„Tuomet liūtas vilką pakėlė, kad ir šis arklį pamatytų. Tačiau keldamas vilką taip suspaudė, kad tas apsišiko ir šūdai ėmė bėgti per liūto kojas. Supykęs liūtas metė vilką žemėn ir užmušė“, – taip baigiasi knygoje „Lietuvių pasakos apie žvėris, gyvulius ir paukščius“ esanti pasaka.
A. Eisimantas pripažino, kad iš pradžių išvydus šią ištrauką atėmė žadą, o paskui kilo noras juoktis.
„Knygą sesuo gavo gimimo dienos proga prieš maždaug 15 metų. Ji ilgus metus gulėjo kažkur lentynose pas tėvus, net nepaliesta turbūt. Kadangi jau pats turiu vaikų, grįžęs pas tėvus pradėjau raustis po lentynas ir būtent ši knyga patraukė mano dėmesį, atsitiktinai ją išsirinkau“, – kaip šios pasakos atsidūrė jo rankose, pasakojo pašnekovas.
Jo teigimu, su panašia raiška vaikams skirtose šiuolaikinėse pasakose jam kol kas neteko susidurti, tačiau vyras ir pripažino girdėjęs, kad lietuvių folklorinėje literatūroje tokių vaizdingų išraiškos priemonių pasitaiko.
„Man ši pasaka buvo tikras netyčiukas“, – atviravo linksmai į šį nutikimą sureagavęs A. Eisimantas.
Tokios raiškos nebevartoja
Savo ruožtu knygą išleidusios leidyklos „Vaiga“ direktorius Vaidotas Gadliauskas DELFI patikino, paskutinį kartą ji buvo išleista dar 1999 m. Anot jo, pastaruoju metu tokie žodžiai vaikams skirtose knygose nebevartojami.
„Tuomet irgi kilo diskusijų, tačiau pasiginčijome su sudarytoju ir palikome. Jis argumentavo, kad tai liaudies kūryba, kad iš dainos žodžių negalima išmesti... Galvojome, dėti ar ne tą pasaką, bet taip ir paleidome. Tai buvo seni laikai, dabar atidžiau į tuos dalykus žiūrime. Žinoma, gerai, kad žmonės tuo piktinasi, tačiau tai buvo taip seniai... Požiūris buvo kitoks.“, – pripažino jis.
Anot V. Gadliausko, šios pasakos nebuvo labai populiarios. Buvo išleistas tik vienas knygos tiražas. Iš viso parduota maždaug 2500-3000 jos egzempliorių.
Tokios leksikos nepalaiko
Tiesa, vaikų literatūros kritikas Kęstutis Urba tikino apie šią knygą girdėjęs ir daugiau. Jo teigimu, tai – neprofesionaliai paruoštas leidinys.
„Aš nemanau, kad rašytiniuose tekstuose tokius žodžius reikėtų vartoti. Tai tikrai nėra kultūros dalykas, paveldas. Tiesiog piktnaudžiavimas. Negražu, kai mėgaujamasi tokiais dalykais. Nediskutuotina, kad tokie žodžiai nėra gerai“, – pateiktą pasakos ištrauką vertino jis.
Pasak K. Urbos, vaikiškos pasakos neretai papiktina tėvus, tačiau jis mano, kad paprastai, neskaitant šio atvejo, jų reakcija dažniausiai būna pernelyg audringa.
„Reakcijų į vaikiškus tekstus būna daugiau nei į suaugusiųjų knygas, tačiau ne visuomet jos būna motyvuotos ir pagrįstos. Kartais sureaguojama pernelyg audringai. Paprastai tokie žmonės nežino visumos, nėra perskaitę viso teksto, tad žiūri priekabiai“, – pasakojo jis.