Šis ketinimą vertinčiau kaip dalinį bandymą spręsti rimtą problemą. Lietuvos mokslo metų trukmė yra nepagrįstai sutrumpinta ir tai jau kelia akivaizdžias pasekmes visai švietimo sistemai. Šiandien ministerija turi imtis ne dalinių sprendimų, bet privalėtų mokslo metus ilginti iki liepos 1 d.
Dar 2007-aisiais mokslo metai truko iki birželio mėnesio antros pusės ir visiems tai buvo priimtina.
Po truputį pradėję trumpinti mokslo metų trukmę priėjome prie kritinės ribos ir tapome šalimi, išsiskiriančia iš kitų ne pasiekimais, o nepagrįstais trumpais mokslo metais. Tokia situacija tapo priimtina ir daugumai mokytojų, ir mokinių. Gaila, kad mokytojų bendruomenė netiesiogiai skatina neatsakingą mokinių požiūrį į mokymąsi. Žiūrint iš valstybės interesų ir jos ateities perspektyvų tokia situacija formuoja ne atsakingą požiūrį į darbą ir mokymąsi, bet Lietuvos interesų nesuvokimą. Susiklosčiusi padėtis yra ne tik kad netoleruotina, bet ir reikalauja neatidėliotinų ir ryžtingų sprendimų.
Valstybė mokytojams moka už darbą birželio mėnesį – taigi už pamokas, kurių jie neveda. Toks neatsakingas valstybės lėšų naudojimas, kai švietimo sistemoje negebame pasiekti prideramos kokybės, atrodo išties neatsakingai. Tris mėnesius Lietuvos mokiniai neturi galimybės mokytis, ir tai kelia jau net socialines problemas.
Mokinių tėvai ieško, kaip užimti savo vaikus, kurie neturi galimybės tobulinti savo pasiekimus su mokytojų pagalba. Dažnai vaikai paliekami likimo valiai, ir tokiu būdu atsiranda daug nenumatytų problemų. Be to, didžiulė pertrauka ugdymo procese daro žalą mokinių mokymosi rezultatams, ką ir patvirtina tyrimai. Daryti trijų mėnesių atostogas yra neatsakingas valstybės požiūris į akivaizdžią problemą. Be to, rugsėjo mėnesį mokiniai privalo kartoti pamirštą mokomąją medžiagą ir tokiu būdu prarandame realiai dar vieną mokymo mėnesį.
Mūsų kaimynai lenkai, čekai mokosi iki liepos mėnesio. Daugumoje Europos šalių mokslo metų trukmė yra akivaizdžiai ilgesnė nei Lietuvoje.
Šiandien Europos Sąjungoje garsėjame prastai mokymosi pasiekimais ir ilgiausiomis mokinių atostogomis. Jeigu norime pasiekti bent prideramą mokymo(si) lygį, turime pradėti atsakingai dirbti, o ne dejuoti dėl trumpinamų mokinių atostogų. Jeigu mokslo metai būtų pailginti mėnesiu, per dešimt metų prisidėtų vieneri mokslo metai. Atsakingas požiūris į mokymąsi ilgainiui išugdytų kartą, kuri ne tik rimčiau žiūrėtų į mokymąsi ir darbą, bet ir netiesiogiai įgytų brandesnes vertybines nuostatas.
Šiandien pagrindinis valstybės uždavinys yra išmokyti jaunus žmones rimtai dirbti, suformuoti požiūrį, kad darbas yra pagrindinė didelė vertybė, padedanti patirti tikrąją gyvenimo vertę.
Pažiūrėkime, kokį atsakingą visuomenei požiūrį formuoja Vokietijos švietimo sistema. Keistai šioje šalyje atrodytų diskusija dėl klausimo, kurį mes bandome aiškintis. Vokiečiai išsiskiria galbūt ne tokiais akivaizdžiai sėkmingais rezultatais, kaip mūsų dažnai minimi estai ar suomiai, o labai rimtu požiūriu į darbą. Lygiuokime į šalis, kurios savo atkakliu darbu pasiekia akivaizdžių rezultatų, o ne į tuos, kurie kuria problemas ne tik savo šalyje, bet ir visoje Europos Sąjungos bendrijoje.
Galiausiai sudarykime vaikams galimybę būti mokykloje, ieškokime įvairių ugdymo formų, padarykime mokyklą patrauklesnę, ir tai tikrai duos pridėtinę vertę. Galiausiai suteikime mokytojams galimybę dirbti ir racionaliai naudokime valstybės lėšas.
Šiandieninės Lietuvos mokyklos yra pakankamai gerai aprūpintos ir turi visas sąlygas deramai dirbti. Mūsų kabinetai, kompiuterių klasės, laboratorijos pagal kokybę atrodo geriau nei Europos Sąjungos vidurkis. Todėl teiginiai apie prastą Lietuvos mokyklų aprūpinimą yra daugiau nei neteisingi. Jeigu mokyklos kvalifikacijos lėšas gali skirti ne kvalifikacijos kėlimui, bet pažintinėms kelionėms Lietuvoje, tai rodo, kad yra ne lėšų trūkumas, bet perteklius. Visos sąlygos rimtam darbui Lietuvoje yra sukurtos, tačiau pasirinkome ne atsakingą poziciją, bet savęs ir visuomenės apgaudinėjimą dėl neva blogų darbo sąlygų ir prastų atlyginimų. Šiandieninės dalies mokytojų kalbos, kuriomis bandoma nukreipti visuomenės požiūri nuo esminės švietimo problemos, t. y. neatsakingo požiūrio į mokymą(si) formavimo, iškraipo realų padėties suvokimą ir pirmiausia daro žalą mokiniams.
Dėl tokios pozicijos mokytojai prarado ne tik prestižą visuomenėje, bet ir pagarbą. Mokytojų profsąjungos pasirinko neatsakingą poziciją ir įdiegė klaidingą mokytojo įvaizdį – bejėgio, skriaudžiamo mokinių ir jų tėvų. Pirmiausia reikėtų pradėti atsakingiau ne tik mokyti, bet ir vertinti mokinių pasiekimus. Reikia pabrėžti, kad yra daug talentingų, kūrybiškų ir savo profesijai atsidavusių pedagogų, kurie savo darbu rodo tikrą pavyzdį jaunajai kartai.
Pirmiausia kiekvienas turime daugiau reikalauti iš savęs ir tik tada kelti reikalavimus valstybei. Tai turėtų būti kiekvieno mokytojo savigarbos reikalas. Reikalaukime papildomo mokymo mėnesio ir parodykime, kad sugebame ne dejuoti, bet atsakingai dirbti ir siekti aukštesnių rezultatų.