Ji kritikuoja ir bandymus reitinguoti Lietuvos universitetus, mat parinkus tinkamus kriterijus, į viršų galima iškelti bet kurį universitetą.

Prezidentei Daliai Grybauskaitei švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais patarinėjanti V. Būdienė interviu DELFI atskleidė reitingų sudarymo užkulisius ir reitingavimo pasekmes.

– Kaip vertinate naujojo žurnalo „Reitingai“ ir savaitraščio „Veidas“ paskelbtus aukštųjų mokyklų reitingus?

– Intriga ta, kad palyginus abiejų reitingų universitetų eilę, vaizdas labai prieštaringas. Vienas reitingas iškelia ant pjedestalo ar nuvainikuoja vienus universitetus, o kitas – kitus.

Pasaulyje yra daugybė garsių universitetų reitingavimo sistemų. Visos jos arba komercinės, arba reklaminės, arba sudarinėjamos pačių universitetų iniciatyva. Tiesa, Europos Sąjungoje (ES) bandoma sudaryti oficialesnį reitingą, tačiau tai kol kas tik ES universitetų vertinimo užuomazgos. Dažniausiai tai yra žiniasklaidos priemonių atliekami pasaulio universitetų surikiavimo pratimai, taip yra ir Lietuvoje. Neteko girdėti, kad kurioje nors valstybėje reitingų sudarymu užsiimtu valdžios institucijos, ministerijos.

Virginija Būdienė
Ne paslaptis, kad visi reitingai yra subjektyvūs. Galima taip parinkti reitingo kriterijų svorius, kad universitetas, turintis kokią konkrečią ypatybę, „išliptų“ į reitingo viršų. Pavyzdžiui, pagal matomumą internete, pagal mažiausių valdžios investicijų ir mokslo rezultatų santykį, pagal sukurtų verslo įmonių ir meno kūrinių skaičių. Tarp matematikų sklando posakis „Yra melas, didelis melas ir statistika“ – turima galvoje, kad duomenų interpretacijos gali būti kraštutinai skirtingos. Juk jei paklaustum statybų firmos, kokio universiteto absolventai naudingiausi, atsakytų, kad rengiantys statybininkus ir inžinierius, bet ne smuikininkus. Bet jei tą patį klausimą užduotume filharmonijoje, atsakytų priešingai. Reitingų kūrėjai gali klausinėti ko nori, kur nori, kaip nori. O štai mūsų reikalas – taip lengvai reitingais nepasitikėti, analizuoti juos labai kritiškai.

– Susidaro įspūdis, kad lietuviškuose reitinguose lyginami nelygintini dalykai: pavyzdžiui, menų akademija su technikos universitetu. Kaip tą vertinate? Kas Jus labiausiai reitinguose nustebino?

– Nereikėtų manyti, kad ką tik paskelbti žurnalo „Reitingai“ gimnazijų, universitetų, kolegijų reitingai atskleidžia kažkokią absoliučią tiesą. Tai ir neįmanoma. Reitinguotojai tik surikiuoja universitetus, gimnazijas, kolegijas pagal savo pačių pasirinktų kriterijų svorius. Todėl į reitingus, kaip ir į bet kokius „grožio konkursus“, reikia žvelgti kritiškai.

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad remiamasi tik objektyviais duomenimis, nebūtinai taip ir yra, nes daugelį duomenų pateikė patys universitetai, suinteresuoti gerai atrodyti. Universitetų teikiami duomenys iki šiol nėra absoliučiai tikslūs ir tai didelė problema juos vertinant. Nors naujieji žurnalų „Reitingai“ ir „Veidas“ universitetų reitingai atskleidė visokių įdomybių, tačiau tenka pripažinti, kad juose obuoliai lyginami su gėlėmis.

Universitetai skiriasi iš esmės. Ir kaip galėtume nuspręsti – obuolys ar gėlė yra svarbesnis, Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) ar Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) yra geresnė? Visiškai skirtingas misijas turintys ir skirtingas kompetencijas ugdantys universitetai nelygintini.

Pavyzdžiui, niekas nesugebėtų preciziškai palyginti Kauno technologijos universiteto (KTU) su Vilniaus dailės akademija (VDA), o abiejuose reitinguose tai daroma. Priimtinesnis „The Times Higher Education“ reitinguotojų požiūris, kai universitetai reitinguojami atskirai kiekvienos mokslo srities atžvilgiu: atskirai vertinami fiziniai, technologijos, socialiniai mokslai bei menai. Taip vertinant ir Lietuvoje visiškai kitaip susidėliotų universitetų eilė.

Tačiau, nepaisant subjektyvumo, skaitytojui reitingai pažeria įdomių duomenų ir tendencijų.
Štai mane „Reitingų“ paskelbtame reitinge labai nustebino, kad kad socialinių mokslų rezultatyvumo srityje Vilniaus universitetui (VU) ant kulnų lipa Mykolo Romerio universitetas (MRU). Taip pat nustebino ir tai, kad pagal vieno studento parsisiųstų visateksčių mokslo straipsnių skaičių VU atsilieka nuo regioninių universitetų. Kyla klausimas, ar tai rodo, kad kai kurių universitetų studentai neanalizuoja tarptautinių mokslo šaltinių? Jei tai tiesa, tai prasta žinia.

– „Reitingai“ kalba apie tai, kaip neperspektyvu studijuoti socialinius mokslus, tačiau „Veidas“ įrodinėja, kad šie specialistai sėkmingai įsidarbina. Kur slypi tiesa?

– „Reitingų“ žurnalo leidėjai pasirinko nuostatą, kad socialinius mokslus studijuoti neperspektyvu, net ypatingai pabrėžė šią nuostatą, ją paryškindami viceministro citata. Paskutiniu metu tokią tezę eskaluoja ir politikai, galbūt taip norėdami padėti pritraukti daugiau abiturientų į techniškąsias, fizinių mokslų ar biomedicinines studijas. Toks ir šio reitingo rengėjų pasirinkimas, tačiau kitame reitingavimo pratime gali būti pasirinktas ir visiškai priešingas požiūris.

Taip ir nutiko. Būtent naujame „Veido“ reitinge sugriautas mitas, kad socialinių ir humanitarinių studijų absolventai negauna darbo. „Veido“ reitinge pateikti duomenys rodo, kad sėkmingai įsidarbina būtent socialinių mokslų absolventai iš ISM, LCC, VU tarptautinio verslo mokyklos ir net linksniuoto Lietuvos edukologijos universiteto, kurio didžioji baigusiųjų dalis – socialinių ir humanitarinių mokslų absolventai. O įtraukti į reitingą menų akademijų absolventų įsidarbinimo duomenis yra tikras nesusipratimas, nes jie yra laisvi kūrėjai, dažnai neturintys konkretaus darbdavio.

– Kaip paskelbti reitingai atsilieps aukštųjų mokyklų įvaizdžiui?

– Reitingai padeda universitetams kurti legendas. Naujuosiuose reitinguose daugybė dalykų universitetams padeda išlaikyti arba pagerinti savo įvaizdį. Pavyzdžiui, „Veido“ apklausa rodo, kad pagal norą rinktis studijų instituciją regioniniai universitetai atrodo daugeliui labai patrauklūs. Tai jiems labai gera žinia.

Pirmame patrauklumo penketuke tėra tik vienas universitetas iš sostinės – VU. „Veido“ publikacijos akivaizdžiai dar kartą parodo, kad VU – universitetas-legenda, tačiau ir jam turi kelti nerimą studentų apklausų rezultatai, kurie pateikiami nereitinguoti. Iš abiejų žurnalų – „Reitingų“ ir „ Veido“ – akivaizdu, kad KTU nebepaneigiamai jau pavyko susikurti šiuolaikiško, dinamiško universiteto įvaizdį.
Virginija Būdienė

„Veido“ duomenimis, pagal dėstytojų iš užsienio pritraukimą labai gerai atrodo Šiaulių, Vytauto Didžiojo universitetai, ISM ir Lietuvos sporto universitetas. Mane nustebino, kad VU turi mažai dėstytojų iš užsienio. Jei duomenys nemeluoja, tai rodo pavojingą uždarumą, virimą savo sultyse. Nustebino ir tai, kad nemažoje dalyje universitetų (ŠU, MRU) tik mažiau nei pusė dėstytojų – mokslo daktarai. Tačiau MRU atveju daug vilčių teikia, kad jame dirba daug jaunų dėstytojų, kurie dar įgis mokslo laipsnį.

– Kaip vertinate gimnazijų ir mokyklų reitingus? Ar normalu lyginti tuos, kurie atsirenka gabiausius, ir tuos, kurie privalo mokyti visus?

– Nors ir suteikia kažkokių orientyrų, reitingai vis dėlto gali pridaryti daug žalos. Štai, pavyzdžiui, net neetiška lyginti gimnazijas, kurioms konkurso būdu leista atsirinkti geriausius moksleivius su tomis mokyklomis, iš kurių būtent ir „nuteka“ geriausieji į konkursines mokyklas. Kita reitingų yda yra ta, kad reitinguotojai, pasirinkdami tik su brandos egzaminų „šimtukais“ ir įstojimu į universitetus pagal pirmą pasirinkimą susijusius kriterijus formuoja madas, kurios ilgainiui nuskurdina ir suprimityvina ugdymo procesą. Mokyklos, norėdamos gerai atrodyti „grožio konkurse“, pradeda orientuotis tik į tuos dalykus, kurie reitinguojami. Tai labai blogai. Tai yra grėsminga pilietiniam, kultūriniam, socialiniam ugdymui.

Reitingavimas demotyvuoja mokyklas ir mokytojus siekti mokinių brandos bei ugdyti kūrybingumą, kritinį mąstymą, problemų sprendimą, pilietiškumą, kultūrinį išsilavinimą ir siunčia klaidinančias žinias tėvams apie jų vaikų mokyklas. Taip gimnazijos paverčiamos savotiškomis akademinėmis technikos mokyklomis. Ypač tai skausminga daugeliui miestelių ir kaimų mokyklų, kurias šie reitingai ypač skaudžiai baudžia ir verčia pasijusti nepilnavertėmis, nors iš tikro jų triūsas dažnai turi žymiai didesnę pridedamąją vertę nei „auksinio jaunimo“ mokyklos.

Aukštų pasiekimų šalių, pavyzdžiui, Suomijos ugdymo prioritetai, priešingai, yra kritinio mąstymo, problemų sprendimo gebėjimų ugdymas, o vertinimo sistemos skatina pademonstruoti tyrinėjimo įgūdžius, spręsti integruotas realias problemas, gebėti pristatyti ir argumentuotai ginti savo idėjas žodžiu ir raštu. Mokyklų vertinimai daugybėje pasaulio šalių nėra skirti mokyklų reitingavimui ar baudimui, o priešingai – padėti mokykloms patobulinti ugdymą.

Beje, šiuo metu reitingų ir standartizuoto testavimo, o tuo pačiu ir reitingavimo neigiamomis pasekmėmis mokykloms yra labiausiai susirūpinusi Amerika. JAV ilgai savo švietimo vertinimo pagrindiniu įrankiu naudojo standartizuotą testavimą. Amerikos mokyklose testavimas išstūmė viską, išskyrus formalias žinias. Ugdymo turinys tapo „seklus“, o socialiniai ir humanitariniai mokslai tiesiog sunyko, sako Linda Darling-Hammond iš Stanfordo Universiteto, Barako Obamos švietimo patarėja.

Lietuvai, mažai šaliai, mokyklų vertinimas vien pagal šimtukininkus ar įstojimą pirmu pasirinkimu yra net grėsmingas. Mums labai svarbus kiekvienas moksleivis, kiekvieno išsilavinimas, ypač kai aukštasis mokslas tapo masiniu. Lietuvai žymiai labiau tiktų požiūris, kad visoms mokykloms reikia padėti, kad jų moksleivių rezultatai būtų kuo panašesni, kaip yra Suomijoje. O bandymai mokyklas vertinti tik pagal kelių dalykų egzaminų ar testų rezultatus yra grėsmingi valstybės saugumui, nes gali sumenkinti istorinį, pilietinį, socialinį, kultūrinį ugdymą, kuris yra tvirtos valstybė pagrindas ir piliečio atsparumo nedraugiškai išorės propagandai garantija.