Praėjusiais metais bakalauro laipsnį Lietuvos edukologijos universitete (LEU) įgijusi mergina stengiasi būti pavyzdžiu kitiems – ir toliau studijuoja, tačiau pripažįsta neretai susimąstanti, ar pastangos to vertos.
Kelias svajonės link – kaip per sviestą
„Kiek save atsimenu, visuomet svajojau dirbti mokytoja, nes visą gyvenimą mane lydėjo nuostabūs mokytojai, tvirtos asmenybės, kurios padarė didelę įtaką tolesniems mano pasirinkimams. Tad atėjus laikui nedvejodama pasirinkau LEU ir tai buvo patys geriausi ketveri metai“, – prisiminė mergina.
Jos teigimu, nuostabūs ir erudicija pasižymintys dėstytojai išmokė daug daugiau nei matematikos ar vaikų ir paauglių psichologijos, bet ir leido „augti“ bendrąją prasme, plėsdami akiratį ir ugdydami vertybes.
„Taigi baigusi studijas, toliau kryptingai siekiau savo svajonės. Ir man pasisekė! Gavau darbą vienoje puikioje gimnazijoje, kur šiltai priėmė kolegos, kur labai greitai radau bendrą kalbą su mokiniais“, – džiaugėsi Ugnė.
Tikina labai mylinti savo darbą
Mergina pasakojo, kad darbas jai taip patinka, kad kas kartą nekantriai laukia ne savaitgalių, o pirmadienių.
„Man smagu grįžti į mokyklą, sužinoti, kaip sekėsi mano mokiniams savaitgalį. Man patinka pirmadienis, nes tai dar viena savaitė naujoms mintims, idėjoms įgyvendinti“, – aiškino ji.
Ugnė nesidrovi, nors kiti manytų, kad gal ir per anksti sakyti, mylinti savo darbą ir iki šiol dėkojanti visiems, kurie vienaip ar kitaip prisėdėjo prie to, kuo ji yra dabar.
Deja, pripažįsta mergina, yra ir liūdnoji šios istorijos pusė.
Skaudina visuomenės požiūris
„Jai priskiriu žmones, kurie dažnai klausia, kodėl pasirinkau tokį kelią, nes juk būti mokytoju seniai nebe prestižas. Be to, gausu straipsnių ir komentarų, kuriuose nuolat menkinama mokytojo specialybė. Dažnai kalbama, koks tai lengvas darbas, kokios trumpos darbo valandos, kokios ilgos atostogos. Komentatoriai nenuilsta, kritikuoja, pasakoja, kaip reiktų dirbti. Natūraliai kyla klausimas: „Jeigu čia taip lengva ir žinote, ką ir kaip daryti, kodėl netapote mokytoju?“, – retoriškai klausė mergina.
Jos teigimu, žmonės nebesupranta, kokia svarbi tai specialybė, o įrodyti jiems tai – tarsi kovoti su vėjo malūnais. Tačiau Ugnė tikina, kad mokytojo darbas – tikrai ne toks, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
„Šiuo metu mokau apie pusantro šimto mokinių. Apie pusantro šimto jaunų žmonių, kurie dar tik pradeda pažinti pasaulį, patiria pirmus laimėjimus ir nusivylimus, bando atrasti save, savo vietą po saule. Jaučiu labai didelę atsakomybę dėl jų ir dėl jų ateities. Norisi jiems suteikti ne tik dalykines žinias, bet ir padėti atrasti savo silpnąsias bei stipriąsias puses“, – lūkesčiais dalijosi mergina.
Įvardijo, su kokiais iššūkiais susiduria
Ji sako siekianti, kad moksleiviai žinotų – jos kabineto durys jiems atviros visais klausimais, tačiau pripažįsta – laiko ne visuomet užtenka net išdėstyti mokomuosius dalykus.
„Mokytojas turi 45 minutes, kad paaiškintų naują temą taip, kad visi (ar bent jau daugelis) suprastų. Jis turi „prisibelsti“ prie kiekvieno mokinio, sudominti, motyvuoti ir paskatinti dirbti. Ar bent įsivaizduojate, kaip tai yra sudėtinga? Vaikai tokie skirtingi... Ir, deja, matematika nėra visuomet įdomi ir linksma. Reikia suvokti, kad kai kurias taisykles turi tiesiog išmokti, be „spektaklio“. Žinoma, griebiesi įvairiausių mokymosi metodų ir juokelių, kuriuos kartais įterpi tam, kad pamoka mokiniui neatrodytų nuobodi“, – apie mokytojo darbo subtilybes pasakojo Ugnė.
Jos teigimu, svarbu paminėti dar ir tai, kad mokytojas privalo pažinti kiekvieną mokinį, rasti bendrą kalbą, kad šis jo nebijotų klausti reikalui esant.
„O tada jau belieka ugdyti kantrybę, kai 10-ąjį kartą kas nors pasako: „Mokytoja, nesupratau, gal galite dar kartą paaiškinti?“. Ir, žinoma, bandai tai padaryti dar kartą. Dažnai aiškini tai, kas pačiam atrodo taip elementaru. Kantriai, dar kaip nors kitaip, kad tik neliktų jokių spragų“, – tikino mergina.
Gyvena mokinių problemomis: vėliau sugebėdavo tik sėdėti ir žiūrėti ir vieną tašką
Anot Ugnės, klausimų moksleiviai užduoda įvairiausių. Dažnai ir tokių, apie ką niekuomet anksčiau nebūni susimąstęs, todėl kiekvienai pamokai ji ruošiasi labai atsakingai.
„Dažnai grįžusi namo net nebegirdžiu, ką man sako artimieji, nes mintyse gyvenu pravestomis pamokomis arba galvoju, kaip jas vesiu rytoj, ko mokiniai klaus. Kartais mintyse gyvenu su vaikų problemomis, galvoju kaip galėčiau prisidėti prie jų sprendimo“, – prasitarė mergina.
Ji prisiminė, kad pirmosiomis darbo savaitėmis per pietų pertraukas tiesiog sėdėdavo, tylėdavo ir žiūrėdavo į vieną tašką – buvo labai sunku priprasti prie darbo krūvio.
Nuovargis – neapsakomas žodžiais
„Nuskambėjus skambučiui mokytojo darbas nesibaigia. Vieni lieka, nes ko nors nesuprato, kiti - nes nori tiesiog pasikalbėti arba turi asmeninių bėdų, kuriomis nori pasidalinti, paklausti patarimo.
Darbas nesibaigia ir nuskambėjus paskutinės pamokos skambučiui, nes dažnai lieki su mokiniais padirbėti papildomai arba ruošiesi rytdienos pamokoms – tai irgi nėra toks greitas procesas, jeigu pamoką nori pravesti kaip nors „kitaip“, įdomiau, taisai darbus, kas, beje, atima nemažai laiko, nes reikia įdėmiai analizuoti kiekvieną sąsiuvinį, net nepavykusiame uždavinio sprendime stengiesi atrasti kažką gero, už ką galėtum duoti taškų“, – pasakojo mergina.
Po pirmųjų darbo savaičių kolegės ją guodė, kad prie krūvio greitai pripras. Dabar Ugnė juokauja: „Įpratau. Dabar jau ne po trijų pamokų virstu zombiu, o grįžusi namo, nes nuovargis – neapsakomas žodžiais“.
Trumpos darbo valandos ir ilgos atostogos – tik mitas
Anot Ugnės, būti mokytoju – ne darbas, o gyvenimo būdas, nes nuo profesinių reikalų atitrūkti sunku ir pasibaigus darbo valandoms.
„Trumpos mokytojo darbo valandos ar ilgos atostogos neegzistuoja. Pamokos – tai tik viena iš mokytojo darbo dalių. Daugelis turi auklėjamąsias klases, kurios atima labai daug laiko. Tie mokiniai tampa tarsi jų pačių vaikais, dėl kurių stengiesi kaip išgali: repetuoji pasirodymus prieš renginius, važiuoji į ekskursijas, stengiesi jiems būti mokytoju, šeimos nariu, padėjėju, patarėju, guodėju. Žinoma, yra ir daugiau veiklų, kuriose privalai dalyvauti: daugybė susirinkimų, seminarų, konkursų ir olimpiadų. Kai kuriuos turi surengti pats, į kai kuriuos keliauji su mokiniais, žinoma, prieš tai juos paruošęs, mokęs papildomai“, – vardijo mergina.
Tokiomis akimirkomis ji sakė aiškiai prisimenanti vienos dėstytojos žodžius: „Mokytojo darbas yra tarp mažiausiai pasitenkinimą keliančių, nes darbo rezultatai taip greitai nesimato“.
Turi žinutę besipiktinantiems
„Manau, daugelis nesuvokia, kiek mokytojas atiduoda savęs mokykloje, kiek daug jis turi padaryti, kokia didelė atsakomybė slegia jo pečius. Žinoma, nuovargį kažkiek kompensuoja mokinių šypsenos, jų nuoširdus, paprastas bendravimas, jų „dešimtukai“. Džiaugiesi, nes matei, kaip sunkiai jie dirbo ir pagaliau pasiekė pergalę. Ypač neapsakomas jausmas kai vaikas, kuriam matematika yra tarsi pats didžiausias „baubas“, pasako: „Ačiū, mokytoja, pagaliau supratau!“. Tokių nuostabių akimirkų daugybė. Šypsaisi jas prisiminęs dar kurį laiką“, – pripažino ji, tačiau yra ir kita medalio pusė.
„Daugelyje mokyklų mokytojai apkrauti įvairiausiu „popierizmu“, kuris privalo būti padarytas, nes tai tarsi įrodymas, kad kažką darai ir dirbi. Na, ir pildo jie tą „popierių“ tuo metu, kai galėtų ruoštis pamokoms, mąstyti, kaip įdomiau pateikti medžiagą. Kažkas, matyt, pamiršo, kad svarbiausias čia – ne popierius, o mokinys“, – svarstė mergina.
Ji sakė nenustebsianti, jei po šio straipsnio publikavimo pasigirs daugybė aiškinimų, kad tikrai ne visi mokytojai yra atsidavę darbui ir tiek daug dirba.
„Galbūt nebe visi. Kodėl? Nes daugeliui jų reikia nuolat galvoti, kaip prasimanyti daugiau pinigų, kad išmaitintų savus vaikus. Nebeplūskite mokytojų ir nenuvertinkite jų darbo. Juk galbūt kažkurioje mokykloje dabar mokosi būsimas šalies prezidentas(-ė), būsimi ministrai, šimtai gydytojų, policininkų ir t.t. Ir prieš juos visus stovi mokytojas, kuris perteikia ne tik dalykines žinias, bet ir turi didelės įtakos jaunosios kartos pasaulėžiūros formavimuisi, tam, kokias vertybes vaikai perims, kokias asmenines savybes mokiniai savyje išsiugdys, kokie jie bus po 10-15 metų. Mokytojai kuria ateitį“, – įsitikinusi mergina.