Paprastas pavyzdys − pažiūrėkime, kiek daug valstybė tikisi iš jaunų žmonių. Politikai dažnai mėgsta sakyti, kad jaunimas – Lietuvos ateitis. Su šiuo pasakymu, deja, negaliu sutikti. Klausiate kodėl?
Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 617 tūkst. jaunų žmonių – dvidešimt keli procentai bendro Lietuvos gyventojų skaičiaus. Šis skaičius mums rodo, kad tai toli gražu nėra Lietuvos ateitis, o būtent visuomenės grupė, kuri gyvena čia ir dabar. Tai – Lietuvos dabartis.
Jauni žmonės, kaip ir visi kitų amžiaus grupių atstovai kiekvieną dieną eina į parduotuvę, į darbą arba į ugdymo įstaigą, moka mokesčius, naudojasi sveikatos apsaugos sistema, teisėsaugos sistema ir t.t.. Jie gyvena lygiai tokį patį gyvenimą, bet jaunimui keliami kur kas didesni lūkesčiai nei kitai visuomenės daliai.
Jaunas žmogus tampa tokių aukštų lūkesčių „įkaitu“, kuomet jis viską turi mokėti ir daryti. Visi pamiršta, kad per tą dvylikos metų laikotarpį nuo 18 iki 30 yra priimami svarbiausi gyvenimo sprendimai: baigiamas mokslas, rūpestis savo karjera, pradedamas savarankiškas gyvenimas be tėvų, šeimos kūrimas ir galima dar vardinti be galo. Visi užkrauna dar ir papildomų lūkesčių, o tai veda į tai, kad jauni žmonės neįstengia jų visų išpildyti.
Tada gimsta įvairūs neigiami apibūdinimai, kad jaunimas šiandien yra nepilietiškas, jam rūpi tik emigruoti ir uždirbti daug pinigų. Ir, deja, tokių kalbų išvengti neįmanoma.
Tačiau puikiausias pavyzdys yra jaunimo organizacijos ir jų nariai – jauni žmonės, kurie įgyvendina aibę skirtingų iniciatyvų, kad parodytų, jog jaunas žmogus yra ir pilietiškas, ir politiškai aktyvus, ir jam rūpi, kaip jo šalis gyvena. Jis nėra tas, kuris sėdi namie ir sako, kad jam niekas neįdomu.
Aš tikiu, kad tos kalbos po truputėlį keičiasi. Tik tai vis dar vyksta labai lėtai. Juk visada lengviau nusimesti nuo savęs atsakomybę ir pasakyti, kad kitas yra per jaunas, dar nesubrendęs, neturi gyvenimiškos patirties ir nieko neišmano.
Man tenka nemažai keliauti po Lietuvos regionus, kur matau vis daugiau jaunų žmonių, siekiančių dirbti valstybiniame sektoriuje ir atiduoti duoklę miestui bei jo žmonėms. Baisu tai, kad vis dar yra vyresnės kartos atstovų, kurie ne tik politikoje, bet ir kitose srityse vadovaujasi principu: „Aš jaunam žmogui nieko neužleisiu. Jis nieko nemoka, kol jam nesueis 45-eri ir jis neturės gyvenimiškos patirties.“
Galėčiau atrasti „n“ skaičių žmonių virš 30-ties, kurie galbūt savo
tam tikrais gebėjimais ir įgūdžiais neprilygtų net šešiolikmečiams ir, žinoma, atvirkščiai. Šiais laikais tam tikri gebėjimai ir įvairios kompetencijos susilygina, tačiau vis dar neišvengiame mąstymo, kad jaunas – tai kvailas. Toli gražu ne.
Šiandien aš jauną žmogų Lietuvoje apibūdinčiau kaip veržlų, norintį
daug pasiekti, aktyvų ir tikrai pilietišką, bet šiek tiek
pavargusį nuo apkrovimo visais, kokiais tik įmanoma lūkesčiais iš
visuomenės pusės. Jaunas žmogus − veržlus, bet jis susiduria su
plona siena, kuri neleidžia iki galo išsiveržti. Turime nebijoti
jam leisti daryti tai, ką jis nori. Tada, manau, viskas būtų kur
kas paprasčiau.
Taigi, jaunimas nėra Lietuvos ateitis, jis yra tikrų tikriausia dabartis, kurią turim auginti ir suteikti visas įmanomas sąlygas tobulėti ir kurti tokią Lietuvos ateitį, apie kurią visi svajojame. Ir tai privalome pradėti daryti ne rytoj, bet šiandien.