Kaip DELFI pasakojo vilnietė Rūta, su patyčiomis ir šaipymusi mokykloje susidūrė abu jos sūnūs. Vyresniajam, kai šis lankė pradinę mokyklą, kiekvieną pavasarį tekdavo lankytis pas specialistus ir gydyti nervinį tiką – jo nervų sistema nebeatlaikydavo per mokslo metus susikaupusio streso. Uždaras ir jautrus vaikas niekaip negalėjo suprasti, kodėl draugais buvę bendraklasiai staiga pasikeisdavo ir pradėdavo jį terorizuoti.

„Vaikai greitai suprato, kad sūnus labai jautriai reaguoja į priekabes, todėl jie tai darydavo specialiai. Kartodavosi tos pačios situacijos, bet sūnus kaskart į jas reaguodavo. Aš bandydavau aiškinti, kad jis turėtų nerodyti savo sutrikimo, tuomet vaikai nuo jo atstos, nes nebejaus malonumo erzinti, tačiau jis su savo emocine būkle nesusitvarkė, o jauna nepatyrusi mokytoja taip pat nesugebėdavo suvaldyti klasės, todėl užgauliojimai tęsėsi. Po pradinių klasių nusprendėme vyresnėlį perkelti į privačią mokyklą, kurioje atmosfera buvo visiškai kitokia. Visus ketverius metus sūnus džiaugėsi draugiška klase. Išnyko ir tiko problemos. Po 8 klasių nusprendėme stoti į gerą gimnaziją. Kadangi sūnaus mokslo rezultatai buvo geri, jis buvo priimtas. Tačiau prieš rugsėjo pirmąją jį buvo apėmusi kone isteriška baimė. Jis vis kartojo: „Kad tik klasė būtų draugiška“. Turbūt bijojo, kad situacija gali pasikartoti“, – pasakojo Rūta. Šiandien jos sūnus jau ne tik sėkmingai baigęs mokyklą, bet ir studijuoja.

Jaunesnioje moters atžala kentė jau visai kitokio pobūdžio bendraklasių terorą. Iš jo buvo šaipomasi dėl gerų pažymių ir stambaus sudėjimo. Bendramoksliai jį nuolat pašaipiai pravardžiuodavo moksliuku ir piktybiškai kartodavo siūlymą pavalgyti dar bandelių. Esą nuo jų jam ir priaugęs svoris. Paradoksas, bet jis visiškai nevalgydavo tokių kepinių. „Kartą iš ekskursijos jis grįžo tokios blogos nuotaikos, kad pradėjau klausinėti, kas nutiko. Tuomet jis pratrūko verkti ir prisipažino, kad kelionė jam buvo pragaras, nes klasės draugai smaginosi jį terorizuodami bandelių tema“, – atviravo pašnekovė.

Situacija pasikeitė vyresnėse klasėse, kai sūnus atsidūrė mokykloje, kurioje mokosi tik gabūs vaikai. „Jau po pirmos dienos jis grįžo švytinčiomis akimis, nes pasijuto atsidūręs tarp savų. Geras mokymasis čia nebebuvo pašaipos objektas“, – aiškino Rūta.

Psichologė: atsakomybė gula ant mokytojo pečių

Didžiausia atsakomybė už patyčias pradinukų klasėse, anot psichologės Aušros Kurienės, gula ant mokytojo pečių. Vaikai patys kažką atsineša ir savo elgesiu gali sukelti nuostabą ar pasipiktinimą, bet pedagogas yra tam, kad sureaguotų: „Jis gali vaikų santykius bloginti, gerinti, reguliuoti, pastebėti bei padėti įveikti sunkumus, raginti vaikus skųstis, aiškiai apibrėžti, kokios yra elgesio taisyklės ir normos“.

Dažniausia netinkamo elgesio priežastis – vaiką užvaldę jausmai. Apėmus pykčiui ar pavydui, jis gali pradėti netinkamai elgtis.

Aušra Kūrienė
„Moksleivius reikia mokyti suprasti, kas su jais vyksta ir kaip tinkamais būdais reaguoti: tinkamai pavydėti, liūdėti, išsigąsti. Daugybė konfliktų kyla todėl, kad jausmai ima viršų, o protas ateina paskui. Jei vaikai išmoksta tvarkytis su emocijomis, tai padeda užkirsti kelią netinkamos kultūros klasėje formavimuisi“, – teigė Paramos vaikams centro vadovė. Specialistė kaip pavyzdį pateikė „Antro žingsnio“ programą, kurios metu pradinukai mokomi socialinių emocinių įgūdžių: kaip atpažinti savo ir kito žmogaus jausmus, valdyti pyktį, spręsti konfliktus nesmurtiniu būdu, suvaldyti impulsą.

Vieną atpirkimo ožį greitai pakeičia kitas

Anot A. Kurienės, atmosfera priklauso nuo mokyklos kultūros. Vaikas turi jaustis saugus, galėti pasiskųsti, o tuomet būtų vykdoma reikiama intervencija: „Turbūt retoje mokykloje rasime direktoriaus įsakymu pasakyta, kad patyčių neturi būti, ir kad šis reiškinys yra visuotinai smerkiamas. Ugdymo įstaiga turi būti pristatyta ne tik kaip žinių šalis, bet ir kaip vieta, kurioje nėra vietos žeminimui. Žmonės ieško vaiko kaltės: gal tą vaiką reikia vesti į kitą mokyklą, nusiųsti pas psichologą, kad jis padoriau elgtųsi, tada iš jo nesityčios. Toks galvojimas labai pavojingas, nes auka niekada nėra kalta“.

Jei klasėje ir mokykloje nėra sukurta saugi atmosfera, patyčių objektu gali tapti kiekvienas. „Egiptiečiai naudojo gyvą ožį, sukabindavo savo negerumus ir išvarydavo į dykumą. Dabar engia vaiką, apipina jį įvairiausiomis žmonių baimėmis. Išvarius tokį atpirkimo ožį iš klasės, iš mokyklos, iš gyvenimo, ta vieta tuščia neliks. Kai mokykloje sukurta tokia kultūra, būtinai atsiras kitas. Jei per šią vasarą vaikai pabėgo iš tokių klasių, dabar jau kiti užėmę jų vietą“, – apie šaipymosi priežastis kalbėjo A. Kurienė

Ar problemos išaugamos?

Anot psichologės, tėvų elgesys taip pat prisideda prie mokyklos kultūros kūrimo. Socialinis šeimų baikštumas trukdo moksleiviams integruotis.

„Yra šeimos, kuriose vaikas viską pasipasakoja. Tada imama svarstyti, kokių priemonių imtis. Pavyzdžiui, eiti į mokyklą, šnekėtis. Yra tėvų, kurie pasakys: „Duok atgal. Negi esi liurbis?“ Tik pirmasis variantas gali padėti vaikams įveikti sunkumus, nes jie kopijuoja suaugusiųjų elgesį. Taip pat yra grupė tėvų, kurie nežino apie problemas arba bijo, kad pakenks jas viešindami. Jie mano, kad vaikai išaugs – juk dar tik ketvirtokai. Tačiau tai neišaugama. Tokie dalykai virsta užsisenėjusiomis problemomis“, – apie šeimos indėlį kalbėjo A. Kurienė.

Specialistės manymu, suaugusieji turi apginti savo atžalas, tačiau reikia stengtis neperžengti ribos ir nesukiršinti klasės.

Mokytoja: vaikai pašiepia ir mane, šaiposi, kad mažai uždirbu

30 metų Vilniaus „Ryto“ progimnazijoje mokytojaujanti Nijolė Lukošiūtė teigė, kad moksleiviai taip pat tyčiojasi iš suaugusiųjų. Vaikai labiausiai pabrėžia pinigus: „Ateina ir klausia: „Kaip jūs, mokytoja, su tokia mašina važinėjat?“ Pašiepia iš mados išėjusius batus arba pasigiria atostogomis Turkijoje ir sako, kad mokytojai sau to leisti negali“.

Nijolė Lukošiūtė
Pedagogė pasakojo, kad tiesioginių pašaipų apie save nėra girdėjusi: „Esu neįgali, vaikštau su lazda. Iš manęs nė karto nei vienas vaikas nėra pasišaipęs. Atėję tik smalsauja, kam man lazda reikalinga. O aš sakau, kad esant reikalui, kai neklauso, galėčiau per sprandą pratraukti arba su rankena prisitraukti prie savęs“, – juokais situacijas suvaldyti bando N. Lukošiūtė.

Lietuvių kalbą dėstanti moteris nuo pat pradžių giežtai apibrėžia ribas ir pasako, kad gali pakęsti viską, tačiau klasėje niekada nebus šaipymosi: „Nei dėl rasės, nei dėl tautybės ar išvaizdos. Būna, kad išgirstu kokį žodį – pasikviečiu atskiram pokalbiui. Pastatau prie veidrodžio, liepiu žiūrėti į save ir pasakyti, ar yra tobulas. Bandau vaikui paaiškinti, kad kūnas yra tik švarkas sielai ir dvasia yra svarbiausia, o ne išvaizda“.