Kaip matyti iš dabar viešai prieinamų šaltinių, to meto jaunuoliai mėgo jungtis į įvairias grupuotes. Kai kurie jas apibrėžiantys terminai šiuo metu retai kada bevartojami.
Bene didžiausi konfliktai 1995-1997 metais kildavo tarp keturių grupių – urlaganų, reiverių, pankų ir reperių.
DELFI primena, kad urlaganais vadinami asmenys, kurie netoleruoja jokių subkultūrų. Reiveriais – reivo muzikos stiliaus gerbėjai.
Tiesa, tą laiką puikiai pamenantys vilniečiai sako, kad šios sąvokos – kur kas platesnės.
Išsišokėlius auklėjo urlaganai
„Urlaganus mes dabar vadiname marozais. Tai yra gyvenimo būdas, o kartais ir socialinė padėtis – žmonės, kurie pikti ant viso pasaulio dėl savo nesėkmių, kurių pajamos yra mažesnės nei vidutinės, kurie pyksta dėl to, kad kažkam sekasi. Kuriems nuomonės reiškimas yra jėga ir kumščiai, alkoholis ir sporto salė – vienintelės atsipalaidavimo priemonės. Jie jaučiasi stiprūs ir laisvi minioje, o pavieniui stengiasi niekuo neišsiskirti ir vidinės laisvės iš esmės neturi“, – patikino vilnietis Gytis, domėjęsis reiverių judėjimu.
Jam pritarė ir metalistų idėjoms pritariantis vilnietis Julius. Anot jo, dabar retai naudojamas terminas urlaganas – niekur nedingo ir nedings.
„Urlaganai niekur nedingo ir nedings, keičiasi tik jų pavadinimai: urlaganai, marozai, buduliai, gopnikai. Tai smulkus kiemo chuliganėlis be jokios ideologijos (tarkime, skinhedai irgi garsėja pomėgiu pasišvaistyti kumščiais, tačiau jie turi savo ideologiją), turintis nemažą potencialą vėliau tapti kriminalinių autoritetų torpedomis. Urlaganas – tai žmogus, kuris yra problema. Tačiau nereikia manyti, kad tai yra tik brendimo problemų kamuojamas agresyvus paauglys, kišenėje nešiojantis kastetą ir saulėgrąžų. Joks drabužis, jokia šukuosena nepaslėps žmogaus bukumo, tuštumo ir agresyvumo – išskirtinių urlaganų bruožų“, – pasakojo Julius.
Kaip atrodė Lietuvos jaunimas 20 a. pab.?
Vilnietis Julius pasakoja, kad iki nepriklausomybės Lietuvoje buvo labai nedaug subkultūrų.
„Pankai, metalistai, kelerius metus egzistavęs breikerių ir riedlentininkų judėjimas, hipiai (po Romo Kalantos susideginimo atsidūrę giliame pogrindyje), 1985-ais gimė Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo ultrų judėjimas „Pietų-4”, kuris išliko ir šiandien. Motociklus burzgino azartiški vaikinai, žiniasklaidos kažkodėl vadinami rokeriais. Nors iš tikrųjų rokeriais tiksliau vadinti roko muzikos mėgėjus, tačiau tokio žodžio kaip baikeriai tuomet net nebuvo žodynuose“, – pasakojo jis.
Julius šmaikštauja, kad subkultūrų judėjimai praturtino Lietuvos žodyną. Jis patikino, kad, pavyzdžiui, 1986 metais niekas net negalėjo pagalvoti, kad po dešimties metų lietuviui jau bus visiškai įprasti tokie žodžiai kaip reiveris, reperis, skinhedas (nors ir tuomet aktyviai kalbininkų taisytas į „fašistuojantį skustagalvį“).
„Taigi 1990 m. paskelbus nepriklausomybę ir dar plačiau atsivėrus durims į Vakarus (subkultūros Lietuvoje pradėjo vešėti Sovietų Sąjungai pasukus persitvarkymo ir viešumo keliu), šalia jau kontrkultūros žemėlapyje esančių pankų, metalistų, baikerių (rokerių), hipių, breikerių atsirado tokie nauji pavadinimai kaip reperiai, reiveriai, skinhedai, gotai, ultros, emo, noizeriai, fentezi, anime, neofolko judėjimas ir pastaruoju metu ypatingai išpopuliarėjęs hipsterių judėjimas. Kiekvienas šių judėjimų dar turi savo atšakas, tad galima pražilti berūšiuojant subkultūrų porūšius, juo labiau, kad subkultūros visada vystosi, o šalia vadinamojo „oldskūlo“ visada egzistuoja ir modernios apraiškos“, – pastebėjo jis.
Stilius formavosi pamažu
Julius pastebi, kad dažniausia subkultūroms priklausę jaunuoliai išsiskyrė savo mėgstama muzika, kuri diktavo tam tikras taisykles – kaip rengtis, kaip kirptis ir panašiai.
„Tačiau ir šukuosenos, ir drabužiai dažnai keitėsi, subkultūrų atstovai „skolinosi“ įvaizdžius vieni iš kitų. Tarkime, 1992 m. niekas neįsivaizdavo, kad metalistas gali vilkėti sportinį gobtuvą (tai buvo neatskiriama reperių aprangos dalis) – jį apsirengęs galėjai rimtai rizikuoti gauti „į galvą“ sunkiosios muzikos koncerte, tačiau dabar trijų juostelių „Adidas“ firmos džemperis „valdo“ visur ir visada.
Arba štai gotų judėjimas – per amžių amžius buvo manoma, kad gotai turi vilkėti tik juodus drabužius, juodai dažytis plaukus. Kaip turėjo nustebti tradiciniai gotai, kai per vieną Vilniuje rengtų „Kunigunda Lunaria“ festivalių jame grojusių didžėjų tandemas „Nematomi Crew“ scenoje pasirodė vilkėdami samaninės spalvos marškinėliais su užrašu „Geriau nuogas negu juodas“. Dar įdomiau, kad visas marškinėlių tiražas buvo akimirksniu iššluotas – tai reiškia, kad ir gotai yra saviironiški“, – šyptelėjo Julius.
Muštynės buvo tokios, kad rodė per žinias
Bene aršiausios kovos anuomet kildavo tarp urlaganų ir reiverių. Metalistų subkultūros šalininkas Julius neslepia – urlaganai buvo, yra ir bus rakštis žmonėms, kurie išsiskiria savo išvaizda, pomėgiais ir gyvenimo būdu.
„Urlaganai su reiveriais, žinoma, mušėsi, tačiau, sakyčiau, tai buvo tik konfliktai, kurių, matyt, kyla kiekvieno hormonų audros draskomo jaunuolio gyvenime. Vilniuje, o ir kituose didžiuosiuose miestuose, buvo ne tiek jau mažai aršių susirėmimų. Štai, pavyzdžiui, auštant nepriklausomybei, Karoliniškių ir Lazdynų mikrorajonų riboje vyko tokios masinės muštynės tarp jungtinių tuometinių neformalų (daugiausia – metalistų ir pankų) ir urlaganų, kad apie tai net buvo pranešta per Lietuvos televizijos vakarines žinias.
Įdomiausia, kad kai būdami smalsūs su keliais bičiuliais nuvažiavome prie 47-os vidurinės mokyklos (dabar – Vilniaus „Spindulio“ pagrindinė mokykla – DELFI), nes gandas apie būsimas muštynes ėjo iš lūpų į lūpas, ten jau buvo susirinkusi gal kelių šimtų neformalų minia.
Palaukę kelias valandas ir nieko nesulaukę grįžome ruošti namų darbų, o per vėlyvąsias žinias diktorė susirūpinusiu veidu pranešė, kad Karoliniškių gyventojai būtų budrūs, mat mikrorajone siautėja agresyvus jaunimas. Urlaganų antpuolio sulaukę liudininkai pasakojo, kad mūšis buvo labai žiaurus ir išplito per visą mikrorajoną. Daug ką apie kruvinas metalistų ir urlaganų muštynes galėtų papasakoti Lazdynų gyventojai, panašiu laikmečiu tapę gigantiško konflikto prie „Lazdynų“ kino teatro liudininkais. Pasakojama, kad net policininkai tuomet buvo bejėgiai, o įsiutusi minia net apvertė jų „viliuką“. O kur dar 1989-90 metų Rugsėjo pirmosios proga surengti koncertai Vilniaus „Žalgirio“ stadione, karai su urlaganais po metalistų dievinamos „Katedros“ koncertus sostinės Statybininkų rūmuose“, – sakė jis, tačiau pridūrė, kad reiverių ir urlaganų konfliktai nebuvo patys didžiausi ar aršiausi.
Save vadina metalistu
Pats jis pasakojo pritariantis metalistų subkultūrai. Jis įsitikinęs, kad subkultūra nėra vien bukas savęs priskyrimas vienam ar kitam judėjimui. Esą tai ištisa kelionė nuostabiu pažinimo taku.
„Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, mano magnetofonas be paliovos suko „Motorhead“, „Sodom“, „Obituary“, „Sepultura“, „Autopsy“, „The Exploited“, „Sex Pistols“ ir „Autopsy“ kasetes, gyvenimas be metalo ir pankroko muzikos atrodė nepilnavertis. Tai buvo ta forma ir aplinka, kurioje jaučiausi patogiausiai. Nereikia pamiršti, kad pirmieji Nepriklausomybės metai gerokai skyrėsi nuo 2015-ųjų: tada aplink klestėjo neaiškiais būdais praturtėję jaunieji verslininkai su alyviniais švarkais ir efektingomis blondinėmis už parankės, o jiems kaip kontrastas – vakarykščiai inžinieriai ir dėstytojai su savo iki minimalaus atlygio nusiritusiomis algomis. Turbūt natūralu, kad esant tokiam baisiam socialiniam klimatui, aštri metalo muzika, ilgi plaukai ir suplėšyti džinsai buvo tam tikra protesto forma, kurią rinkosi nemažai jaunuolių. Juk tuomet vyrai su ledžingais (grupė „Manowar“) atrodė kaip tikri kovotojai už tiesą!
Metalo subkultūrai ir dabar jaučiu didelius sentimentus, nors po vidurinės baigimo, įstojus į universitetą ir pradėjus blaškytis po darbus man kur kas plačiau atsivėrė akys: grunge, indie, reivo kultūra su savo nelegaliai šokiais apleistose Londono gamyklose ir nepamirštami Amsterdamo gotų vakarėliai“, – nostalgiškai prisiminimais dalijosi jis.
Gatvių kovas sustabdė kvaišalai?
Paklaustas, kas jo manymu dabar pasikeitė, nes gatvėse dabar retai kada pamatysime masiškai dėl pažiūrų besimušančius paauglius, Julius aiškino, kad „vakarykščiai gatvių kariai atrado kitą pasaulį“.
„Teko skaityti, kad anglų futbolo chuliganus gerokai apramino ne tik teisėtvarkos pareigūnai, visuomenės ir žiniasklaidos spaudimas, bet ir užgimusi hauzo kultūra, su savimi atsitempusi ecstasy, amfetaminą ir kitus kvaišalus. Vakarykščiai gatvių kariai atrado kitą pasaulį.
Tačiau, pavyzdžiui, Lenkijoje futbolo chuliganams skiriamas didelis policijos dėmesys, griebiamasi įvairių priemonių, dileriai, matyt, taip pat stumdo ir pigų amfetaminą, tačiau smurto protrūkių vis pasitaiko. Taip, smurto, masinių muštynių tarp skirtingų subkultūrų atstovų Lietuvoje gerokai sumažėjo, o pastaruoju metu apie tokius atvejus išvis negirdima (nors chuliganizmo, nesusijusio su subkultūromis, netrūksta). Dalis potencialių mušeikų emigravo ir dabar savo nuotykiais „džiugina“ britų žiniasklaidą. Kita dalis, bėgant metams, sukūrė šeimas, verslus ar atsidūrė kalėjimuose.
Nauja karta auga jau visai kitokia – pravažiavus pro miegamųjų rajonų kvartalus galima pamatyti ištuštėjusius kiemus: paaugliai mirksta prie kompiuterių, važinėja iš vieno būrelio į kitą ir mato kur kas šviesesnę ateitį nei tie šešiolikmečiai, kuriems 1990-aisiais gatvės mūšis atrodė kaip itin svarbus egzaminas“, – pastebėjo jis.
Nesutarimai išaugo į karą
O, štai, pavyzdžiui, vienoje 1995 metais transliuotoje „LNK“ laidoje „Prieštarauk“ buvo diskutuojama apie urlaganų, reiverių ir pankų tarpusavio santykius. Tuomet laidos vedėjas Rimvydas Paleckis juos pavadino karu.
„Nesutarimai tarp reiverių ir urlaganų kilo, kuomet vis daugiau jaunuolių pradėjo domėtis iki tol Lietuvoje ne ypač populiaria reivo muzika. Urlaganai nekenčia reiverių dėl jų klausomos muzikos, aprangos, riedučių ir jų turtingų tėvų. Jaunuoliai, apsiginklavę dujiniais pistoletais, grandinėmis, beisbolo lazdomis bei armatūros strypais – pasiruošę kovoti iki galo. „Bus daug kraujo“, – žada jie“, – pristatydamas laidos siužetą kalba jis.
Tiesa, apklausoje matyti, kad patys jaunuoliai net nežino, iš kur atsirado jų nesutarimai. To klausiami jie atsako itin glaustai: „Manau, apsirengimas, muzika, kokią klauso ir šiaip – skirtingas požiūris į gyvenimą“, „Nežinau“, „Irgi nežinau“, „Nu, tai tikras karas“, „Pagrindinis požymis – apranga ir muzika“, „Taip išeina“.
Į diskusiją buvo sukviesti kone visų subkultūrų atstovai: buvęs urlaganas 19-metis Andrius, 18-metis moksleivis Dainius, 21 m. Darius, nemėgstantis reiverių, 17 m. Marijus, buvęs metalo ir roko gerbėjas, save lape vadinanti šešiolikmetė reiverė ir Gavrošu prisitatęs 16-metis vienas žymiausių Vilniaus pankų.
Anuomet mušdavosi ir vaikinai, ir merginos. Tiesa, urlaganai nesimušdavo su urlaganais, reiveriaisu reiveriais. Urlaganai tuomet buvo apibūdinam kaip bene patys agresyviausi – esą jie ir inicijuodavo visas muštynes, kitaip nei jie atrodantys asmenys negalėdavo vaikščioti Vilniaus Savanorių pr., Partizanų g. rajonuose.
Apibendrinant jų kalbas, muštynės anksčiau kildavo dėl kelių priežasčių: neturėjimo, ką veikti, keršto ir noro apginti savus „taip pat mąstančius“.
