Ankstų šeštadienio rytą iš Vilniaus geležinkelio stoties Labanoro girios link išvykę „Misija Sibiras“ atrankos dalyviai žygį pradėjo Žeimenos geležinkelio stotyje, o baigė Tauragnų kaime (Utenos r.).
Šiemet į antrąjį ekspedicijos atrankos etapą pateko kaip niekad daug pretendentų – net 84 motyvuoti jauni žmonės. Tačiau norintiems išvažiuoti į Sibirą savo jėgas teko išmėginti viename didžiausių Lietuvos miškų masyvų.
Tiesa, žygio organizatoriai šiemet pasistengė ir sudarė pačią ilgiausią per visą aštuonerių metų „Misija Sibiras“ istoriją maršrutą, siekusį virs 61 km, kurį atrankos dalyviai įveikė per dvi dienas.
Svajojantys patekti į „Misija Sibiras“ ekspediciją ne tik klaidžiojo mišku, Labanoro girios keliukais, geležinkelio bėgiais, brido vandeniu, bet ir tvarkė paminklines vietas, skirtas 1863 metų sukilimui ir Lietuvos partizanų žuvimo vietų įamžinimui.
Tiesa, bandomojo žygio maršrutą įveikė ne visi jo dalyviai. 20-čiai žmonių dėl nutrintų kojų ar alinančios saulės teko pasitraukti.
„Aš manau, kad žygis buvo sėkmingas – viršijo lūkesčius. Buvo abejonė, ar grupė sugebės įveikti pakankamai didelį atstumą. Perėjom visą Labanoro girią. Pirmą kartą pavyko įveikti tokį atstumą. Nemanau, kad ateityje tai pavyks pakartoti“, - sėkmingu žygiu džiaugėsi jo vadovas Arnoldas Fokas.
Anot jo, maršrutas buvo rengiamas gana ilgai ir reikalavo didelio organizatorių pasiruošimo, kadangi Labanoro giria yra pelkėta ir dėl to prieš vedant grupę buvo būtina gerai išanalizuoti vietovę.
„Norėjome, kad projekte norintys dalyvauti dalyviai save išbandytų ir suprastų, kodėl jie važiuoja, ko jie siekia. Ar visų pirma turi pakankamai fizinės ištvermės? Jie yra visi motyvuoti. Tuo aš nė kiek neabejoju. Tai rodo anketos, gauta patirtis praėjusių žygių metu. Svarbiausia, kad kiekvienas padarytų išvadas, kad sužinotų, kokių daiktų reikia, kad mokėtų susipakuoti kuprinę, žinotų, ką reiškia geri batai“, - žygio tikslus įvardijo jį organizavusio labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ direktorius Arnas Marcinkus.
Jo teigimu, žygiui didelės pridėtinės vertės davė istorinių objektų sutvarkymas.
A. Marcinkus teigiamai charakterizavo atrankos dalyvius: visi jie buvo vieningi ir vieni kitiems padėjo. Kadangi yra daug vertų dalyvauti ekspedicijoje, jo manymu, suformuoti komandą bus tikrai sudėtinga.
DELFI kalbinti bandomojo žygio dalyviai teigė, kad žygis jiems paliko didelį įspūdį ir padėjo suprasti esmines vertybes.
Karolis Kavoliūnas, žygyje dalyvaujantis jau antrą kartą, teigė, kad atranka padėjo suprasti save: „Šitame žygyje labiau įtvirtinau vertybes, požiūrį į tam tikrus dalykus, išsikristalizavau, kas esu per žmogus. Giliau įlindęs į save priartėjau prie vertybinių dalykų.“
Politikos mokslus studijuojantis vaikinas prasitarė labai norintis patekti į galutinę ekspediciją, tačiau savo norus jis vertina atsargiai, kadangi žygyje dalyvauja labai daug galutinio tikslo vertų, itin motyvuotų, pasiryžusių gaivinti istorinę atmintį žmonių.
Kita atrankos dalyvė, teisės studentė Minara Matulionytė tikino, kad nors kojos ir sustabarėjusios, žygis paliko didelį įspūdį, todėl, anot jos, patekti į ekspediciją nėra esminis siekis: puoselėti Lietuvos istoriją galima ir Lietuvoje.
„Trasą įveikti buvo sunku. Netgi labai sunku. Aš nežinojau ko tikėtis. Gal todėl naktis prieš žygį buvo bemiegė. Tave palaiko komandos nariai. Su jais bendrauji, vieni kitiems padeda. Tuomet užmiršti, kad skauda kojas, nes visiems jas skauda“, - įspūdžiais dalijosi ji.