Vaikai žinojo vietą, tačiau dėl to nesijautė mažiau mylimi
Ekonomikos mokslų daktarė Marytė Rastenytė teigia pastaruoju metu nuolat stebinti, kaip vyresni žmonės patiria didelį pažeminimą ir nepagarbą iš savo sūnų, dukrų ar anūkų. Anot jos, santykiai giminėje ir šeimoje yra pirmoji jaunosios kartos mokykla.
Įgytus įpročius jie kartos ir savo gyvenime bei perduos savo vaikams. Tačiau šiandieninė šeima praranda savo funkciją, todėl vertėtų kelti klausimą, kad mokyklose atsirastų dalykas, kuris būtų skirtas gerų manierų ir gero tono elgesiui formuoti.
73-čius metus einanti pašnekovė teigė savo bendravimo modelį atsinešusi iš šeimos. „Nebuvo nė sykio, kad tėvas su mama kada nors pyktųsi, o ir aplinkinių kaimynų šeimose santykiuose vyravo pagarba. Aišku, ir bažnyčia tuomet turėjo didelės įtakos, bet tos įtakos net ir nereikėjo. Pavyzdžiui, dabar viešoje erdvėje daug svarstoma, kaip visuomenėje atgaivinti savanorystės idėjas. Tuomet tokio žodžio nebuvo, tačiau savitarpio pagalba egzistavo. Šalia gyveno šeima, kurios vyras buvo miręs. Mano tėvas be jokio užmokesčio jiems yra padėjęs daugybę darbų nudirbti, nes buvo savaime suprantama padėti kaimynui“, - prisiminė M. Rastenytė.
Paklausta, kaip vertinanti šių laikų nuostatą, kad santykiai šeimoje tuomet buvo labai autoritariniai, pašnekovė prisiminė, kad į mamą kreiptis „tu“ vaikai jų šeimoje iš tiesų negalėdavo, o jei ateidavo svečių, prie stalo jiems taip pat nelikdavo vietos.
„Pas mus buvo griežta tvarka, bet man ji patiko. Juk nėra gerai, kai ateina pašalinis žmogus pasikalbėti apie kokias nors problemas, o aplink jį vaikai laksto. Štai pas mane buvo svečių su mažu vaiku, kuris man pusę kambario daiktų išmėtė“, - pasakojo moteris.
Mokslininkę susimąstyti šia tema paskatino keletas įvykių, kai jai teko padėti savo atžalų skriaudžiamoms moterims. Viena jų nuolat kenčia netgi nuo anūko, kuris prisigėręs lupa močiutę aiškindamas, kad jos vieta – kapinėse, o butas turi būti jo.
„Iš mokyklos išlėkę mokiniai tik daužosi ir keikiasi. Ar tokia turi būti švietimo įstaiga? Mano pažįstamų vaiką taip sumušė, kad šis buvo praradęs sąmonę, ir dar neaišku, ar trauma neturės liekamųjų reiškinių. Šio reiškinio šaknys, aišku, šeimoje. Bėda ta, kad jauni žmonės, neturintys bendravimo kultūros, sukūrę šeimas, nesugeba išauklėti ir savo vaikų.
Taip ir užsisuka ratas. Šiandien teisės suprantamos neteisingai. Teisė ir laisvė galima tik įstatymu nustatytų normų ribose. Tačiau ką paaugliams gamta įsako, taip jie ir elgiasi, o jei tu gerai mokaisi, iš tavęs šaiposi, stengiesi būti geras – apstumdys. Mūsų laikais mokykloje niekas nieko nesakė, bet aš žinojau, kas galima, o kas – ne“, - teigė M. Rastenytė.
Moteris tikina šias žinias atsinešusi iš namų, bet ne per pokalbius su tėvais, o buvimą kartu. „Tėvai neturėjo laiko su mumis kalbėtis, jie abu dirbo ūkyje, o mes, trys vaikai, tiesiog paskui juos ėjome ir kartu visus juodus darbus dirbome. Beje, kaimo darbai teikia pasitenkinimo, nes tu pasėji, rūpiniesi ir matai, kaip augalas auga. Miesto darbai visai kitokie. Dažnai tenka tvarkyti, ką kiti priteršė“, - svarstė pašnekovė.
Kai šeimos ir mokyklos vertybės skiriasi, mokykla bejėgė
Anot mokslininkės, silpstant šeimos funkcijoms, mokykloje reikėtų daugiau tiek teorinių šiai temai skirtų pamokų, tiek griežtesnio mokinių elgesio vertinimo.
„Pavyzdžiui, galėtų atsirasti gero elgesio ženkliukų judėjimas, organizuojami renginiai, kurių metu ženkliukais būtų apdovanojami gerai besielgiantys vaikai, kuriuos rinktų patys mokiniai. Ne tik suaugusiesiems reikia šviesuolių renginių“, - siūlė pašnekovė.
Lietuvos socialinių pedagogų asociacijos direktorė Auksė Petruškevičiūtė sutinka, kad mokykla turėtų užsiimti vaiko vidinės kultūros ugdymu, tačiau vertybes mes atsinešame iš šeimos.
„Aš pati iki šiol iš vaikystės prisimenu, kaip pas mus svečiavosi 90 metų giminaitis. Įėjusi į kambarį aš tarsi ir pasisveikinau, tačiau pernelyg nesirūpinau, kad jis beveik kurčias ir manęs negirdi. Tėtis tuomet man padarė pastabą, kad turiu ne tik su juo pasisveikinti, bet rankas tam žmogui bučiuoti, o į mano teisinimąsi, jog nesu kalta, kad jis neprigirdi, atkirto: aš turiu taip su juo pasisveikinti, kad jis girdėtų“, - atviravo pašnekovė.
Anot jos, šiandien vaikai turi galimybę prieiti ir prie įvairiausios virtualios aplinkos, kurioje, deja, nėra ugdoma pagarba žmogui, o ką jau kalbėti apie pagarbą senam žmogui. Atvirkščiai, pas mus juk gerbiamas tik jaunas, turtingas ir turintis aukštą socialinį statusą žmogus.
Paskaita – pati neefektyviausia prevencijos priemonė
„Pagaliau mokytojai ne visada pajėgūs, nes tiesioginis jų darbas – mokyti tam tikro dalyko, o socialinių pedagogų mokyklose yra per mažai. Be to, kai mokykla ugdo vienokias vertybes, o šeima – na, negalima sakyti, kad ji visai neugdo vertybių, tačiau jas ugdo arba per mažai, arba jų neakcentuoja, arba yra atvira kitoms vertybinėms nuostatoms, kažką pakeisti sunku. Vaikui visada didžiausią įtaką turi pati artimiausia aplinka. Juk šeima yra pirmoji jo socializacijos institucija. Kai vaikas ateina į mokyklą, jis iš esmės jau turi suformuotas vertybes.
Beje, mokyklose dėstomas toks dalykas, kaip dorinis ugdymas. Sutinku, kad vaikai į jį žiūri pro pirštus. Tačiau kodėl? Kai jie grįžta iš mokyklos, mes klausiame, kokius pažymius jie gavo, tačiau vargiai pasiteiraujame, ko jie mokėsi per etikos ar tikybos pamoką. Atskiros pamokos egzistuoja ir patyčių prevencijos, gyvenimo įgūdžių programų rėmuose. Tačiau jau seniai nustatyta, kad paskaita – vienas iš mažiausią poveikį turinčių metodų prevencijos programose. Mes turime vaiką mokyti tam tikrų socialinių įgūdžių – kaip sutarti su savimi, su aplinka, kaip išmokti atsisakyti, gyventi su nepilnai patenkintais poreikiais ir siekti jų patenkinimo kitomis priemonėmis“, - svarstė A. Petruškevičiūtė, pati turinti mokytojo darbo patirties.
Pasak Vilniaus pedagogikos universiteto Socialinės pedagogikos katedros dėstytojos, anksčiau pagarbos žmogui mokyti nereikėdavo, nes visa tai buvo užkoduota šeimoje. Dabar šį ugdymą norime perkelti mokyklai, tačiau viena ji nesusidoros, jei bus vyraujanti nepagarba senam žmogui aplinkoje.
Prisideda ir ekonominė situacija. Išgyventi senam žmogui labai sudėtinga ir dėl to jis turbūt net pats savęs nebegerbia. Išsivysčiusiose šalyse senjoras – toks pat pilnavertis visuomenės narys, nes jis gali keliauti, pasėdėti kavinėje, lankytis koncertuose. Mūsų pensininkai tai gali tik teoriškai, todėl greitai visai atprasime matyti viešose vietose senus žmones. Dar prieš dvejus metus pas mane svečiavosi vokiečiai. Vakare pasivaikščioję po senamiestį, jie buvo šokiruoti ir pasakė, kad daugiau vakarais neis, nes visiškai nėra pagyvenusių žmonių“, - pasakojo pašnekovė.
Pedagogės manymu, mokykliniai projektai gali duoti teigiamų rezultatų tik tuomet, kai yra ir kitų pastiprinamųjų priemonių. Jeigu iš mokyklos grįžęs vaikas patiria patyčias namuose, netgi smurtą, aišku, kad jie bus neveiksnūs. „Reikia bendrų visuomeninių akcijų, kuriose pagyvenęs žmogus būtų parodomas per sėkmingas, teigiamas istorijas, o ne kaip nuolat skriaudžiamas žmogus, jam turi būti suteikta galimybė dalintis savo gerąja patirtimi“, - įsitikinusi A. Petruškevičiūtė.