L. Markauskaitė daktaro disertaciją apsigynė Lietuvoje - Matematikos ir informatikos institute. 2004 m. ji laimėjo jauniesiems mokslininkams skirtą stipendiją postdoktorinėms studijoms Sidnėjaus universitete. Po trejų mokslinės veiklos metų lietuvei pasiūlyta likti dėstyti universitete.
Sidnėjaus universiteto Švietimo technologijų ir kognityvistikos tyrimų centre L. Markauskaitė atlieka tyrimus mokymosi mokslo srityje. Ši maždaug prieš 20 metų atsiradusi mokslo šaka nagrinėja mokymosi procesą - kaip geriau įsiminti, suprasti, įgauti kompetencijas, ką reiškia sužinoti, išspręsti problemą.
„Kai tu žinai, kaip žmogus išmoksta, žinai ir kaip mokyti“, - aiškina L. Markauskaitė.
Už darbą komandoje ir kūrybiškumą
„Reikia daug laisvesnių, liberalesnių mokymo programų, kurios būtų orientuotos ne tiek į kažko išmokimą – įsiminti, aprašyti, apibūdinti, ne vien į kritinius, analitinius gebėjimus – išanalizuoti, kritikuoti, bet į įvairių žinių produktų kūrimą. Kad vaikai pagaliau įgytų įgūdžių dirbti komandose ir kurti realius dalykus“, - mano L. Markauskaitė.
Kaip pavyzdį mokslininkė pateikia istorijos pamokas – kiek dažnai, klausia ji, skiriamos užduotys ne pritaikyti jau egzistuojančią, o sukurti savo teoriją, paaiškinančią, kodėl konkretus istorinis įvykis buvo.
Pasak L. Markauskaitės, kūrybinis darbas atrodo paprastas, bet labai svarbus, nes vaikas gyvenime žinias naudos būtent taip: „Jei jis, pavyzdžiui, bus duonos kepimo inžinierius, turbūt praleis gana mažai laiko tiesiog analizuodamas įvairias duonos sudėtis – jis mėgins tobulinti duonos sudėtį ir, ko gero, ten jau taikys maisto technologijų žinias“.
Mokyti realijų, ne senienų
Tiksliųjų ir gamtos mokslų srityje dėstytoja mato didžiulį Lietuvos bendrojo lavinimo programų atotrūkį nuo mokslo realijų. „Iš tikrųjų dabar mokslas jau atliekamas ne naudojant laboratorijos mėgintuvėlius arba bent ne vien juos, ne vien mikroskopus, ne vien teleskopus. Daugelis mokslinių atradimų atliekama panaudojant duomenų bazes, modernius duomenų valdymo modelius, integruojant įvairias teorijas, duomenų analizės skaičiavimo būdus“, - aiškino mokslininkė.
Jos teigimu, mūsų vaikai praktiškai apie tai negirdi ir nežino, nors šios tendencijos atsirado prieš gerus 20 metų.
„Modeliavimais ir skaičiavimais, duomenų analize pagrįsti mokslinio tyrimo metodai. Mano manymu, į tai turėtų orientuoti bendrosios programos. Nėra taip prasminga mokyti tų žinių, žinojimo būdų, kurie moksle iš principo jau nelabai ir taikomi. Ir net nepaminėti tų, kurie realiai šiuo metu egzistuoja mokslininkų gyvenime“, - teigė L. Markauskaitė.
Pašnekovės manymu, Lietuvos mokslininkai į priekį pažengę daug labiau nei mokykla, tačiau permainos į mokyklas skverbiasi labai lėtai.
„Manau, žinių visuomenėje reikia švietimo, kuris mokina kurti žinias. Reikia suprasti, kaip įvairios disciplinos, profesijos kuria žinias, žinių produktus, už kuriuos vėliau jiems mokami pinigai. Ir reikia mokyti veiksmingų žinojimo, žinių kūrimo būdų – kuo jaunesnius, kuo anksčiau. Tuo reikia grįsti visą mūsų programą. Faktai reikalingi tik tiek, kiek padeda kurti naujas žinias – savaime jie nevertingi ir jų nereikia mokyti“, - įsitikinusi L. Markauskaitė.
Studentai per daug mokosi individualiai
Po 7 Australijoje praleistų metų, L. Markauskaitė pastebi ir šalių skirtumų aukštajame moksle.
„Šiek tiek nustebau vaikščiodama po universiteto kiemą, kad studentai dar pakankamai mažai naudoja jau sukurtas mokymosi erdves. Manau, kad, ypatingai aukštajame moksle, didžiulė dalis mokymosi turėtų vykti ne auditorijose, ne klasėse, o studentams besimokant patiems – bendradarbiaujant grupėse, dirbant prie grupinių projektų, užsiimant kitomis kūrybinėmis individualiomis užduotimis“, - įspūdžiais dalijosi L. Markauskaitė.
Pasak L. Markauskaitės, tam auditorija, kaip ir klasė, visai nepritaikyta - reikia erdvių, kur studentai galėtų susirinkti, diskutuoti, dirbti, spręsti problemas. Tačiau tam reikia, kad dėstytojai pradėtų keisti skiriamas užduotis.
„Turi būti ne individualūs atsiskaitymai, kur kiekvienas studentas dirba ties savo problema, o grupiniai darbai, projektai, kad kuo daugiau studentai turėtų galimybę bendradarbiauti ir dirbti komandose – realiame gyvenime individualiai dirbame labai mažai“, - kalbėjo pašnekovė.
Jos įsitikinimu, gerų darbo komandoje gebėjimų Lietuvoje neįgyjame, nors tai turėtų atsirasti dar mokykloje. „Jau mokykloje turime galvoti apie realų gyvenimą – jei tos žinios nėra pritaikomos gyvenime, klausimas, ką ir kam mes mokiname, ar negalėtume vaiko užimti kažkaip kitaip, kad mokytųsi tai, ko reikės“, - sakė L. Markauskaitė.
Australai ėmėsi skaitmeninės revoliucijos
O kokiomis aktualijomis šiandien gyvena Australijos švietimo sistema?
Pasak lietuvės, Australija pastaruosius trejus metus vykdė skaitmeninę revoliuciją – visus pagrindinės mokyklos 7-9 kl. moksleivius aprūpino asmeniniais kompiuteriais.
Tuo šis kraštas unikalus, tačiau apie reformos rezultatus kalbėti dar anksti. „Išleista labai daug pinigų technikai, tačiau iki galo nepagalvota, kaip bus organizuojamas techninis aptarnavimas, kaip mokytojams bus padėta kompiuterius integruoti į bendrąsias programas. Visa valdymo ir pedagoginė sistema nebuvo iki galo sukurta“, - sako L. Markauskaitė.
Lietuvės pastebėjimu, Australijos visuomenėje vyrauja bendras suvokimas, kad kompiuteris, internetas – priemonė kasdieniame darbe, gyvenime. Australų nuomone, vaikas turi būti mokomas naudojant tas pačias technologijas – taip jis pasiruoš gyvenimui.