Vienas jų – festivalio „Galapagai“ ir kitų renginių organizatorių komandoje dirbantis Mantas Rasimavičius, ištikimas savo šaknims ir atviras pasaulio roko virtuvei.
DOSJĖ:
Gimė: 1994 metais Palangoje.
Išsilavinimas: „Baigiau Vilniaus Simono Daukanto gimnaziją, taip pat Balio Dvariono muzikos mokyklą.“
Šeimos padėtis: „Esu jaunas žmogus, kuriam dar viskas priešakyje.“
Veikla: „Renginių organizavimas. Festivalyje „Galapagai“ esu atsakingas už muzikos grupes. Sutinku ir išlydžiu visus svečius.“
Perspektyvos: „Gana šviesios. Daug važinėju po užsienį, bendrauju su užsienio muzikos renginių organizatoriais, gimsta įdomių projektų.“
Hobis: „Jis – tiesiogiai susijęs su mano veikla. Labai mėgstu aktyvų laisvalaikį ir keliones. Važinėju po pasaulio festivalius, „showcase‘us“. Malonumą derinu su darbu.“
– Esate Nepriklausomybės vaikas. Koks Jūsų santykis su Lietuva?
– Santykis – labai glaudus, nes mano senelis yra Kovo 11-osios akto signataras Liudvikas Narcizas Rasimas. Todėl nepriklausomybė teka mano venomis. Visą vaikystę praleidau Palangoje, tokioje aplinkoje, kurioje buvo labai skatinamas patriotizmas, gerbiamos tautinės vertybės. Meilė Lietuvai, tradicijų puoselėjimas – visa tai jaučiau nuo pat mažų dienų.
– Kuo svajojote tapti būdamas vaiku? Ar svajonės pildosi?
– Svajojau tapti sportininku. Nemažai laiko praleidau sporto salėje. Bet paskui viskas apsivertė ir laimėjo rokas... Maždaug nuo 8-erių įsisvajojau tapti roko žvaigžde. (Juokiasi.)
Stojau į muzikos mokyklą, pradžioje ne visai sėkmingai, nes svajojau groti būgnais, o gavau tromboną. Paskui B.Dvariono muzikos mokykloje vis dėlto sėdau prie būgnų ir juos sėkmingai mušiau, net peršokau kelias klases, nes tikrai neblogai sekėsi. Bet paskui suvokiau, kad yra daug kitų įdomių variantų, kaip įsilieti į muzikos industriją, ją pamatyti daug plačiau nei galbūt aprėpia vienos srities muzikanto akys. Turiu galvoje, renginių, festivalių organizavimą.
– Ką maloniausia daryti didžiuosiuose renginiuose ir kas labiausiai vargina?
– Be abejo, jaunam žmogui visada maloniausios naujos patirtys. Nepriklausomybė, laisvė, kurią turime, visa tai suteikia. Vieną dieną aš bendrauju su Amerika, kitą – su visa Europa. Šiandien sėdžiu čia, rytoj skrendu į Angliją šnekėtis su svarbiausiais muzikos agentais ar žvaigždėmis. Esame laisvi rinktis tokį gyvenimą, apie kokį prieš kelis dešimtmečius žmonės vargiai galėjo svajoti. Esu laimingas, kad galiu tai daryti.
– Kaip matote savo išsilavinimo ir karjeros galimybes Lietuvoje?
– Tikrai nedrįsčiau teigti, kad išsilavinimas Lietuvoje yra prastas. Nereikia karštligiškai ieškoti aukštųjų mokyklų užsienyje tik dėl to, jog kažkas pasakė, kad ten – geresnis išsilavinimas. Į užsienį verta važiuoti nebent dėl naujų potyrių, tobulėjimo. Mano profesijoje tiesioginės studijos yra gyvenimo universitetas.
Savo žinių aš be praktikos neįgyčiau. Tai geriausia mokykla. Su festivaliais augu nuo 8 metų, visą informaciją gaunu per praktiką. Visąlaik stebėjau procesą, buvau jo dalimi. Teko ir festivalių teritoriją tvarkyti, rinkti šiukšles, marškinėlius pardavinėti, paskui jau atsidūriau muzikos grupių parinkimo ir atvežimo sektoriuje. Perėjau įvairias grandis ir pažinau festivalių virtuvę iš arti. Jokiame užsienio universitete to neišmokčiau.
– Ar svarstėte ilgalaikės emigracijos klausimą? O galbūt išvažiavimą gyventi, dirbti užsienyje vertinate kaip šiandieninio pasaulio normą?
– Esu mąstęs apie tai, kai dar svajojau groti būgnais ir galvojau, kad mano ateitis yra Londone, nes labai myliu tą miestą. Turėjau pažinčių ir vilčių, kad ten ir tapsiu tuo tikruoju „rockstar‘u“. (Juokiasi.) Bet laikui bėgant įsijungiau į renginių organizavimą ir supratau, kad ne toje scenos pusėje yra mano vieta. Taigi,
Londonas antraisiais namais netapo.
– Esate kosmopolitas? Mėgstate keliones, kalbate užsienio kalbomis, lengvai pritaptumėte bet kuriame kontinente?
– Tikrai taip.
– Kokios Jūsų asmeninės savybės leido pasiekti tai, ką turite šiandien? Tai – įgimta, ar išlavinta?
– Gyvenant rokenrolo aplinkoje reikia vienos savybės – „nutrūkimo“, polėkio. (Juokiasi.) Dar turiu labai didelį novatoriškumo poreikį, trokštu naujovių, einu į jas visa galva. Šiuolaikinis pasaulis yra aplink mus ir mūsų viduje.
– Koks lietuviškas simbolis Jums yra brangiausias?
– Jūra. Juk aš – iš Palangos.
– Ar švenčiate valstybines šventes?
– Tikrai taip. Kartais su seneliu per valstybines šventes ir Seime būnu, ir Prezidentūroje.
– Kas Jus įkvepia kasdieniams darbams?
– Jaunas kraujas. Ir dar, ko gero, tai, kad man „Galapaguose“ leidžia įgyvendinti savo idėjas. Taip pat leidžia klysti. Įkvepia darbo aplinka, kuri nedraudžia priimti sprendimų. Man 21-eri, bet kartais sprendžiu tokius dalykus, kurie gali kainuoti visos šeimos gerovę. (Juokiasi.) Bet atrištos rankos leidžia dirbti.
– Ar jaučiatės garsinantis Lietuvą savo darbais? Didžiuojatės savo gimtąja šalimi?
– Didžiuojuosi savo šalimi net labai. O dėl garsinimo – gana sunku tai pasverti. Nėra ką lyginti, kaip garsina Rūta Meilutytė, ir kaip garsinu aš. Bet tam tikrais atvejais – taip, prisidedu prie savo šalies garsinimo.
– Ačiū už pokalbį.
Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (PLJS) yra nepriklausoma, nepolitinė, savanoriškumo pagrindu veikianti jaunimo organizacija, kurios pagrindinis tikslas – atstovavimas pasaulio lietuvių jaunimo interesams. 1972 m. Kento universitete, JAV oficialiai susikūrusi organizacija šiandien vienija 43 aktyvias jaunimo sąjungas ir bendruomenes visame pasaulyje bei yra įsteigusi atstovybę Lietuvoje. Minint Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų, inicijuotas projektas „Nepriklausomybės karta“, kuriuo bus pristatyti 25 herojai, gimę po 1990 m. kovo 11 d. PLJS projektą vykdo drauge su Užsienio reikalų ministerija ir naujienų portalu Delfi.lt.
