„Kadangi prieš egzaminus su Juliumi jau buvome pažįstami maždaug 2 metus – susipažinome Lietuvos mokinių parlamente, kartu dirbome su įvairias projektais, sužinoję istorijos egzamino rezultatus vienas kitam paskambinome ir jais pasidalijome. Aš gavau maksimalų balų kiekį, o Juliui nepasisekė. Jis egzaminą išlaikė, tačiau toli gražu ne taip, kaip norėjo. Kai baigėme pokalbį, Julius su šia nesėkme nesusitaikė, galvojo, kodėl egzaminą pavyko išlaikyti tik taip prastai. Tuomet jis suprato, kad nesugebėjo apdoroti tokio kiekio informacijos, su kuria susidūrė, ir į egzaminą ėjo tikėdamasis, kad pasiseks – gaus užduotis iš tų temų, kurias moka. Supratęs, kad su šia problema susiduria ir daugiau moksleivių, jis nusprendė pabandyti ją išspręsti“, – pasakojo S. Jaskutėlis.

Išsiaiškino, kaip nori mokytis šiuolaikinė karta

Štai tuomet vaikinams ir kilo mintis sukurti istorijos korepetitoriaus programėlę internete. Metų pradžioje laimėję „Hyundai Brilliant Young Entrepeneurs“ konkursą jie gavo piniginį prizą, kuris padėjo idėją realizuoti. Kaip dabar matyti – sėkmingai. Vos lapkričio mėnesio pradžioje startavusi programa dabar jau vienija daugiau nei 180 mokyklų ir maždaug 3670 vyresniųjų klasių moksleivių. O tik antrame kurse studijuojantys vaikinai jau vadovauja ir programuotojų bei korepetitorių komandoms.

Dar prieš pristatydami programą jie važinėjo po įvairias mokyklas, kalbėjo su moksleiviais ir jų mokytojais, todėl tikina atradę įdomaus mokymosi sistemą – šiuolaikiniai paaugliai nori varžytis.

Simas Jaskutėlis

„Stengiamės mokymąsi paversti įdomiu procesu – siūlome moksleiviams ne skaityti tekstus, bet pildyti testus, kuriuos išsprendus programa parodo pasirinktų atsakymų paaiškinimus, kodėl jie buvo teisingi ar neteisingi, bei suteikia turinį, kurį turėtų mokinys išmokti, kad nedarytų klaidų. Programa veda individualią mokinio statistiką ir parodomos temas, kuriose mokinys turi istorijos žinių spragų. Taip pat labai norime paraginti moksleivius ruoštis egzaminams visus mokslo metus, o ne paskutinę savaitę, todėl stengiamės sukurti interaktyvią aplinką, kuri trauktų grįžti atgal, sukūrėme reitingų sistemą, moksleiviai gali varžytis tarpusavyje, rinkti įvairius ženkliukus, prie sistemos prisijungę mokytojai – matyti moksleivių pasiekimus, peržiūrėti jų klaidas, pamatyti, kuriose temose jos mokiniams trūksta žinių. Šiuolaikinė jaunuolių karta nebenori mokytis iš vadovėlių, jiems reikia žaidybinių elementų, tačiau jie taip pat nori ir patikimo turinio“ , – pastebi S. Jaskutėlis.

Išlaikyti egzaminą be korepetitoriaus – sunku

Tokį turinį sukurti vaikinams ir buvo viena iš sudėtingiausių užduočių. Norėdami užtikrinti programos kokybę jie bendradarbiauja su profesionaliais mokytojais-ekspertais, kurie jau daugelį metų ruošia dvyliktokus brandos egzaminams.

„Jie žino, kaip yra formuluojami klausimai, ko egzamino programa prašo. Vadovėliuose, pratybose, užduočių sąsiuviniuose turinys sensta, tačiau mes kasmet esame suplanavę keisti savo užduotis pagal egzaminų programą – jei kažko nebereikia, tai išimame, jei reikia, įdedame kažką naujo. Taip pat turime galimybę programos turinį pildyti realiu laiku, todėl jį atnaujiname nuolatos. Su mumis dirbantys mokytojai praktiškai sukūrė naują mokymosi sistemą, interaktyvų vadovėlį. Programoje nebus informacijos, kuri nebus naudinga, mokiniams nereikės eikvoti savo laiko, spręsdamiesi užduotis jie tiesiogiai ruošis egzaminams“, – pabrėžė vaikinas.

Jis įsitikinęs – šiais laikais, kai informacijos kiekis yra toks didelis, o egzaminų programos labai plačios, gerai išlaikyti egzaminą be korepetitoriaus pagalbos yra sunku.

„Todėl norime pasiūlyti alternatyvą tiems, kurie neišgali mokėti korepetitoriui ar gyvena ne didmiestyje, todėl rasti gerą mokytoją jiems yra sunku. Programa internete yra pasiekiama visiems, iki metų pabaigos programa bus nemokama, vėliau vienam mokiniui ji kainuos nuo 6 iki 10 litų per mėnesį, bus taikomos įvairios nuolaidos mokykloms“, – pasakojo vaikinas.

Negailėjo kritikos egzaminų programoms

Kol kas programoje galima skaityti turinį, pritaikytą kiekvienai temai, spręsti testines užduotis, nagrinėti žemėlapius bei karikatūras, tačiau vėliau planuojama suteikti galimybę analizuoti ir platesnius šaltinius. Jaunuoliai neslepia, kad turi planų tokias pačias programas sukurti ne tik istorijos, bet ir kitų dalykų egzaminams.

Simas Jaskutėlis ir Julius Pauliukevičius

„Mokyklą baigiau tik 2013 metais,, todėl puikiai suprantu dabartinius abiturientus. Atsimenu, kad ir kaip kartais užeidavo noras pasimokyti savarankiškai, labai dažnai tekdavo nuleisti rankas, nes informacijos yra tiesiog per daug ir savarankiškai suprasti, kas yra svarbu, labai sunku. Nesupranti, ar ta informacija tau yra tinkama, ar ja galima pasitikėti, ar tai gali būti egzamine. Mokykloje mokytojai taip pat tau neša 3 skirtingus vadovėlius, skirtingų leidimų ir metų, nes kasmet jos negali pirkti naujų vadovėlių. O ir naujas vadovėlis gali pasenti per 5 minutes, vos pakeitus egzaminų programą. Tie dvyliktokai, kurie nori mokytis, perka krūvas pratybų, kelis vadovėlius, tačiau prieš save jie mato tik literatūrą, kurią turi atidžiai analizuoti, daugiau jokių įdomesnių mokymosi priemonių nebuvo pritaikyta“, – apgailestavo vaikinas.

Anot jo, pagrindinė problema, kodėl daugelio abiturientų rezultatai nėra geri, slypi ne moksleivių ar mokytojų tingume, o egzaminų programose. S. Jaskutėlis yra įsitikinęs, kad jos yra labai nekonkrečios. Pavyzdžiui, nurodyta, kad reikia žinoti informaciją apie konkretų žmogų, tačiau kokią informaciją? Tai atspėti turi patys moksleiviai arba jų mokytojai.

„Per 45 minučių pamoką mokytojai turi ir naują temą pristatyti, ir aptarti buvusius kontrolinius ar namų darbus, ir dar rasti laiko kiekvienam individualiai paaiškinti jam neaiškius dalykus. Tai dažniausiai yra neįmanoma, todėl stengiamės padėti ne tik mokiniams, bet ir mokytojams. Jiems nebereikia galvoti naujų užduočių, jie gali duoti spręsti testus namuose, o atėję į pamoką tik išsiaiškinti mokinių spragas“, – sako S. Jaskutėlis.

Istoriją mėgo visuomet

Pats jis laikė 4 egzaminus, dviem iš jų ruošėsi papildomai, samdė korepetitorius.

„Anglų egzamino nebijojau ir jam specialiai nesiruošiau, matematikos egzamino stojant į universitetą man nereikėjo – laikiau, nes įdomu, o į lietuvių kalbos brandos egzaminą ėjau su nuostata „kaip pasiseks – taip”. Tačiau laikydamas istorijos egzaminą norėjau gauti gerą balą. Ne dėl to, kad įstočiau į universitetą. Ne dėl to, kad būtų patenkinti tėvai. Norėjau gerai išlaikyti tik todėl, kad nenuvilčiau savęs. Istorija visada patiko. Ir kaip pamoka, ir kaip laisvalaikio hobis – sėdi, skaitai, sužinai naujų dalykų. Natūralu, kad mokykloje dažniausiai gaudavau geriausius pažymius ir su sunkumais nesusidurdavau. Tačiau egzaminas? Ko galiu tikėtis? O jeigu mokykloje mums ne viską pasako, ką turime žinoti? O jeigu per kontrolinius aš „praslystu”, nes prieš pamoką būnu pasikartojęs svarbiausius faktus? Juk penkių minučių prieš egzaminą neužteks, kad pakartočiau visą kursą.

Abejonių vedamas dvyliktoje klasėje nusprendžiau lankyti korepetitoriaus pamokas. Dirbome grupėse, sekmadieniais. Viskas labai patiko – tiek mokytojas, tiek jo dėstymo metodai, tiek pastebimai gerėjančios žinios. O galvojau, kad ir taip nemažai žinau. Neabejoju, jog klausimus, kuriuos kėliau aš, kelia ir kiti abiturientai. Būdamas „GoHisto” komandos nariu, kurdamas „GoHisto” programą, viską darau taip, kad tokių klausimų abiturientai eidami į egzaminą nebekeltų, o tą lauktą dieną galėtų be įtampos parodyti, ko yra verti“, – paaiškino S. Jaskutėlis.