujiesiems kolegoms europiečiams, kuriems anglų kalba – pagrindinė darbo kalba, buvo ne taip jau paprasta suprasti, ką jis sako.
„Gerai bent tai, kad mano aplinkos žmonės nevengė manęs sustabdyti ir pasitikslinti, ką gi aš turiu galvoje, sakydamas viena ar kita, – prisimena pašnekovas. – Taigi pradėjau kreipti dėmesį į tam tikrus savo paties bendravimo įpročius, dėl kurių dažniausiai ir kildavo nesusipratimų.“
Išklausęs bendrovės parengtą specialų mokymo kursą, kurio tikslas – padėti anglakalbiams išmokti savo gimtąją kalbą vartoti taip, kad kitakalbiai juos geriau suprastų, B. Barronas sulėtino kalbėjimo tempą, pašalino iš savo žodyno didžiąją dalį žargono ir ėmė vengti perkeltinių reikšmių.
„Supratau, kad iš manęs sklindančią žodinę informaciją žmonės galbūt įsisavina ne taip greitai, kaip aš galvojau“, – sako B. Barronas, šiuo metu Šomberge, Ilinojaus valstijoje (JAV), dirbantis bendrovės tarptautinių operacijų vyresniuoju konsultantu mokymo ir plėtros klausimais.
„Dar stengiuosi vartoti kuo mažiau įvairių posakių, – sako jis. – Pavyzdžiui, posakis that dog don‘t hunt, vartojamas norint pasakyti, kad pasiūlyta mintis veikiausiai nėra labai gera, yra paplitęs tarp pietų amerikiečių, tad kitakalbiams jis būtų visiškai nesuprantamas.“
Kalbėdamas su kitakalbiais, pašnekovas daugiau nebeužsimena ir apie beisbolą bei futbolą, be to, jis ėmėsi keisti ir savo rašymo stilių – daugiau nebevartoja santrumpų ir rašo frazes visais žodžiais.
Tokių kaip B. Barronas, nusprendusių permąstyti savo gimtosios kalbos vartojimo įpročius tam, kad kitakalbiams jų mintys būtų aiškesnės, kol kas nedaug, bet pamažu daugėja, rašo L. Morrison.
Nebelieka vieno kalbos standarto
Negimtakalbių anglų kalbos vartotojų jau kur kas daugiau negu gimtakalbių, todėl atėjo laikas patiems anglakalbiams būti lankstesniems ir mėginti prisitaikyti prie tarptautinio konteksto, sako tarptautinės švietimo ir kultūros įstaigos – Britų Tarybos – konsultantas švietimo klausimais Neilas Shaw. Britų Tarybos duomenimis, šiuo metu visame pasaulyje anglų kalbą sėkmingai vartoja apie 1,75 mlrd. žmonių, o iki 2020 m. angliškai kalbančiųjų skaičius pasieks du milijardus.
Britų Tarybos rengiamuose tarpkultūrinės raiškos kursuose įvairiose pasaulio šalyse gyvenantys anglakalbiai skatinami atkreipti dėmesį į savo kalbos vartosenos įpročius ir juos keisti. Pasak N. Shaw, „Daugeliui iš jų yra netikėta, kad tokia anglų kalba, kokią jie vartoja, nėra tokia aiški ir suprantama, kaip jie iki šiol manė“.
Vis dažniau anglų kalba vartojama kaip lingua franca – tarptautinė bendravimo kalba. „Dirbti globalioje, virtualioje aplinkoje jau nebėra egzotika, – sako Miunchene, Vokietijoje, dirbantis kultūrų įvairovės specialistas Robertas Gibsonas. – Daugeliui tai yra kasdienybė, ir ji iš tiesų nelengva, galinti sukelti stresą.“
Susidūręs su naujomis anglų kalbos atmainomis gimtakalbis anglas gali patirti kultūrinį šoką.
„Anglų kalbos pokyčiai gana radikalūs, – sako R. Gibsonas. – Atsiranda ne viena ar dvi standartinės anglų kalbos formos kaip britų ir amerikiečių, o visa jų įvairovė.“
Jis pateikia tokių pavyzdžių kaip kinų anglų ar vokiečių anglų kalba (atitinkamai vad. chinglish ir denglish). „Anglų kalbą savaip perkuria ir įmonės. Kiekviena įmonė suteikia šiai kalbai savitą stilių, ir jis nebūtinai yra suprantamas gimtakalbiams, – teigia pašnekovas. – Vis mažiau prasminga skatinti laikytis vieno anglų kalbos standarto – verčiau pripažinti, kad įvairiose situacijose taikytini skirtingi anglų kalbos standartai.“
Kai anglų kalba – gimtoji, gali tekti net raudonuoti
Jungtinės Karalystės Jorko universitete dirbantis sociolingvistikos ekspertas Dominicas Wattas įsitikinęs, kad būti gimtakalbiu anglu kalbos požiūriu nebėra joks pranašumas.
„Tai, kad žmogus yra gimtakalbis anglų kalbos vartotojas, gali būti jam visai nenaudinga, nes jam neteko pereiti tokio mokymosi proceso, kokį pereina negimtakalbiai, – sako D. Wattas. – Taigi, kai visi atsiduria toje pačioje aplinkoje, vieninteliai nepritapėliai – būtent gimtakalbiai.“
Pavyzdžiui, Europos Parlamente negimtakalbiai anglų kalbos vartotojai prikaišioja anglakalbiams: „Kodėl jūs negalite kalbėti taip kaip visi?“, pastebi D. Wattas. Pasak jo, galia pamažu pereina į daugumos rankas.
Londono tarptautinės komunikacijos mokyklos direktorės Cathy Wellings teigimu, gimtakalbiai jau pradeda suprasti, kad kažkas su jų bendravimo įpročiais negerai.
„Kalbėdami neanglakalbių auditorijai, anglakalbiai jaučia, kad jų pateikiama informacija nesklinda taip gerai, kaip namuose, – sako ji. – Arba, pavyzdžiui, jiems puikiai sekasi vesti derybas namuose, tačiau visiškai nesiseka sudarinėti sandorių anapus jūros.“
Vienakalbiai anglų kalbos vartotojai neturi jokio supratimo apie tai, su kokiais sunkumais susiduria negimtakalbiai, mokydamiesi naujos kalbos. „Gimtakalbiams aš nuolat pabrėžiu vieną dalyką – bendraujant ne gimtąja kalba, visada patiriamas didelis informacinis krūvis, – sako C. Wellings. – Jis kelia įtampą ir vargina, todėl mes, gimtakalbiai, turime stengtis šį krūvį kuo labiau palengvinti.“
Anglų kalbos gramatiką dažnas negimtakalbis išmano net geriau už gimtakalbius. „Rašytinės verslo komunikacijos kursus dažnai lanko mišrios grupės, ir britams neretai tenka raudonuoti prieš kitakalbius“, – teigia specialistė.
Patariama sulėtinti tempą ir nustoti pliurpti
Pasak tarptautinės komunikacijos kursų rengėjo ir sudarytojo Bobo Digneno, kai ką labai naudingo anglakalbiai gali padaryti jau dabar, ir be didelių pastangų, t. y. sulėtinti kalbėjimo tempą.
Pasak jo, anglakalbiai per minutę pasako vidutiniškai 250 žodžių. Vidutinio lygmens negimtakalbis anglų kalbos vartotojas nepatiria įtampos, jei kalbėjimo tempas neviršija 150 žodžių per minutę. „Gebėjimas kalbėti lėčiau yra elgsenos įgūdis – jam išsiugdyti prireikia nuo šešių iki dvylikos mėnesių. Šį įgūdį, pavyzdžiui, privalo išsiugdyti aktoriai – jie turi gebėti kontroliuoti kalbą, ilginti pauzes, – sako pašnekovas. – Praktikuotis galima kad ir mobiliuoju telefonu paprasčiausiai įrašant savo pokalbį su kuo nors.“ Taip daryti specialistas pataria tol, kol kalbėjimo tempas bus ne didesnis kaip 150 žodžių per minutę.
Svarbu ir aiškiai artikuliuoti. Pasak B. Digneno, anglakalbiai linkę trumpinti frazes, ypač su įvardžiais, tačiau jei jie pasistengtų to vengti, jų kalba kitakalbiams skambėtų daug aiškiau.
Vienakalbiai dažnai pasirenka tokį bendravimo būdą, kuris pamažu išstumia negimtakalbį pašnekovą už pokalbio paraščių, sako B. Dignenas.
„Gimtakalbis asmuo dominuoja didžiąją pokalbio laiko dalį ir atitinkamai kalba daugiau nei negimtakalbis, – sako specialistas. – Todėl gimtakalbiams visų pirma siūlyčiau nustoti pliurpti ir daugiau klausinėti. Skirtumas bus milžiniškas.“