DELFI domėjosi, kaip profesorius vertina vaikų atranką pedagogikoje, kai „gerieji“ mokomi prestižinėse mokyklose, vidutiniokai – paprastose, o „blogų“ vaikų kratosi ir vienos, ir kitos, nes jie smukdo bendrus rezultatus ir kenkia įstaigų rezultatams.
„Kaip psichologas ir vaikų psichiatras, tokius dalykus be abejo vertinu labai blogai. Mano patirtis rodo, kad taikant tinkamus ugdymo būdus, vaikai susidomi mokslu, jiems atsiveria galimybė įgyti profesiją, pakeisti savo socialinį statusą ir labiau veikti savo gyvenimą“, – teigė alternatyvaus ugdymo seminarus Lietuvos jaunimo mokyklų mokytojams vedęs profesorius E.Vianna.
Projekto „Alternatyvusis ugdymas“ svečias apgailestavo, jog Amerikoje vaikai irgi skirstomi į „geruosius“ ir „blogus“, tik tai vyksta šiek tiek kitaip, nei Lietuvoje.
Visų pirma, Amerikoje jau darželyje „atskiriami“ labai talentingi vaikai. Vos kelerių metų mažyliai atlieka testus, kurių pagalba nustatomi gabiausieji – tokiems skirti ypatingi darželiai.
„Aišku, jie ir kainuoja ypatingai, keliasdešimt tūkstančių dolerių per metus. Tokie vaikai vėliau keliauja į gabiems vaikams skirtas mokyklas ir jų laukia vienintelis kelias – kova dėl teisės patekti į Harvardą. Ironiška, tačiau toli gražu ne visi baigę minėtąjį universitetą gauna gerus darbus“, - pripažino E. Vianna.
Vadinamųjų „blogiukų“ valstybinės mokyklos negali nepriimti, jei jie gyvena tame rajone. Todėl, pasak profesoriaus, Amerikoje, ypač Niujorke, susiklostė taip, kad atskiruose rajonuose gyvena tam tikro socialinio sluoksnio atstovai.
„Į prestižinius rajonus imigrantų ir nekvalifikuotų darbininkų šeimos nepatenka, todėl dalis mokyklų yra pasmerktos prastiems rezultatams, reitingams, tuo pačiu – ir mažesniam finansavimui. Įsisuka uždaras ratas“, – sakė profesorius E. Vianna.
- Kaip vertinate tokias ugdymo įstaigas, kaip Jaunimo mokyklos, kuriose mokosi įprastose nepritapę vaikai? Ar, kaip kai kas siūlo Lietuvoje, derėtų mažinti tokių mokyklų skaičių ir bandyti integruoti vaikus, ar visgi jiems geriau mokytis atskirai?
Galiu atsakyti taip: dalį vaikų geriau būtų integruoti, tačiau tikrai ne visus. O dėl mokyklų skaičiaus mažinimo, jų turbūt natūraliai mažėja dėl jūsų šalį apėmusios emigracijos, Vakarams būdingo per mažo gimstamumo ir kitų sociodemografinių veiksnių.
- Su kokiais sunkumais susiduria mokytojai, užsibrėžę mokyti žemiausių sluoksnių vaikus?
- Geras klausimas. Gal norėčiau pradėti nuo to, su kokiais sunkumais susiduria šie vaikai, patekę į įprastą mokyklą.
Neperdėsiu sakydamas, kad pirmiausia vaikai patiria didžiulį kultūrinį šoką. Iki mokyklos jų matyta kultūrinė aplinka iš esmės skiriasi nuo valstybinėse mokyklose propaguojamos kultūros. Faktiškai tai viduriniosios klasės kultūra, kuriai priklauso mokytojai.
Skiriasi viskas – bendravimo stilius, kalba. Turiu omeny ne tik tai, kad imigrantai šeimose dažniausiai kalba ne angliškai, bet ir tai, kad anglakalbiai darbininkai, afroamerikiečiai naudoja iš esmės kitokią anglų kalbą: nuo specifinių išsireiškimų iki keiksmažodžių, kurie jų šeimose yra norma.
Galų gale, skiriasi požiūris į mokymąsi ir karjeros siekimą arba tiesiog iš gyvenimo jie tikisi visai ne to, su kuo juos pasitinka „antraisiais namais“ tapsianti jų mokykla.
Žemiausių sluoksnių vaikų šeimose gerokai svarbesnę vietą už išsilavinimą ar darbą užima alkoholis, narkotikai, gebėjimas gyventi iš pašalpų, kuo greičiau ir nesvarbu kokiomis priemonėmis gauti pajamų. O mes ateiname su knygutėmis apie „šviesią ateitį“ ir lozungais apie tai, ko iš jų tikisi Amerika.
Mokykla Jungtinėse Valstijose pritaikyta viduriniajai klasei. Žemesniųjų socialinių sluoksnių vaikai tiesiog nėra pasiekę tokio lygio, kurį jiems siūlo mūsų švietimo sistema.
Mokytojai, dirbantys tokiose mokyklose, irgi patiria daug sunkumų. Tai ir neigiamas visuomenės požiūris, ir nelengvas kelias, siekiant pritapti, perprasti, įgyti vaikų pasitikėjimą. Nors ir nelengva tai pripažinti, kiekvienam iš mūsų tenka kovoti su vidinėmis nuostatomis ir išankstiniais neigiamais nusistatymais.
Visi mokytojai - Lietuvos, pastebėjau, irgi - galvoja, kad žino, kokie yra vaikai, ko jiems reikia ir ko jie nori. Bet jie niekada nebus tokie, kokių mes norėtume. Sunkiausia perlipti per save ir priimti vaikus tokius, kokie jie yra.
- Ko visų pirma reikia mokant „nurašytus“ vaikus?
- Kalbant apie bet kurį vaiką, ne tik apie „nurašytą“, reikia nepamiršti, kad mes nežinome jo galimybių ir ne mes sprendžiame, ko jis gali pasiekti. Mokytojas privalo atsiriboti nuo išankstinių nuostatų, kad „fizika tikrai jau ne jam“, „jis vis tiek neišmoks gravitacijos teorijos“ ar „iš jo nebus geras matematikas“.
Ypatingai sunku tą suprasti ir, aišku, dar sunkiau įgyvendinti, kai kalbama apie nemotyvuotus, sudėtingomis sąlygomis augančius vaikus, kurių laukia jei ne narkotikų ar alkoholio liūnas, tai geriausiu atveju – „mėlynosios apykaklės“ (angl. Blue collar, terminas, kuriuo vadinami nekvalifikuoti darbininkai).
Vis dėlto, kiekvieną žmogų įmanoma ir reikia išmokyti mąstyti ir aktyviai veikti, o pedagogų paskirtis – padėti vaikui tai suprasti.
L. Vygotskio manymu, tą padaryti galima skatinant vaiką įgyti daugiau ir platesnių akademinių žinių, kad jis į pasaulį galėtų žvelgti iš kuo įvairesnių pusių ir atskleistų savo galimybes. Štai čia ir prieinu prie jūsų klausimo apie tai, ko pedagogas turi siekti ir kaip mokyti „nurašytus“ vaikus.
Visų pirma vaiką reikia „prisijaukinti“: išmokti suprasti jį, neretai, kaip minėjau, ir tikrąja to žodžio prasme, nes dažnai mūsų anglų kalbos skiriasi. Reikia įgyti jo pasitikėjimą, tapti jo vyresniuoju draugu, o tada įtikinti, kad jis gali kažką pakeisti savyje, savo gyvenime, savo aplinkoje ir savo šeimoje.
Tai ilgas ir nuolatinis procesas, kai į priekį judi žengdamas du žingsnius pirmyn ir vieną atgal. Ši teorija remiasi individualiu darbu su kiekvienu vaiku, o jos pagrindų pagrindas – išsiaiškinti, kokios yra vaiko dabartinės žinios ir kokia kryptimi bei kokiu greičiu reikia judėti toliau.
- Gal galėtumėte paminėti konkrečių atvejų, ko pavyko pasiekti, naudojant Vygotskio mokymo metodą?
- Papasakosiu vieno berniuko vardu Jay (Džėjus) istoriją. Augęs globos institucijoje į mano akiratį jis pateko būdamas penkiolikos. Nusivylęs viskuo: ir švietimo sistema, ir mokykla, ir suaugusiais, ir savo gyvenimu. Negatyvumas ir neviltis tiesiog smelkėsi iš jo kiekviename žingsnyje, o apie mokymąsi ir tuo labiau jokią karjerą jis net negalvojo.
Po poros bendravimo metų jis mane nustebino pareiškęs, kad eis mokytis toliau, stos į teisę ir taps prokuroru ar teisininku. Tam, kad galėtų pakeisti šią vaikams iš globos įstaigų neteisingą sistemą.
Štai puikus pavyzdys, kaip neapribodami jaunuolio galimybių, suteikdami jam akademinių žinių ir parodydami jam kitokį pasaulį, galbūt suteikėme šansą pakeisti ne tik savo, bet ir daugelio panašių vaikų ateitį. Aš juo didžiuojuosi.
- Kokie jūsų įspūdžiai po susitikimų su Lietuvos mokytojais?
Kita vertus, man pasirodė, kad Lietuvos pedagogams priimtinesnis tradicinis mokymo būdas, kai siekiama būtinai išmokyti mokinį to, ko reikalauja ugdymo programos. Tačiau mokytojai pastebi, kad neįmanoma su visais vaikais dirbti vienodai, kad daugėja mokinių, kuriems būtinas kitoks požiūris, jie ieško išeičių.
Su dalimi tokių mokytojų susitikau savo seminare, pastebėjau, kad juos „užkabino“ teorijos ir mano patirtis sieti jas su praktika.
Dažniausiai girdėtas klausimas ar prašymas man – pateikti receptų, kaip dirbti su motyvacijos stokojančiais ar mažiau galimybių turinčiais mokiniais. Neturiu aš visiems tinkamų receptų, todėl linkiu jų ieškoti patiems.
Norėčiau baigti paties L.Vygotskio žodžiais: reikalingos teorinės idėjos, kurių pagrindu būtų galima sukurti sėkmingą ugdymo sistemą. Jas kurti ir plėtoti turime patys. Tą ir mėginu daryti.
- Kaip atradote L. Vygotskį, Ž. Piaget ir kitus edukologus, kuriais remiatės?
- Apie Vygotskį, Ž. Piaget ir P. Freire kritinės pedagogikos idėjas sužinojau dar Brazilijoje, kai studijavau vaikų psichiatriją. „Užsikabinau“ po vieno paskaitų ciklo rezidentūroje - klinikoje buvo taikomos žymaus neuropsichologo, L. Vygotskio draugo ir kolegos Aleksandro Lurijos ir jo mokinių sukurtos korekcinės metodikos.
Po kelerių metų pasitaikius puikiai progai, Niujorke pasirinkau raidos psichologijos doktorantūros studijas, kur taip pat buvo būtent kultūrinės-istorinės psichologijos programa. Apsigyniau daktaro disertaciją ir štai jau daugiau nei dešimtmetį esu tikrai savo vietoje – dėstau studentams, įgyvendinu ugdančiojo mokymo programą ir su jos diegimu susijusius mokslinius-tiriamuosius projektus, skirtus socialiai atskirtiems paaugliams. Mano minėtas Jay – irgi šio projekto dalyvis.
Galima sakyti, kad L. Vygotskis yra šiuo metu yra „ant bangos“. Drauge su J. Piaget jis laikomas vienu pagrindinių šiuolaikinės pedagoginės paradigmos – konstruktyvizmo kūrėjų. Visgi, aš nemanau, kad tai yra vien mados reikalas, L. Vygotskio teorinės idėjos - labai produktyvios ir mes dar tikrai ilgai jas plėtosime. Beje, rengiamasi išleisti ir jo raštų rinktinę, kalbama apie 14 ar 15 tomų.
E. Vianna – pasaulyje žinomos socio-kultūrinės teorinės mokyklos, kurios pradininku laikomas Levas Vygotskis (1896–1934), atstovas. Švietimo aprūpinimo centro vykdomo projekto „Alternatyvusis ugdymas“ kvietimu Lietuvoje viešėjęs profesorius dirba Niujorko miesto universiteto LaGuardia bendruomenės koledže, kurį lanko darbininkų ir imigrantų vaikai, dėl skurdo ir menko tėvų išsilavinimo priskiriami rizikos grupės ir "ribotų galimybių" jaunuoliams.
Iš Brazilijos kilęs E. Vianna dirba taikydamas L. Vygoskio kolegų bei mokinių (P. Galperino, D. Elkonino, V. Davydovo ir kitų) sukurtą pedagoginę ugdančiojo mokymo sistemą. Prieš 4 metus prasidėjusio jo mokslinio tiriamojo-ugdomojo darbo esmė – parengti iš rizikos šeimų kilusius „žemesnio“ socialinio sluoksnio koledžo studentus dirbti su panašios kilmės mokiniais.
Seminare profesoriui talkino Lietuvos edukologijos universiteto lektorė, projekto „Alternatyvusis ugdymas“ konsultantė dr. Milda Brėdikytė, pasaulyje populiarėjančias L. Vygodskio idėjas "radusi" Suomijos Oulu universitete.