Penkiolikos jaunų lietuvių ekspedicija, keliaujanti po Sibiro platybes, padarė tai, kas, anot vietinių gyventojų, yra neįmanoma.
© DELFI

Misija Sibiras 2014“ (MS) dalyviai per pustrečios dienos įveikė 45 km Sibiro taigos, kur nesutiksi nei vieno žmogaus, nebent mešką. Ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas prisipažino, kad sprendimą dėl šio iššūkio priėmė likus vos kelioms valandoms iki jo pradžios.

Šis žygis simboliškai prasidėjo Strelkos kaime ir baigėsi Zacharovkos kaime. Abiejose vietovėse jaunimas sutvarkė kapines, kuriose palaidoti lietuvių tremtiniai.

Vietiniai bandė atkalbėti

„Pirmą dieną nemažai buvo kalvotų vietovių, teko lipti į viršų keturiomis, leistis į apačią taip pat vos ne keturiomis. Didžiąją dalį maršruto mes ėjome palei Jenisiejaus upę, kai kuriose vietose buvo stačios uolos, kurios leidžiasi tiesiai į vandenį, ir mes turėjome jas apeiti. Tikrai praėjome tas vietas, kur turbūt vienetai žmonių užklysta, turbūt tik medžiotojai ir meškos“, - pasakojo ekspedicijos vadas A. Fokas.

Pirmą žygio dieną MS dalyviai nuėjo 10 km. Antrą – 14 km, tačiau jie buvo labai sunkūs, teko eiti per kalnus ir skardžius. Akimirkas, kai jau atrodė, kad likusį atstumą įveikti bus lengviau, greitai keitė momentai, kai vėl tekdavo susidurti su naujais sunkumais. Pavyzdžiui, kokius 4 km teko kopti vien kalnais ir tai užtruko 4 valandas. Trečią dieną lietuviai nuėjo 21 km ir pasiekė Zacharovkos kaimą ir kapines, kuriose jau stovėjo metalinis kryžius.

Misija Sibiras 2014 ekspedicijos vadas Arnoldas Fokas
Misija Sibiras 2014 ekspedicijos vadas Arnoldas Fokas
© DELFI (J.Kiško nuotr.)

„Savo maršrute mes praėjome keletą išnykusių kaimų, kur gyveno ir dirbo lietuviai. Tai Steponovkos ir Belekopytovo kaimai. Trečią dieną atėjome į Zacharovkos kaimą. Šio žygio pagrindinis tikslas buvo Zacharovkos kaimas, kur palaidoti lietuviai. Simboliškai žygio metu mes atėjome nuo vienų iki kitų kapinių ir taip aplankėme du išnykusius lietuvių kaimus. Misijos dalyviai galėjo pamatyti, kaip gamta pasiima tai, kas jai priklauso“, - pasakojo ekspedicijos vadas.

Šiam žygiui buvo pasiruošta, apie maršrutą aiškintasi su vietiniais gyventojais. Vis tik sunkiausia buvo priimti sprendimą, ar ryžtis tokiai kelionei, nes daugelis vietinių gyventojų sakė, kad tokio maršruto įveikti neįmanoma. Pasak A. Foko, atkalbinėjantys gyventojai yra įpratę plaukti valtimis ir norėjo įkalbėti pasinaudoti jų paslaugomis. Krantai iš valties atrodo neįveikiami, tačiau ekspedicijai tai pavyko paneigti.

Baimė dėl meškų

Visą tą laiką tautiečius persekiojo baimės jausmas dėl taigoje gyvenančių meškų, kurios gali netikėtai užpulti. Žygiuodami, misijos dalyviai pamatė meškų nugulėtas pievas ir šviežias išmatas, kas sukėlė tam tikrą adrenalino pliūpsnį. Žygio sąlygas sunkino ir nuolat puolantys uodai bei mašalai, nelygūs paviršiai, uolos, nepraeinamos pelkės ir t.t.

Paklaustas, ar misijos dalyviams kilo realus pavojus dėl meškų, A. Fokas papasakojo apie priemones, kurių ėmėsi, kad šių laukinių gyvūnų būtų išvengta: „Didžiojoje Sibiro dalyje galima sutikti meškų, bet imantis atsargumo priemonių, tai yra gana sudėtinga. Vasarą joms maisto netrūksta ir būna jos ten, kur grybai ir uogos, o mes stengėmės eiti uolėtomis vietovėmis. Meškoms ant uolų nėra ką veikti. Kaip vietiniai gyventojai sakė, meškos uolų nevalgo. Stengėmės nenutolti nuo Jenisiejaus upės ir matyti krantą. Grupė didžiąją maršruto dalį dainavo, juokavo, triukšmavo, o meškos tokių dalykų stengiasi išvengti.“

Vienas iš ekspedicijos dalyvių, 24-ių metų Lukas teigė, kad šis žygis jam patiko, tačiau buvo sunkių akimirkų, kai kažkas užsigaudavo koją, pargriūdavo, kai kam nors batai nutrindavo kojas iki pūslių ir jas adatomis reikėjo badyti.

Misija Sibiras 2014 ekspedicijos dalyvis Lukas
Misija Sibiras 2014 ekspedicijos dalyvis Lukas
© DELFI (J.Kiško nuotr.)

„Iš esmės man patiko, kad žygyje ėjo nebe fizinės, bet dvasinės stiprybės jėgos. Pačioje pabaigoje man buvo sunku, ėmė kojas mausti, skaudėti ir panašiai. Bet tuo pačiu buvo ir labai gerai“, - tvirtino jis.

Paklaustas, ar buvo akimirkų, kai išsigando, prisipažino: „Taip, vienu metu iš Arnoldo kuprinės jau buvau išsitraukęs „bambioškę“. Kai pamatėme pirmas meškos išmatas ir supratau, kad senos, tai dar buvo „dzin“, o paskui žiūriu – šviežios! Sakau: Arnoldai, nepyk, bet traukiu “bambioškę“. Tada bijojau. O dar ir tie medžiai buvo keistai nulaužyti kelyje. Tada tikrai pradėjau nerimauti“.

Į žygį – avint basutes

O štai „MS 2014“ dalyvė Severija, nepaisant to, kad visi komandos nariai dar prieš kelionę daug nerimavo dėl tinkamos avalynės misijai pasirinkimo, didžiąją žygio dalį nukeliavo avėdama basutes.

Po žygio mergina prisipažino: „Šią akimirką man nerealiai skauda nugarą nuo didelė kuprinės svorio. Kaip ir dauguma, turiu pūslių. Pats žygis buvo labai sunkus. Jis buvo milijoną kartų sunkesnis nei bandomasis žygis. Bandomasis buvo uoga, lyginant su šiuo žygiu. Tie, kas sakė, kad Sibiras yra lengva ir tai bus tik kapinių tvarkymas, tegul atsiima savo žodžius“.

Misija Sibiras 2014 ekspedicijos dalyvė Severija
Misija Sibiras 2014 ekspedicijos dalyvė Severija
© DELFI (J.Kiško nuotr.)

Severija neneigė, kad eiti avint basutes buvo sunku, nes teko kopti į kalnus ir uolas, žygiuoti nepramintais takais, tačiau basučių privalumą ji pajuto tuomet, kai reikėjo bristi upėmis ir jai vienintelei nereikėjo autis batų ir kojinių.

Kaip ir visiems misijos dalyviams, Severijai mintys apie meškas taip pat nedavė ramybės. „Buvo akimirkų, kai bijojau, pagalvojau, kad visai nenorėčiau, kad kokia meška užpultų, nes neįsivaizduoju, kaip mes nuo jos gintumėmės. Šiaip buvo baisu, kad gali nukristi, nugriūti, nepaeiti, kad kažkas gali koją susilaužyti ar ranką. Vis dėlto mes ėjome kalnais su paprastais batais ir mes nesame alpinistai“, - pasakojo ji.

Tačiau, nepaisant visų patirtų sunkumų, jauna mergina tikina, kad net jei būtų žinojusi, kas jos laukia, vis tiek būtų pasiryžusi šiam žygiui. „Mes visa tai įveikėme ir pripažinome, kad sustiprėjome kaip žmonės“, - pabrėžė ji.

Misija Sibiras dalyvis Giedrius
Misija Sibiras dalyvis Giedrius
© DELFI (J.Kiško nuotr.)

Norėjosi turėti šautuvą

Vyriausiajam ekspedicijos dalyviui – 29 m. vilniečiui Giedriui patiko, kad žygio metu  buvo išlaikomas tempas, įveikiami didelis atstumai. „Gal kažkiek sunkiau yra tie kalnai, kai nueini 200 metrų, bet atrodo, kad nuėjai 5 kilometrus ir dar į kalną lipai, bet tai yra tik tam tikro tempo palaikymas. Kaip ir į darbą – eini ir dirbi 8 valandas per dieną“, - svarstė jis.

Taip pat jis tikino, kad baimės jausmo nepatyrė, nebent nerimą, kai matė meškų pėdsakus. Kadangi pačiam yra tekę medžioti, tai prisipažino, kad norėjosi turėti šautuvą po ranka.

Gamtos iššūkiams iš anksto pasiruošęs Giedrius teigė, kad vienintelis sunkumas, su kuriuo jam teko susidurti – tai trinantys batai. Jis teigė, kad tai jau ne pirmi žygio batai, kuriuos nusiperka ir lieka nusivylęs „Gal kažkas žino receptą, kaip nusipirkti gerus batus?“ - retoriškai klausė jis.

Ši ekspedicija - labiausiai ekstremali

A. Fokui, kaip ekspedicijos vadovui, teko nemenkai pasukti galvą, kaip suplanuoti, kad viskas eitųsi sklandžiai, be to, jam teko priimti sprendimą, ar komanda bus pajėgi įveikti taigos jiems ruošiamus sunkumus.

„Abejonių nebuvo, nors atsakomybė milžiniška. Didžiausia problema buvo tai, kad ant žemėlapio nesimato įkalnių ir nuokalnių. Mes ėjome labai lėtai su sunkiomis kuprinėmis nepramintais takais. Tai buvo nemenkas iššūkis. Bet man nebuvo abejonių, ar įveiksime, nes iki ekspedicijos pakankamai daug laiko turėjome“, - kalbėjo jis.

Žiūrint į pastarųjų metų praktiką, akivaizdu, kad  ankstesnėms „Misija Sibiras“ ekspedicijoms retai tekdavo sukurti tokius milžiniškus atstumus, kur nebūtų jokių civilizacijos požymių. Pasitaikius atšiauresnėms klimato sąlygoms, jie nakvodavo mokyklose ar kokiuose kituose administraciniuose pastatuose. Šį kartą viskas buvo kitaip – „MS 2014“ ekspedicijos dalyviai su kaupu patyrė tai, kas yra tikrasis Sibiras.

Paprašytas įvertinti grupės pasirengimą, ekspedicijos vadovas akcentavo, kad svarbu tai, kad žygiui ryžtasi ne pačiomis pirmomis ekspedicijos dienomis. „Grupei buvo laiko pajausti vienas kito privalumus, trūkumus. Žygio metu, kai jau pažinojome vienas kitą, žinojome tas silpnas vietas, sunkiausiais momentais gelbėjome ir padėjome tiems, kam to reikėjo. Pirmą ekspedicijos savaitę galima būtų vertinti kaip pasiruošimą. Aš galutinį sprendimą priėmiau surinkęs visą informaciją, stebėdamas žmones, bendraudamas su vietiniais“, - atvirai prisipažino A. Fokas.

„Misija Sibiras 2014“ dalyviai į Lietuvą sugrįžta rugpjūčio 1 dieną, 7.45 val. į Vilniaus geležinkelio stotį.

Šios ekspedicijos metu jiems pavyko sutvarkyti 7 kapines, kuriose palaidoti lietuvių tremtiniai. Tai Lesosibirsko , Jeniseisko, Zyriankos, Strelkos, Savino, Zacharovkos, Momotovo ir Piskunovkos kapinės. Pastarąsias dvi jie tvarkė kartu su Krasnojarsko ir Kazačinsko lietuviais. Lesosibirsko ir Jeniseisko kapinėse ekspedicijos dalyviai iškėlė du medinius kryžius, kuriuos padarė patys. O kartu su vietiniais lietuviais tvarkytose kapinėse iškėlė du metalinius kryžius.

DELFI primena, kad dar 1989 metais Krasnojarske gyveno maždaug 20 tūkst. lietuvių. Tačiau šiuo metu 2,3 mln. kv. km aprėpiančiame Krasnojarsko krašte jų likę vos keletas tūkstančių. Pirmieji masiniai trėmimai į šį kraštą iš Lietuvos prasidėjo 1941 metais, o 1948-aisiais vienu metu į Krasnojarską atitremta beveik 21 tūkst. lietuvių. Tuomet "Misija Sibiras'14" lankytinuose Jeniseisko ir Kazačinsko rajonuose apgyvendinta per 3 tūkst. tautiečių. Nepakėlę ypač sudėtingų gyvenimo sąlygų dalis jų amžinojo poilsio atgulė Sibiro žemėje.

„Misija Sibiras“ - devintus metus labdaros ir paramos fondo „Jauniems" organizuojamas jaunimo pilietiškumą bei patriotiškumą ugdantis projektas. Nuo jo vykdymo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire jau apsilankė dvylika jaunimo ekspedicijų, sutvarkiusių apie 100 lietuviškų kapinių ir susitikusių su ten gyvenančiais lietuviais.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Mama parodė, ką Turkijoje siaučiantis virusas padarė jos vaikui: oda luposi gabalais (27)

Turkij os turizmui – neramios dienos. Nuo liepos vidurio nesiliauja pranešimai apie Koksaki...

D. Adomaitis paskelbė galutinį rinktinės dvyliktuką (22)

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerių štabas likus kiek daugiau nei savaitei iki Europos...

1 euras Odesoje – per dideli pinigai: parodė, ką galima nusipirkti uz centus (103)

Pigiau nei Odesoje – sunku surasti. Šiame Ukrainos kurorte už centus galite važinėti viešuoju...

O. Pikul-Jasaitienė – apie susišaudymu įtariamą ir paieškomą brolį: tikiuosi, kad čia nesusipratimas (24)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Antradienio popietę...

Ministerija nenori tylėti apie 404 eurų algą mokytojams: uždirba kur kas daugiau (349)

Po to, kai DELFI paviešino skaičius, kiek mokytojų Lietuvoje trūksta iki mokslo metų pradžios...

„WikiLeaks“ atsisakė publikuoti slaptą informaciją apie Rusijos valdžią (58)

Pačiame pernykštės JAV prezidento rinkimų kampanijos įkarštyje nutekintą medžiagą...

Billas Gatesas papasakojo, kaip atrodo jo diena: retas norėtų tokio turtuolio gyvenimo

Billas Gatesas ilgą laiką buvo turtingiausias pasaulio žmogus. Dabar šį titulą jis tai...

Išnarpliojo, ką slepia politikų apranga (8)

Statistinis šiuolaikinio politiko portretas – vidutinio amžiaus vyras, vilkintis kuklų,...

„Oze“ vietoj „Prismos“ įsikurs „Maxima“ (32)

Lietuviškas prekybos tinklas „ Maxima “ laimėjo derybas dėl iš Lietuvos pasitraukusio prekybos...

Niekada nesiskolinusią moterį užgriuvo solidi skola (6)

Viena Raguvėlės miestelio gyventoja gyvena kaip ant adatų. Dar liepos pabaigoje ji gavo...