Mokiniai jaučiasi nebaudžiami
Policija vis dažniau gauna mokytojų pareiškimus, kuriuose skundžiamasi, kad vaikai įžeidė jų garbę ir orumą keikdami juos necenzūriniais žodžiais. Kaip praneša Policijos departamentas, penktadienį registruoti net du tokie atvejai. Prieš savaitę 8-tos klasės mokinys Telšių „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje viešai iškeikė kūno kultūros mokytoją. Pedagogė savaitę dar bandė ieškoti kitokios šio incidento atomazgos, tačiau netekusi vilties mokyklos direktorių informavo ketinanti imtis kraštutinių priemonių.
Kitas registruotas atvejis Degėsių kaimo pagrindinėje mokykloje. Čia pedagogai be policijos pagalbos nesusitvarko su pagarbos mokytojams nejaučiančiu penktoku.
Pasirodo, mokykla šioje situacijoje bejėgė, o iš vienintelės jos drausminimo priemonės – pokalbio, per kurį moksleivį bandoma įtikinti, kad šitaip elgtis nedera, mokiniai atvirai šaiposi.
„Mes įžeidinėjimų netoleruojame, tačiau kadangi mūsų poveikio priemonės gana ribotos, tenka ieškoti kitokių būdų. Aš neskatinu mokytojų kiekvienu atveju kreiptis į policiją, tačiau kai jokios kitos priemonės nepadeda, tenka. Vis dėlto tai garbės ir orumo įžeidimas. Iki galo visų smulkmenų nežinau, tačiau mokytoja mane informavo žadanti rašyti pareiškimą policijai, o aš neprieštaravau. Kaip suprantu, toks moksleivio elgesys yra sisteminis – ne pirmas kartas“, - teigė V. Vaitkus.
Anot pedagogo, iš pradžių situaciją visada bandoma išspręsti mokykloje: kviečiama socialinė pedagogė, tėvai. Vienam vaikui tokio pokalbio užtenka ir jis padaro išvadas, o kitam visa tai nė motais. „Jeigu mes nesiimsime priemonių, tai reikš, kad toleruojame tokius dalykus. O kai tyrimą pradeda policija, kažkokios poveikio priemonės taikomos tėvams, kai kurie iš jų prigraso vaikus nesikeikti bent prie mokytojų. Kartais ir patys vaikai prisibijo policijos“, - pasakojo pašnekovas.
Direktorius prisipažįsta susiduriantis su problemomis, su kuriomis susiduria visos mokyklos. Pavyzdžiui, mokyklos teritorijoje mokiniai vengia rūkyti, tačiau pasitraukia vos metrą už jos ribų ir traukia dūmą.
„Neisi gi su juo ristis. Juolab kad pasižiūri – jo tėvas rūko, mama rūko, tokiu atveju šnekėti apie rūkymo žalą beprasmiška. Vieną dieną pagavau mokykloje rūkantį dvyliktoką, o jis šaiposi – esą ką jūs man padarysite. „Parašysiu vieną, kitą papeikimą už mokyklos taisyklių laužymą – esi pilnametis, su tėvais derinti nereikia, ir pašalinsiu tave iš mokyklos“, - atrėžiau. Jis žiūri į mane akis išpūtęs ir netiki. Nelabai mane suprato“, - atviravo pedagogas.
V. Vaitkaus manymu, prie tokios anarchijos mokykloje prisidėjo iškreiptas teisių ir pareigų santykis. Anot jo, prieš kelis dešimtmečius kaimo mokyklos moksleiviai patys malkas šildymui susikapodavo. Dabar mokiniai nemato nieko bloga eidami koridoriumi bet kur nusviesti šiukšlę, o paprašyti ją pakelti į akis meluoja, kad ši ne jų. „Pakeliu ją pats prie jo akių. Man nesunku, o jam sunku. Yra kaip yra, ir greitai situacija nepasikeis“, - įsitikinęs pašnekovas.
Demokratija suvokiama kaip teisė terorizuoti mokytoją
Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė Jūratė Voloskevičienė taip pat įsitikinusi, kad mokyklose prarasta pusiausvyra tarp pareigų ir teisių.
„Kai kas demokratiją įsivaizduoja kaip visišką, absoliučią laisvę, o tai jau anarchija, - teigė pašnekovė. – Viena iš mūsų švietimo reformos pasekmių, kad pamokos prilygintos paslaugai. O klientas visada teisus. Mūsų klientai – mokiniai ir jų tėvai – pradėjo naudotis šia teise ir reikalauti iš mokyklos to, kas neįmanoma. Tėvai nepripažįsta, kad vaikas tingi ir neturi motyvacijos mokytis. Jie kaltina mokyklą, kad jam rašomi blogi pažymiai, kad jis drausminamas.
Pavyzdžiui, spaudoje buvo aprašytas incidentas, kai per pertraukas mokykla buvo rakinama, kad mokiniai nebėgtų rūkyti. Labiausiai pasipiktino mama, kurios dukra taip pat rūkydavo. Moteris atvirai prisipažino, kad savo 18-metei dukteriai nedraudžianti to daryti“.
J. Voloskevičienė pateikia dar vieną iškreiptos demokratijos pavyzdį. Anksčiau mokinį, kuris savo elgesiu trukdydavo visai klasei dirbti, mokytojas galėdavo išvaryti iš klasės, o tokiam elgesiui pasikartojus – siūlyti jį šalinti iš mokyklos. Šiandien mokytojas tokios teisės neturi.
„Vaikas jaučiasi kaip tikras karaliukas. Jis gali siautėti, replikuoti, mėtyti įvairius daiktus ar šaudyti iš vamzdelio į kitus mokinius, o mokytojas nieko negali padaryti. Klasės yra labai didelės, mokytojas prieš klasę stovi vienas. O jei tokių atsiranda 2-3? Tačiau kai mokytojas pasiskundžia, jam pareiškiama, kad tai jo problema, nes jis nesuvaldo klasės. Todėl mokytojai vengia skųstis ir ieškoti pagalbos – pernelyg retai jos sulaukia“, - teigė pašnekovė.
Tuo tarpu motyvuotiems mokiniams, mokytojos teigimu, demokratijos pakanka. Kiekvienoje mokykloje yra mokinių savivalda. Vaikai dalyvauja suaugusiųjų posėdžiuose ir išsako mokinių lūkesčius. Bėda ta, kad auga karta, kuri yra pakankamai pasyvi ir nenori dalyvauti mokyklos gyvenime.
„Prieš keletą metų išleidau dvyliktokus. Nebuvo tarp jų supermoksliukų, tačiau psichologiškai jie buvo brandesni. Jie patys sau iškeldavo tikslus ir ne aš juos, o jie mane stimuliuodavo. Dabartiniams vaikams galbūt persiduoda tėvų nusivylimas ir socialinės problemos. Jie labai pasyvūs, nieko nenori. Pavyzdžiui, mokykloje organizuojamas koncertas. Tipiškas jų atsakymas: „Ai, gal nereikia“.
Arba per lietuvių kalbos pamoką sėdi vaikinukas ir nerašo. „Mokytoja, gal aš ramiai pasėdėsiu ir papiešiu“, - sako paklaustas, kodėl nedalyvauja pamokoje. Jeigu mokytojo vietoje būtų psichologas, gal jis sakytų, kad dabar ne jo valanda, ne jo diena, ne jo Mėnulis. Tačiau mokytojas galėtų taikstytis su tokiu elgesiu, jei klasėje turėtų 4-5, daugiausiai 10 mokinių. Bet kai jų yra 30 ir tarp jų atsiras ir antras, ir penktas, ir dešimtas, kuris taip pat norėtų papiešti?“ – svarstė pašnekovė.