Pagrindinę šalies mokytojų rengimo aukštąją mokyklą – Lietuvos edukologijos universitetą (LEU) pastaruoju metu ištinka nemenki išbandymai: vieni kalba, jog jį reikėtų uždaryti, kiti – kad prijungti prie Vilniaus universiteto.
Algirdas Gaižutis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Tuo metu universiteto rektorius Algirdas Gaižutis tokius svarstymus sieja su galimais verslo norais universiteto vietoje steigti viešbutį.

2015 metai LEU – jubiliejiniai: sukako 240 metų, kai Vilniuje pradėjo veikti pirmoji mokytojų seminarija (1775 m. balandžio 1 d. – LRT.lt) ir 80 metų nuo to laiko, kai prezidentas Antanas Smetona savo aktu nurodė įsteigti pirmąją pedagoginio profilio aukštąją mokyklą Klaipėdoje. Kokiomis nuotaikomis ir mintimis LEU gyvena savo jubiliejiniais metais, LRT.lt kalbėjosi su jo rektoriumi akademiku A. Gaižučiu.

– Kaip vertinate prieš pat LEU jubiliejų pasigirdusias kalbas, esą galbūt jūsų universitetą reikėtų uždaryti? Kas jas provokuoja ir su kuo tai galėtų būti susiję?

– Iš tų, kas supranta LEU misiją, priekaištų niekada nesusilaukiame, o tie, kas priekaištauja mums dėl vienų ar kitų dalykų, matyt, vadovaujasi šiandienos rinkos principais. Juk universiteto vieta Vilniuje – fantastinė. Kokiam tarptautiniam tinklui priklausančio viešbučio sostinėje dar nėra? „Kempinsky“ jau turime, o trūksta tik „Hilton“. Vieta jam ant Neries kranto, priešais Seimą – puiki.

Tačiau niekas taip lengvai mūsų universiteto neuždarys ir prie nieko neprijungs, nors kai kurioms politikuojančioms galvoms to ir norėtųsi. Juk pasigirsta kalbos, esą LEU reikėtų prijungti prie tariamai stipresnės aukštosios mokyklos. Stipresnis už mūsų universitetą sostinėje laikomas Vilniaus universitetas (VU).

Kai buvo pradėta rengti LEU istorija, pastebėjau vieną iškalbingą detalę. Sovietmečiu, kai dar daug kur jautėsi stalinizmo raugas, vyko diskusijos, ar nereikėtų tuometinio Pedagoginio instituto, kuriame dirbo daugybė iškilių asmenybių ir buvusių tremtinių, prijungti prie VU, nes ten komunistinis-patriotinis jaunosios kartos ugdymas buvęs žymiai brandesnis.

Sklaidydamas LEU istorijos dokumentus, pagalvojau, kaip istorijos dėsniuose viskas kartojasi. Dabar mūsų prijungimo prie kažko diskusijos kitokiu pamušalu, bet vėl kartojasi.

– Tačiau grėsmingai atrodo ne tik kalbos apie LEU prijungimą prie VU, bet ir tai, jog pastaruoju metu vis labiau ir labiau juntamas mokytojų stygius.

– Jūs iš tikrųjų palietėt labai rimtą problemą. Pernai mes buvome parengę kreipimąsi „Dėl Lietuvos mokytojų rengimo nacionalinio saugumo perspektyvos kontekste“, adresuotą prezidentei Daliai Grybauskaitei, Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei ir ministrui pirmininkui Algirdui Butkevičiui.

Mūsų universitete yra įrengta Lietuvos partizaninio judėjimo vado Ramanausko-Vanago auditorija. Ir neatsitiktinai – juk jis buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas. Vadinasi, prasidėjus Lietuvos okupacijai, pirmieji į kovą už laisvę stojo ir išsilavinę pedagogai. Ir jie tuometinės visuomenės buvo vertinami ir kaip asmenybės, ir kaip specialistai.

Šiuo metu Lietuvoje mokytojo socialinis prestižas – gan žemas. Kai tuo tarpu kitose šalyse mokytojų visuomeninis statusas – kur kas aukštesnis. Kad taip būtų ir Lietuvoje, reikia ne tik deramo finansavimo, bet ir keisti požiūrį į mokytojo profesiją bei apskritai švietimo vaidmenį valstybės gyvenime. Juk švietimas yra kultūros branduolys. Būtent per švietimą atsiskleidžia kultūros visuma. Visuminis vaizdas žmogaus sąmonėje ir savimonėje galimas tik per gerai sustyguotą švietimą. Tokiam žmogaus ugdymui nuo pat pradinių klasių reikia gerai parengtų ir išsilavinusių mokytojų.

Norėčiau tikėti, kad ateityje mokytojų socialinis prestižas mūsų šalyje augs, ir tai leis keistis situacijai mokyklose, kur šiuo metu dirba daug moterų, o mokytojų amžius vis labiau auga.

Kalbant apie mokytojų socialinį prestižą, norėčiau prisiminti savo kelionę į Izraelį, kur lankydamasis mokyklose, universitetuose, išgirdau, jog ten mokytojo statutas prilygsta karininkų ir policininkų statusui. Kitaip tariant, mokytojai gali anksti išeiti į pensiją, todėl mokyklose nėra senėjimo recidyvo.

Todėl esamą mokytojų rengimo ir pasirengimo situaciją Lietuvoje būtina spręsti jau valstybiniu lygiu. Vienas LEU situacijos pakeisti nepajėgs.

– Kokio lygio studentai ateina studijuoti į LEU? Ar daugiau tokių, kurie universitetą pasirenka tik kaip tarpinę savo būsimo gyvenimo stotelę, ar tokių, kurie pasirenka mokytojo profesiją dėl savo įsitikinimų?

– Tikrai negalėčiau pasakyti, kad mūsų studentai – prastesni. Nieko panašaus. Studentus atsirenkam, naudodami tam tikrus testus, o moksleiviams organizuojame „Jaunojo pedagogo“ stovyklas ir neretai pastebime, jog dažnas mūsų studentas nori būti mokytoju. Yra ir gražių pavyzdžių, kai studijuoti atvyksta mokytojų dinastijų vaikai, kuriems tėvai ir seneliai įskiepijo pagarbą mokytojo profesijai.

– Vis dėlto dabartiniai mokiniai kur kas mažiau jaučia pagarbos savo mokytojams. Kodėl? Juk mes prieš 20–30 metų kažkodėl nedrįsdavome keiktis per pamokas arba nepaisyti to, ką per pamokas aiškindavo mokytojai, net jei jie mums ir labai nepatikdavo. O juk gūdžiu sovietmečiu gyvenome už geležinės sienos, ir kultūra, ir kiti dalykai buvo kur kas sunkiau prieinami nei dabar.

– Aš irgi galėčiau tą patį patvirtinti, nors nebuvau tas moksleivis, kuris mokėsi tik gerais pažymiais. Buvau irgi valdomas ir aistrų, ir potraukių, bet man netgi tas mokytojas, kuris suraitydavo trejetą, buvo autoritetas.

Gal anais laikais mums daugiau įtakos darė tradicijos, pagal kurias pagarba mokytojui – tarsi nerašytas įstatymas, o jie – išskirtiniai asmenys, galintys ir norintys padėti.

– Šiandienos moksleiviai, ko gero, nelabai turi ką prisiminti, nes po nepriklausomybės atkūrimo mokyklos tradicijos dar nesusiformavo?

– Dažnai prisimenu savo dėdės Kazimiero, kuris mane užaugino, žodžius: „Koks tu laimingas, kad tave mokykloje auklėjo ir mokė dar smetoniniai mokytojai.“ Ir iš tikrųjų – Utenos 2-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią aš baigiau, dirbo šviesios atminties mokytojas, buvęs mano auklėtojas Rapolas Šaltenis ir daugybė kitų mokytojų, kurie ne tik žinias mums ištransliuodavo, bet, pirmiausia, ugdė mumyse visapusiškas asmenybes, vadovaudamiesi širdies logika.

Tačiau nenorėčiau sutikti, kad šių dienų jaunoji karta kuo nors prastesnė už mus, kad nejaučia jokių pareigų, o tik gyvena savo malonumui. Tiesiog laikmetis jau visai kitas – su savais iššūkiais, išbandymais ir pagundomis.

– Ne kartą teko girdėti, jog pastaruoju metu LEU nebesurenkamos būsimų chemijos, fizikos ar matematikos mokytojų grupės. Kas tai lemia?

– Su tokia problema susiduria ne tik mūsų universitetas. Beveik visoje Europoje taip pat stinga šių dalykų mokytojų. Gal tai – irgi naujos kartos požymis. Jauni žmonės dabar stačia galva neria į medicinos, vadybos, ekonomikos, teisės bei kitas studijas, kurias baigę greičiau susiranda gerai apmokamą darbą.

Tačiau nors pasaulyje yra priskaičiuojama beveik keturi šimtai profesijų, misionieriškos yra tik trys – mokytojo, gydytojo ir dvasininko.

Kokius dar gyvenimo klodus turi galių atskleisti mokytojo profesija ir darbas, puikiai savo autobiografinėje knygoje „Tamsta mokytojas“ yra atskleidęs žinomas JAV rašytojas or mokytojas Frankas McCourtas.

Man atmintyje yra įstrigusi viena šios knygos pastraipa, kad mokytojas turi būti šiek tiek filosofas, šiek tiek mokslininkas, šiek tiek mokėti šokti stepą, šiek tiek būti kulinaru, dizaineriu, šiek tiek savo mokiniams būti motina, tėvu ir rabinu, šiek tiek – policininku, o galiausiai – paskutine instancija.

Viso to reikia augančio vaiko pasauliui. Vadinasi, mokytojo našta yra kur kas didesnė nei kitos profesijos žmonių. Gal tai ir lemia, kad mokytojo profesiją jauni žmonės renkasi vis rečiau.

– O gal lemia ir tai, jog dažniausiai iš valdžios tribūnų girdime apie energetinę šalies nepriklausomybę, santykius su Rusija ar su JAV, o pastaruoju metu daugiausia dėmesio skiriama būsimiems Seimo rinkimams ar pabėgėlių priėmimo reikalams. Bet kažkodėl švietimo ar mokytojų rengimo problemos dar niekada nebuvo aptarinėjamos valstybiniu lygiu. Kaip tai paaiškinti?

– Aukščiausios valdžios postuose yra per daug pusiau kultūringų žmonių, kurie, užėmę vieną ar kitą postą, labai greitai tampa visažiniais ir mažai įsiklauso į tų žmonių nuomonę, kurie turi didelę patirtį vienoje ar kitoje srityje.

Be to, per pastaruosius metus mokytojų rengimui valstybės finansuojamų vietų sumažėjo nuo 1030 iki 350. O juk mokytojus rengia ne tik LEU, kuriam tenka daugiau nei 70 proc. tų vadinamųjų valstybės krepšelių, bet ir kitos aukštosios mokyklos. Ir, jei situacija nepasikeis, tai po kelerių metų stigs ne tik fizikos, chemijos ar matematikos mokytojų, bet ir lituanistų, istorikų bei kitų dalykų mokytojų.

– Ką daryti?

– Netrukus LEU su Vytauto Didžiojo, Klaipėdos ir Šiaulių universitetais pasirašys memorandumą dėl naujo klasterio sukūrimo. Jis mums reikalingas tam, kad galėtume tarpusavyje derinti veiksmus, rengdami specialistus ne vien tik mokykloms. Gal tokiu būdu išsireikalausime iš valdžios padidinti valstybės finansuojamų krepšelių skaičių.

– Tai – kelių universitetų iniciatyvos, o ar yra parengta kokia nors valstybinė strategija, kokia bus mūsų mokykla ir švietimo sistema po dešimties, dvidešimties ar daugiau metų?

– Mes nesame įpratę taip planuoti savo ateities, nors tokius dalykus galima valstybiškai sutvarkyti visai nesunkiai. Ką gi rodo sociologinės apklausos? Juk švietimas visada yra tarp tų sričių, kuriomis labiausiai pasitikima. Vadinasi, jam ir reikėtų skirti kuo daugiau dėmesio.

– Gal švietimas ir mokytojai liko valdžios dėmesio užribyje ne vien dėl jos nesugebėjimo planuoti ateities, o ir dėl to, kad po nepriklausomybės atkūrimo beveik kiekvienas švietimo ir mokslo ministras švietimo reformą pradėdavo iš naujo?

– Neseniai vėl skaitinėjau Meilės Lukšienės knygą „Jungtys“. Tiesiog gėrėjausi kai kuriomis jos mintimis, o ypač – apie tautinę mokyklą. Kaip vis dėl to ji gerai suvokė švietimo ir kultūros santykį bei tai, kad švietimo reformos turėtų būti kuriamos ir vykdomos labai atidžiai, nes švietimas – labai konservatyvi sritis ir atvira naujovėms vienu metu. Tačiau tas konservatyvumas yra jos privalumas, nes būtina išsaugoti tradicijas bei pamatinius dalykus.

O reformų rezultatus galima pamatyti anksčiausiai tik po viso mokyklos ciklo, kuris užtrunka vienuolika arba dvylika metų. Jei, pradėjus reformuoti švietimą, būtų labiau paisoma pamatinių dalykų, ko gero, šiandien būtų pasiekta kur kas daugiau. Deja, daug kas paskendo įvairiose instrukcijose ir biurokratiniuose nurodymuose. Stinga ir mokytojams, ir dėstytojams suvokimo, jog ateina laikas, kai savo darbo vietą jau reikia užleisti jaunesniems kolegoms. Juk mokykloms būtina atsinaujinti, atjaunėti.

Bet, kad ir kokia būtų ta reforma, yra ir pagirtinų dalykų. Vien tik kaip buvo atnaujinti vadovėliai ir kitos mokymo priemonės.

Kita vertus, jauniems žmonėms, kurie pasirenka mokytojo kelią, visada primenu, kad jie socialinio kapitalo atžvilgiu pasirinko išskirtiniausią profesiją kitų profesijų atžvilgiu, nes niekas kitas neturi teisės turėti tiek atostogų, kiek jų turi mokytojai. O tai suteikia galimybę ne tik pailsėti, bet ir turėti laiko lavintis, tobulėti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ispanijoje įvykdyta dar viena ataka, penki teroristai nušauti yra sužeistų (3)

Ispanijos pajūrio kurorte Kambrilse penktadienį paryčiais automobiliui „Audi“ įsirėžus į...

Orai: po tikros karščio bangos vėl teks ieškotis megztinio (11)

Vasara tempo nemažina ir jau artimiausiomis dienomis vėl sulauksime tikros karščio bangos: oras...

„Lietuvos įtakingiausieji 2017“: žurnalistai

Ir šalies elitas, ir visuomenė vieningai sutaria dėl įtakingiausių šalies žurnalistų. Sąrašo...

Teroristinis išpuolis Barselonoje: aukų skaičius dramatiškai išaugo nuolat pildoma (781)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

Išpuolis Barselonoje: sulaikyti du įtariamieji (267)

Ispanijos saugumo tarnybos paskelbė įtariamojo, kurio vardu išnuomotas incidente panaudotas...

Liudininkas apie kraupų išpuolį Barselonoje: jis per žmonių minią lėkė visu greičiu, nė nebandė stabdyti (29)

Ketvirtadienio vakarą Barseloną sukrėtė kraupi teroro ataka – į minią žmonių įsirėžė...

Barselonos centre gyvenantis lietuvis: nejauku ir pikta, bet tenka priimti tokią realybę (43)

Apie šešerius metus Katalonijos sostinėje Barselonoje gyvenantis kaunietis Eduardas Žigunovas...

„Sūduva“ po pertraukos neatlaikė Bulgarijos čempionų spaudimo (174)

Bulgarijos čempionai parodė savo meistriškumą. Paskutinio UEFA Europos lygos atrankos varžybų...

Lietuvoje pristatyta įspūdinga aukštosios mados Indijos kolekcija (15)

Vilniuje ketvirtadienio vakarą įvyko neeilinis mados renginys. Indijos nepriklausomybės dienos...