Pirmųjų tremtinių gyvenimas: badas, sunkus darbas ir uniformuoti „draugai“

„Didžiausias rūpestis – rasti maisto. Galėjau vogti, tačiau tada būčiau aprūpintas „valdiška“ duona dešimčiai metų, nes sėdėčiau kalėjime“, – pasakoja 84 m. Anicetas, kuris 1941 m. kartu su savo mama, broliu ir sese buvo ištremtas į Kolominskyj Grivy kaimą Sibire.

Šiais metais projekto „Misija Sibiras“ ekspedicija lankėsi beveik išnykusiame, iš pirmo žvilgsnio izoliuotame kaime – Kolominskyj Grivy. Projekto dalyviai jame aptiko tik vienerias kapines, kur sutvarkė latvių ir estų kapavietes. Deja, tačiau lietuviškos – nebeišlikusios. Įamžindami ir pagerbdami į savo gimtąsias šalis taip ir nebegrįžusių žmonių atminimą, ekspedicijos dalyviai čia pastatė kryžių.

Daugiau nei 5 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos nutolusiame krašte 16 pilietiškų jaunų žmonių susipažino su dar ten tebegyvenančiais lietuviais, o sugrįžus į Lietuvą, su jais susitiko buvęs tremtinys Anicentas, panoręs pasidalinti savo atsiminimais iš Kolominskyj Grivy kaimo, kuris 2 kartus tapo jo tremties vieta.

„Gerų prisiminimų iš ten nėra“

„Kolominskyj Grivy kaime kartu su broliuku, sesute ir mama gyvenau 1941–1946 ir 1951–1956 m. Gerų prisiminimų iš ten nėra. Kai prisimenu tuos laikus, kokiomis sąlygomis gyvenome, apima siaubas. Nors kraštas, atrodo, turtingas – žemė gera, klimatas palankus gyvenimui – bet siautė badas, o žmonės atliko vergų darbus. Pirmieji tremtiniai buvo išvežti gyventi ir dirbti į mišką. Darbas buvo organizuojamas taip, kad mamai teko dirbti sunkius darbus: išdegusiame miške raudavo, kasdavo kelmus – valydavo mišką, kad traktorius galėtų pravažiuoti. Žiemą mama su nepagaląstais įrankiais pjaudavo malkas – būdavo sunku, o vasarą vykdavo lauko darbai. Mes, vaikai, irgi dirbdavome kolūkyje. Dažniausiai tai būdavo darbas su jaučiais. Dabar manau, kad ir tie, kurie vadovavo darbui, neturėjo jaustis gerai.“

Amžinas rūpestis dėl maisto

„Vasarą iš kolūkių vogdavome. Buvau įlindęs į kolūkio sandėlį. Galėjau vogti, tačiau tada būčiau aprūpintas „valdiška“ duona dešimčiai metų, nes sėdėčiau kalėjime. O kalėjimai buvo žiaurūs. Žinau vieną jaunesnę lietuvę mergaitę, kurią pagavo su pilnomis kišenėmis grūdų ar žirnių ir pasodino, nors ši buvo nepilnametė. Visada būdavo susidorojimo priemonių.“

Pirmasis grįžimas namo

„1946 m. buvo organizuojamas vaikų parvežimas į Lietuvą. Mane paėmė tikriausiai dėl to, kad Lietuvoje buvo pažįstamų. Brolis su mama ir sese liko, o aš grįžau į Lietuvą. Čia irgi buvo baisu. Galvojau, kad reikia grįžti atgal, bet dažniausiai mąstydavau apie tai, kad ten esi amžinai alkanas, dėl to mane visada apimdavo baimė.

Biržuose įstojau į amatų mokyklą, elektromechanikos specialybę. Tuo metu, nors direktorius ir žinojo, kad esu tremtinys, niekas manęs neišdavė. Po amatų mokyklos atvažiavau į Vilnių, gyvenau laiptinėje. Dirbau hidroelektrinėje, o po darbo lankiau vakarinę mokyklą.“

Uniformuoti „draugai“ pasakė, kad važiuojam atgal“

„Po kiek laiko įsidarbinau kitur, bet 1951 m. mano darbe pasirodė uniformuoti „draugai“, kurie pasakė, kad važiuojam atgal. Dar ilgai buvau uždarytas kalėjime ir tik 1952 m. vėl atsidūriau Kolominskyj Grivy pas mamą. Kadangi mokėjau darbuotis plaktuku ir geležimi, stengiausi pakliūti į MTS – mašinų ir traktorių stotį. Ten dirbau šaltkalviu, papildomai elektrinėje apšviesdavau visą kaimą ir gaudavau pinigų.“

Gyvenimo pokyčiai

„Praėjus 5 metams atėjo „laisvėjimo“ momentas, tada išvažiavau į Tomską. Ten baigiau vakarinę mokyklą, dirbau gamykloje, įstojau ir baigiau technikumą. O Kolominskyj Grivy kaime gyvenimas pasikeitė: žmonės buvo pavalgę, brolis su sese net mokyklą lankė, o mama dirbo fermoje.

1963 m. atsirado galimybė važiuoti į Lietuvą. Grįžau į Vilnių, kur iki pensijos dirbau mašinų skaičiavimo gamykloje. Vėliau iš Kolominskyj Grivy grįžo ir mama su seserimi bei broliu. Nebe daug ten beliko lietuvių. Tad toks mano gyvenimo kelias.“

Sovietinės okupacijos metu 1940–1953 m. iš Lietuvos į tremtį ir lagerius buvo ištremta daugiau nei 280 tūkst. žmonių.

Nuo 2005 m. įgyvendinamo projekto „Misija Sibiras“ metu jauni žmonės vyksta į apleistas Sibiro vietoves susitikti su dar ten tebegyvenančiais lietuvių tremtiniais ir sutvarkyti apleistas kapavietes. Per dešimt projekto „Misija Sibiras“ gyvavimo metų savo norą dalyvauti projekte išreiškė daugiau nei 10 000 jaunų žmonių, suorganizuota 14 ekspedicijų bei tūkstančiai pristatymų mokyklose, universitetuose, bendruomenių centruose, eksponuota šimtai jaunimo ekspedicijų fotografijų parodų, sukurti dokumentiniai filmai. Visa tai prisidėjo prie jaunosios kartos pilietiškumo bei didžiavimosi savo valstybe jausmo ugdymo.